Tirionas pasišaukė artyn Broną.
— Pasiimk šimtą vyrų ir sudegink visa, ką čia matai nuo vandens iki miesto sienų, — trumpais storais pirštais jis mostelėjo į pakrantės lūšnyną. — Čia ničnieko neturi likti, ar supranti?
Juodaplaukis samdinys apsižvalgė įvertindamas užduotį.
— Tiems, kurie čia ką nors turi, šitai nepatiks.
— Aš ir nemanau, kad patiks. Na ir tegu, turės dar vieną priežastį keikti piktąjį beždžionių išperą.
— Bus ir norinčiųjų muštis.
— Pasirūpink, kad jie patys gautų į kailį.
— Ką daryti su tais, kurie čia gyvena?
— Duok jiems laiko išsigabenti mantai, o tada išmesk lauk. Pasistenk nieko nežudyti, jie nėra priešai. Ir jokių prievartavimų! Po galais, laikyk savo vyrus kietai.
— Jie — samdiniai, o ne septonai, — atsiliepė Bronas. — Dar pasakyk, kad jie privalo negerti.
— Tikrai nepakenktų.
Tirionas, aišku, troško, kad lygiai taip pat lengvai būtų galima miesto sienas dvigubai paaukštinti ir trigubai pastorinti. Nors tikriausiai tai nieko nereiškia. Storos sienos ir aukšti bokštai neišgelbėjo nei Vėtrų Gūžtos, nei Harenholo, neišgelbėjo net ir Vinterfelo.
Jis prisiminė Vinterfelą, kokį matė paskutinį kartą. Ne toks nežmoniškai didelis kaip Harenholas, ne toks tvirtas ir pažiūrėti neįveikiamas kaip Vėtrų Gūžta, tačiau tie akmenys, regis, įkūnijo didžiulę jėgą, jausmą, kad už tų sienų žmogui turėtų būti saugu. Žinia apie kritusį Vinterfelą jį skausmingai pribloškė.
— Dievai viena ranka duoda, kita atima, — sumurmėjo sau panosėje, išgirdęs iš Veirio naujieną. Davė Starkams Harenholą ir atėmė Vinterfelą. Bjaurūs mainai.
Be abejo, jam derėjo džiaugtis. Robas Starkas dabar turės sukti šiaurėn. Būtų visiškai niekam tikęs karalius, jei nepajėgtų apginti savo tėviškės ir savojo židinio. Tai reiškia atokvėpį vakaruose, palengvėjimą Lanisteriams, bet vis dėlto…
Iš tų pas Starkus praleistų dienų Teoną Greidžojų Tirionas prisiminė itin miglotai. Žalias jaunikaitis, visada besišypsantis, mokantis elgtis su lanku. Buvo sunku įsivaizduoti jį Vinterfelo valdovu. Vinterfelo lordas visada turėjo būti Starkas.
Jis prisiminė jų dievų giraitę: aukšti sargmedžiai pilkšvai žaliais spyglių šarvais, didingi ąžuolai, gudobelės ir šermukšniai, pušys kaip kareiviai, o pačiame viduryje — širdmedis, tarsi koks blyškus milžinas, nepavaldus slenkančiam laikui. Atrodė, lyg net užuodžia tos vietos kvapą, tokį žemišką ir amžiną, šimtmečių kvapą. Prisiminė, kokia tamsi ta giraitė buvo net dieną. Tai buvo tikra šiaurė. Niekada nesijaučiau esąs toks svetimas, kaip tada, kai lankiausi tenai, toks nepageidaujamas įsibrovėlis. Kažin ar Greidžojai ten jausis taip pat? Pilis gal ir priklausys jiems, bet tik ne dievų giraitė. Nei per metus, nei per dešimt ar penkiasdešimt metų.
Tirionas Lanisteris paleido arklį žingine į Purvo vartų pusę. Vinterfelas tau nereiškia nieko, priminė pats sau. Džiaukis, kad ta pilis krito, ir rūpinkis savomis sienomis. Vartai buvo atviri. Už jų turgaus aikštėje viena greta kitos stovėjo trys didžiulės svaidyklės, tarsi milžiniški paukščiai tiesdamos kaklus virš sienų. Jų pagrindinės svirtys buvo pagamintos iš senų ąžuolų kamienų ir apkaustytos geležimi, kad neskilinėtų. Auksiniai apsiaustai jas vadino Trimis Kekšėmis, nes tos svaidyklės turėjo itin meiliai pasitikti lordą Stanį. Bent jau šito mes tikimės.
Tirionas spustelėjo kulnais žirgą ir, skirdamas žmonių jūrą, nujojo pro Purvo vartus. Už Kekšių minia prasisklaidė, gatvėje tapo erdviau.
Atgal į Raudonąją pilį jis parkeliavo be jokių nutikimų, bet Rankos bokšte rado tuziną įniršusių prekybinių laivų kapitonų, kurie laukė jo priėmimų menėje piktindamiesi dėl atimtų laivų. Jis nuoširdžiai jų atsiprašė ir pažadėjo, karui pasibaigus, už tuos laivus atlyginti. Kapitonų tai nenuramino.
— Milorde, kas bus, jeigu pralaimėsite? — paklausė vienas bravosietis.
— Tada atlygio turėsite prašyti iš karaliaus Stanio.
Kai pagaliau jų atsikratė, suskambo varpai, ir Tirionas suprato tuoj pavėluosiąs į įšventinimo ceremoniją. Vos ne bėgte nukrypavo per kiemą ir prasispraudė į pilies septos galą tuo metu, kai Džofris dviem naujiems karaliaus sargybos riteriams jau segė ką tik užmestus baltus apsiaustus. Pasirodo, apeigos reikalavo, kad visi stovėtų, tad Tirionas nematė nieko, išskyrus dvariškių užpakalių sieną. Kita vertus, šitaip įsitaisęs galėjo pirmas išsprukti pro duris, naujam aukštajam septonui pagaliau baigus iškilmingų priesaikų ratą ir atlikus patepimą Septyneto vardu.
Vienas iš Sersėjos pasirinktųjų buvo seras Beilonas Svonas, turėjęs užimti nužudyto Prestono Grynfildo vietą. Tirionas tokiam pasirinkimui pritarė. Svonai valdė žemes Pakraščiuose, ta lordų giminė buvo išdidi, galinga ir atsargi. Teisindamasis negaluojąs, lordas Džulianas Svonas pasiliko savo pilyje ir į karą neįsitraukė, tačiau jo vyriausias sūnus stojo į Renlio kariuomenę, kuri dabar perėjo Staniui, o jaunesnysis, Beilonas, tarnavo Karaliaus Uoste. Tirionas įtarė, kad trečias sūnus, jei tik toks būtų buvęs, būtų atsidūręs pas Robą Starką. Tikriausiai ne pats garbingiausias kelias, bet neabejotinai liudijantis sveiką nuovoką: nesvarbu, kam atiteks Geležinis sostas, Svonai siekė išlikti. Jaunasis seras Beilonas, greta aukštos kilmės, pasižymėjo drąsa, geromis manieromis, buvo įgudęs karys — neblogai valdė ietį, dar geriau blokštą, puikiai šaudė iš lanko. Jis turėjo tarnauti narsiai ir garbingai.
Deja, apie antrąjį Sersėjos išrinktą riterį Tirionas to paties pasakyti negalėjo. Taip, seras Osmundas Ketlblekas atrodė grėsmingai. Šešių pėdų ir šešių colių ūgio, tvirto ir raumeningo stoto, kumpa nosimi, vešliais antakiais, kastuvo pavidalo ruda barzda — jo išvaizda teigė nuožmų būdą, bent jau kol jis nesišypsojo. Būdamas žemakilmis, tik menkas pakelės riteris, Ketlblekas tikėjosi iškilti, todėl visiškai priklausė nuo Sersėjos; be jokios abejonės, todėl Sersėja jį ir išsirinko.
— Seras Osmundas tiek pat ištikimas, kiek ir narsus, — pranešusi Džofriui jo vardą, aiškino ji. Deja, tai buvo tiesa. Gerasis seras Osmundas pardavinėjo Bronui Sersėjos paslaptis nuo pat pirmos dienos, kai buvo jos pasamdytas, tačiau kažin ar Tirionui derėjo jai apie tai pasakoti.
Šiaip ar taip, svarstė jis, skųstis neverta. Toks paskyrimas leidžia jam turėti, seseriai nežinant, dar vieną ausį arti karaliaus. Net jeigu seras Osmundas pasirodytų visiškas bailys, nebūtų blogesnis už serą Borosą Blauntą, dabar apsistojusį Rosbio požemyje. Seras Borosas lydėjo Tomeną ir lordą Džailsą, bet sulaukė staigmenos — sero Džeislino Baivoterio ir jo auksinių apsiaustų — ir atidavė savo globotinį su tokiu miklumu, apie kurį išgirdęs senasis seras Baristanas Selmis būtų įsiutęs ne mažiau, nei įsiuto Sersėja. Karaliaus sargybos riteris turėjo mirti gindamas karalių ir jo šeimą. Sesuo išreikalavo, kad Džofris už išdavystę ir bailumą atimtų iš Blaunto baltąjį apsiaustą. O štai dabar jo vieton ji surado kitą tokį patį nevykėlį.
Maldos, priesaikos ir patepimai užtruko, regis, beveik pusdienį. Netrukus Tirionui įskaudo kojas. Nerasdamas patogios padėties, mėgino remtis tai viena, tai kita pėda. Per kelias eiles matė stovinčią ledi Tandą, bet dukters su ja nebuvo. O jis vylėsi bent iš tolo žvilgtelėti į Šają. Veiris pasakojo, kad ji laikosi puikiai, bet Tirionas norėjo tuo įsitikinti pats.