— Žmonės yra be galo klastingi, — užuot pasisveikinęs, pranešė jis.
— Kas šiandien išdavikas? — atsiduso Tirionas.
Eunuchas padavė jam ritinį.
— Tiek niekšybės, tai be galo liūdna žinia apie mūsų amžių. Nejaugi garbė mirė kartu su mūsų tėvais?
— Mano tėvas dar gyvas, — Tirionas peržvelgė sąrašą. — Žinau kai kuriuos iš tų vardų. Jie turtingi žmonės. Laivininkai, pirkliai, amatininkai. Kodėl jie rezga prieš mus sąmokslą?
— Atrodo, jie mano, kad lordas Stanis turėtų nugalėti, ir nori tapti tos pergalės dalininkais. Save jie vadina Elnio žmonėmis — pagal karūnuotą elnią.
— Galėtų kas nors jiems pasakyti, kad Stanis pakeitė savo ženklą. Dabar jie galėtų vadintis Karštomis Širdimis.
Tačiau tai buvo ne juokai; pasirodo, Elnio žmonės jau apginklavo kelis šimtus bendraminčių, kurie, kilus mūšiui, turėjo užimti Senuosius vartus ir įleisti priešą į miestą. Sąraše tarp kitų vardų buvo ir ginklų meistras Saloreonas.
— Spėju, tai reiškia, kad to gąsdinančio šalmo su demono ragais jau nebegausiu, — brūkštelėjus įsakymą suimti, pagailo Tirionui.
Teonas
Ką tik kietai miegojęs, kitą akimirką jau gulėjo nubudęs.
Kaira glaudėsi prie jo, vieną ranką užmetusi ant jo žasto, krūtimis liesdama nugarą. Girdėjo ją lygiai ir ramiai alsuojant. Suglamžyta paklodė buvo apsisukusi jiems apie kojas. Aplinkui tvyrojo juodžiausia naktis. Miegamajame buvo tamsu ir tylu.
Kas čia yra? Ar kažką girdėjau? Kažkas vaikšto?
Vėjas tyliai sušnibždėjo pro langinių plyšius. Kažkur toli sukniaukė rujojanti katė. Ir daugiau nieko. Miegok, Greidžojau, tarė sau. Pilyje ramu, visur budi tavo pastatyti sargybiniai. Prie tavo durų, prie vartų, prie ginklinės.
Gal būtų palaikęs blogu sapnu, bet neprisiminė sapnavęs. Kaira jį kaip reikiant išsekino. Kol Teonas nesumanė jos pasikviesti, visus savo aštuoniolika metų ji gyveno žiemos miestelyje ir į pilį nebuvo nė karto įkėlusi kojos. Atėjo pas jį drėgna, trokštanti, vikri kaip kiaunė; be to, tikrai negali ginčytis — smagu paties lordo Edardo Starko lovoje dulkinti paprastą smuklės mergšę.
Ji kažką mieguistai sumurmėjo, kai Teonas išslydo iš po jos rankos ir atsikėlė. Židinyje dar žioravo kelios žarijos. Lovos kojūgalyje, susisukęs į savo apsiaustą, pamiršęs viską pasaulyje, ant grindų miegojo Veksas. Niekas nė krust. Teonas nuėjo prie lango ir atlapojo langines. Naktis iš karto ištiesė šaltus pirštus, ir jo nuoga oda tuojau pašiurpo. Pasilenkė atsirėmęs į akmeninę palangę ir pažvelgė laukan į tamsius bokštus, tuščius kiemus, juodą dangų ir gausybę žvaigždžių, kurių žmogus nepajėgtų suskaičiuoti, net jeigu gyventų iki šimto metų. Virš Varpo bokšto, atsispindėdamas šiltnamio stoge, plaukė mėnulio pjautuvas. Nebuvo girdėti jokio garso — nei pavojaus rago, nei kokių balsų, net nė menkiausio žingsnio aido.
Viskas gerai, Greidžojau. Girdi, kaip ramu? Iš džiaugsmo turėtum būti tiesiog apgirtęs. Paėmei Vinterfelą su mažiau negu trisdešimčia vyrų, tai giesmės vertas žygdarbis. Teonas pasuko atgal į lovą. Apvers Kairą ant nugaros ir dar kartą išdulkins, šitai išvaikys visas šmėklas. Jos aimanos ir kikenimai maloniai išblaškys šitą tylą.
Jis stabtelėjo. Buvo taip įpratęs prie didvilkių kaukimo, kad tarsi nebegirdėdavo jo… tačiau kažkas viduje, lyg kokia medžiotojo nuojauta, pakuždėjo, kad jie nebekaukia.
Prie jo durų budėjo Urzenas, gyslotas vyras, už nugaros pasikabinęs apskritą skydą.
— Vilkų negirdėti, — tarė jam Teonas. — Nueik pažiūrėti, ką jie ten veikia, ir tuoj pat atgal.
Nuo minties apie ištrūkusius vilkus jam pasidarė šiek tiek negera. Jis gerai atminė tą dieną Vilkų girioje, kai tyržmogiai užpuolė Braną. Vasara ir Pilkasis Vėjas sudraskė juos į gabalus.
Bato galu jis bakstelėjo Veksui, berniukas atsisėdo trindamasis akis.
— Patikrink, ar Branas Starkas ir jo mažasis brolis lovose. Ir greičiau sukis.
— Milorde? — mieguistu balsu pašaukė Kaira.
— Miegok, ne tau sakau.
Teonas įsipylė į taurę vyno ir išgėrė iki dugno. Vis klausėsi, gal kartais išgirs staugiant. Per mažai vyrų, niūriai pagalvojo. Mano vyrų per mažai. Jeigu Aša neatvyks…
Veksas grįžo labai greitai, išraiškingai purtydamas galvą. Nusikeikęs Teonas susirado ant grindų tuniką ir kelnes, kur buvo jas numetęs beskubėdamas užgulti Kairą. Ant tunikos apsivilko geležinėmis kniedėmis nusagstytą odinį švarką, apsijuosė diržu, ant kurio kabojo kalavijas ir durklas. Plaukai styrojo pasišiaušę tarsi erškėčių krūmas, bet dabar buvo svarbesnių reikalų.
Tuo metu sugrįžo Urzenas.
— Vilkų nėra.
Teonas tarė sau turįs būti toks pat šaltas ir ramus kaip lordas Edardas.
— Kelk pilį, — tarė Urzenui. — Varyk juos į kiemą, visus iki vieno, pažiūrėsime, ko trūksta. Tegu Lorenas patikrina vartus. Veksai, su manimi.
Jam vis nedavė ramybės, ar Stigas jau pasiekė Gūdmiškį. Tas vyras, nors sakėsi gerai jodinėjąs, raitelis buvo nekoks — nė vienas iš Geležies salų nemokėjo kaip reikiant sėdėti balne, — tačiau laiko jau praėjo užtektinai. Aša jau galėtų būti pakeliui. Ir jei sužinos, kad pražiopsojau abu Starkus… Net galvoti apie tai buvo nepakenčiama.
Brano miegamasis buvo tuščias, kaip ir Rikono čia pat už posūkio. Teonas keikė pats save. Reikėjo pastatyti prie jų sargybą, bet jam pasirodė svarbiau, kad žmonės vaikštinėtų ant pilies sienų ir saugotų vartus, o ne tupinėtų apie porą vaikų, kurių vienas — luošys.
Lauke pasigirdo aimanos — išverstus iš lovų žmones varė į kiemą. Dabar pasistengsiu, kad jie turėtų dėl ko aimanuoti. Elgiausi su jais švelniai, ir štai kaip jie man atsimokėjo. Jis net liepė iki kraujo nuplakti du savo vyrus už tai, kad išprievartavo tą merginą iš šunidės, norėjo parodyti, kad žiūri teisingumo. Bet jie vis tiek kaltina mane dėl tos mergos. Ir dėl kitų. Jo akimis, tai buvo neteisinga. Mikenas savo liežuviu pats prisišaukė galą, kaip ir Benfredas. O Čeilis — na, jis turėjo ką nors atiduoti Nuskendusiam Dievui, jo vyrai šito laukė.
— Nieko pikta prieš tave neturiu, — pasakė jis septonui prieš įmetant jį į šulinį, — tačiau dabar tau ir tavo dievams čia nebėra vietos.
Galėtum tikėtis, kad kiti jausis dėkingi, jog ne juos pasirinko, bet ne. Teonas svarstė, kiek jų dabar galėtų būti prieš jį susimokę.
Urzenas grįžo su Juoduoju Lorenu.
— Medžiotojų vartai, — tarė Lorenas. — Verčiau pats pažiūrėk.
Prie Medžiotojų vartų buvo patogiai įsikūrusios šunidė ir virtuvė, o jie patys atsiverdavo į laukus ir miškus, išjojant pro juos iš pilies, nereikėjo pirmiausia eiti per žiemos miestelį, tad juos paprastai rinkdavosi susiruošusieji į medžioklę.
— Kas ten budėjo?
— Drenanas ir Skvintas.
Drenanas buvo vienas tų, kurie išprievartavo Palą.
— Jeigu jie leido berniūkščiams pabėgti, prisiekiu, nemažai odos išrėšiu jiems iš nugaros.
— Neprireiks, — šaltai atsiliepė Juodasis Lorenas.
Iš tiesų neprireikė. Skvintą jie rado plūduriuojantį veidu žemyn pilies griovyje, jo viduriai driekėsi iš paskos tarsi baltų gyvačių kamuolys. Drenanas pusnuogis gulėjo vartų bokšte, sarginėje, iš kurios nuleidžiamas ir pakeliamas tiltas. Jo gerklė buvo perrėžta nuo vienos ausies iki kitos. Šiek tiek apgijusius randus ant nugaros dengė apdriskusi tunika, bet batai buvo nuspirti į šoną, kelnės nusmukusios ir susisukusios apie pėdas. Ant stalelio prie durų gulėjo sūris, šalia — tuščias ąsotis. Ir du puodeliai.