— Geriau tarnauti kambarine pas ledi, negu šveisti puodus virtuvėje, — tarė Šaja, iš Tiriono išgirdusi apie eunucho sumanymą. — Ar galėsiu pasiimti savo sidabro gėlių diržą ir auksinį lankelį su juodaisiais deimantais? Sakei, kad jie panašūs į mano akis. Nenešiosiu jų, jei pasakysi, kad nevalia.
Kad ir kaip Tirionas nenorėjo jos liūdinti, jam teko paaiškinti, kad, žinoma, ledi Tanda protu tikrai negarsėja, tačiau net ir ji nusistebėtų, jeigu jos dukters kambarinės papuošalai pasirodytų brangesni negu pačios dukters.
— Išsirink dvi ar tris sukneles, ne daugiau, — liepė jis Šajai. — Geros vilnos, jokio šilko, aksomo ar kailių. Visa kita laikysiu savo kambariuose, rasi tuos daiktus atėjusi pas mane.
Šaja, aišku, tikėjosi kitokio atsakymo, bet dabar jai bent jau buvo saugu.
Apeigoms galų gale pasibaigus, Džofris išžygiavo, lydimas naujais apsiaustais pasipuošusių sero Beilono ir sero Osmundo, o Tirionas dar pasiliko šnektelėti su naujuoju aukštuoju septonu (šis jau buvo jo paties parinktas ir tiek išmintingas, kad susigaudytų, kieno sviestą kas rytą tepa ant duonos).
— Noriu, kad dievai palaikytų mūsų pusę, — be užuolankų pareiškė jam Tirionas. — Sakykite jiems, kad Stanis prisiekė sudeginti Didžiąją Beiloro septą.
— Milorde, nejaugi tai tiesa? — nustebo aukštasis septonas, nedidukas apsukrus žmogelis skysta žila barzdele ir raukšlėtu veidu.
— Taip gali būti, — gūžtelėjo pečiais Tirionas. — Vėtrų Gūžtoje Stanis sudegino dievų giraitę kaip auką Šviesos Valdovui. Jeigu šitaip elgiasi su senaisiais dievais, kodėl turėtų gailėti naujųjų? Papasakokite jiems šitai. Papasakokite, kad kiekvienas, kas nori padėti grobikui, išduoda ir dievus, ir teisėtą karalių.
— Būtinai, milorde. Ir dar liepsiu jiems melstis už karaliaus ir jo rankos sveikatą.
Tirionui grįžus į savo menę, jo jau laukė Halinas Piromantas, o meisteris Frenkenas atnešė laiškus. Tirionas paliko alchemiką laukti, o pats pradėjo skaityti tai, ką atgabeno varnai. Vienas buvo senas Dorano Martelio laiškas su įspėjimu apie kritusią Vėtrų Gūžtą; kitas — kur kas įdomesnis nuo Beilono Greidžojaus iš Paiko, kuris save vadino Salų ir Šiaurės karalium. Greidžojus ragino karalių Džofrį siųsti pasiuntinius į Geležies salas, kad būtų nustatytos jų kraštų ribos ir aptarta galima sąjunga.
Tą laišką Tirionas perskaitė tris kartus ir atidėjo į šalį. Lordo Beilono ilglaiviai labai praverstų prieš laivyną, kuris atplauks iš Vėtrų Gūžtos, tačiau jie — už tūkstančio mylių, kitoje Vesteroso pusėje. Be to, Tirionas toli gražu nebuvo tikras, kad reikia atiduoti pusę karalystės. Gal reikia šitai pamėtėti Sersėjai arba apsvarstyti taryboje.
Tik tuomet jis priėmė Haliną su naujausia alchemikų ataskaita.
— Negali būti! — pasipiktino Tirionas, įkišęs nosį į sąskaitų knygas. — Beveik trylika tūkstančių puodelių? Gal laikote mane kvailiu? Įspėju, kad neketinu mokėti karaliaus aukso už tuščius puodelius ar vašku užlietus ąsočius su išmatomis.
— Ne, ne, — suspigo Halinas, — prisiekiu, šie skaičiai tikslūs. Mums nepaprastai, hmm, sekėsi, milorde. Atsirado dar vienas lordo Rosarto sandėlis, daugiau kaip trys šimtai puodelių. Po Drakonų Duobe! Kažkokios mergšės įsitaisė ten priiminėti savo gerbėjų, ir vienas jų pro supuvusias grindų lentas prasmego į rūsį. Aptikęs tuos puodelius, jis pamanė, kad ten vynas. Buvo toks girtas, kad sulaužė vaško kamštį ir šiek tiek nugėrė.
— Kadaise vienas princas mėgino padaryti tą patį, — sausai priminė Tirionas. — Nepastebėjau virš miesto skraidančių drakonų, tad tikriausiai ir šįkart nieko neįvyko.
Drakonų Duobė Reinės kalvos viršūnėje jau pusantro šimto metų stovėjo apleista. Tirionas neabejojo, kad laukinei ugniai saugoti ta vieta ne blogesnė už kitas, o gal net ir geresnė, tačiau būtų buvę puiku, jei velionis lordas Rosartas būtų kam nors apie tai prasitaręs.
— Sakote, trys šimtai puodelių? Vis tiek galutiniai skaičiai kur kas didesni. Prigaminote keliais tūkstančiais puodelių daugiau, negu žadėjote, kai buvome susitikę paskutinį kartą.
— Taip, taip, iš tiesų, — Halinas nusišluostė blyškią kaktą juodo raudono drabužio rankove. — Mes dirbome negailėdami jėgų, milorde ranka, hmm.
— Be abejo, šitai paaiškina, kodėl pagaminate tos medžiagos kur kas daugiau negu anksčiau. — Tirionas šypsodamasis įsmeigė į piromantą savo dvispalvį žvilgsnį. — Tačiau neišvengiamai kyla klausimas, kodėl taip nesistengėte iki šiol.
Halinas veido spalva priminė grybą, tad buvo sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų dar labiau išbalti, bet vis dėlto jam tai pavyko.
— Stengėmės, milorde ranka, mes su broliais, prašau patikėti, nuo pat pradžių plušome ir dieną, ir naktį. Tik, hmm, pagaminę tiek medžiagos, jau daug labiau įgudome, hmm, na, ir dar, be to, — alchemikas nejaukiai sukrutėjo, — tam tikri burtai, hmm, iš senovinių mūsų brolijos paslapčių, magiški ir labai pavojingi, bet būtini norint, kad medžiaga, hmm, būtų tokia, kokia turi būti…
Tirionas ėmė nekantrauti. Tikriausiai už durų jau stovi seras Džeislinas Baivoteris, tas Geležinrankis nemėgsta laukti.
— Taip, turite slaptų burtų, tai nuostabu. Kas iš to?
— Regis, jie, hmm, veikia geriau negu anksčiau, — Halinas vangiai šyptelėjo. — Juk drakonų niekur aplinkui nėra, kaip manote?
— Ne, nebent kokį būtumėt radę po Drakonų Duobe. Kodėl klausiate?
— Ak, atsiprašau, tik prisiminiau tai, ką man, tuomet dar jaunam patarnautojui, kartą kalbėjo senasis išminčius Politoras. Klausinėjau, kodėl daugelis mūsų kerėjimų yra, na, ne visai tokie veiksmingi, kaip tikina senieji raštai, ir jis pasakė, kad po paskutinio drakono mirties burtai traukiasi iš pasaulio.
— Gaila, bet turiu jus nuvilti, drakonų nemačiau. Tačiau ne kartą esu pastebėjęs netoliese karaliaus budelį. Jeigu pasirodys, kad bent vienas tų vaisių, kuriuos man parduodate, pripildytas ne laukinės ugnies, o kažko kito, su juo gausite susitikti ir jūs.
Halinas spruko taip skubėdamas, kad vos nepersivertė per serą Džeisliną — ne, lordą Džeisliną, šito negalima pamiršti. Geležinrankis, kaip visada, kalbėjo tiesiai ir nieko nenutylėdamas. Grįždamas iš Rosbio jis atvedė naują būrį ietininkų, surinktų lordo Džailso valdose, ir vėl stojo vadovauti miesto sargybai.
— Kaip laikosi mano sūnėnas? — jiems aptarus miesto gynybos reikalus, pasidomėjo Tirionas.
— Princas Tomenas žvalus ir laimingas, milorde. Jis prisijaukino elniuką, kurį mano vyrai parsivedė iš medžioklės. Sako vieną turėjęs ir anksčiau, bet Džofris tą žvėrį nudėjo, nes jam reikėjo odos liemenei. Kartais klausia apie motiną, dažnai pradeda rašyti laišką princesei Mirselai, bet, atrodo, niekada nebaigia. Tačiau brolio, regis, visiškai nepasiilgsta.
— Jūs deramai numatėte, ką reikia daryti, jei mūšis susiklostytų nesėkmingai?
— Mano vyrai yra gavę visus nurodymus.
— Ir kokie gi jie?
— Esate įsakęs to niekam neatskleisti, milorde.
Tirionas neištvėrė nenusišypsojęs.
— Man malonu, kad prisimenate.
Jeigu Karaliaus Uostas kristų, jis pats galėtų pakliūti į nelaisvę. Bus geriau, jeigu jis nežinos, kur ieškoti Džofrio įpėdinio.
Lordui Džeislinui išėjus, netrukus pasirodė Veiris.