Teonas kilstelėjo vieną ir pauostė dugne likusias vyno drumzles.
— Skvintas, matyt, buvo viršuje, ant sienos?
— Taigi, — atsiliepė Lorenas.
Teonas sviedė puodelį į židinį.
— Sakyčiau, Drenanas nusileido kelnes ketindamas kyštelėti moteriai, bet tuo metu ši kyštelėjo jam. Jei neklystu, jo paties peiliu, kuriuo pjaustė sūrį. Kas nors raskite kokį kablį ir išžvejokite aną kvailį iš griovio.
Anas kvailys atrodė kur kas baisiau už Drenaną. Juodajam Lorenui ištempus jį iš vandens, visi pamatė, kad viena jo ranka nuplėšta iki alkūnės, nėra pusės kaklo, o pilvo apačioje išdrėksta didžiausia skylė. Lorenui jį traukiant, kablys perdūrė paleistas žarnas. Tvaikas buvo siaubingas.
— Didvilkiai, — tarė Teonas. — Spėju, abu.
Pasišlykštėjęs jis nuėjo iki pakeliamojo tilto. Vinterfelą supo dvi galingos granito sienos, tarp jų tyvuliavo platus griovys. Išorinė siena buvo aštuoniasdešimties pėdų aukščio, vidinė — daugiau kaip šimto. Teonui trūko žmonių, tad teko išorines sienas palikti tuščias ir sargybinius sustatyti ant aukštesnių vidinių. Jis nedrįso siųsti vyrų į kitą griovio pusę, nes, jei pilis staiga sukiltų, jie liktų atkirsti.
Čia turėjo ateiti dviese ar daugiau, nusprendė jis. Kol moteris siūlė smagumus Drenanui, kiti išlaisvino vilkus.
Teonas liepė duoti jam deglą ir pirma visų užkopė ant sienos. Ėjo nuleidęs liepsną žemai priešais save, ieškodamas… štai. Vidinėje sienos pusėje ir angoje tarp dviejų sienos dantų.
— Kraujas, — paskelbė jis, — negrabiai nušluostytas. Įtariu, moteris nužudė Drenaną ir nuleido pakeliamąjį tiltą. Skvintas išgirdo džeržgiant grandines, atėjo pasižiūrėti, bet tik iki čia. Lavoną jie pro angą nustūmė į griovį, kad kitas sargybinis jo nerastų.
Urzenas pažvelgė išilgai sienos.
— Kiti sargybos bokšteliai visai netoli. Matau liepsnojančius deglus…
— Deglai liepsnoja, o sargybinių nėra, — nutraukė jį Teonas. — Vinterfele daugiau bokštelių, negu turiu žmonių.
— Keturi sargybiniai prie pagrindinių vartų, — atsiliepė Juodasis Lorenas, — ir penki ant sienos, be Skvinto.
— Jeigu tik jis būtų papūtęs ragą… — tarė Urzenas.
Na ir kvailiai aplink mane.
— Urzenai, pamėgink įsivaizduoti, kad pats ten esi. Aplinkui tamsu ir šalta. Eini sargybą jau ne vieną valandą, lauki nesulauki, kada baigsis tavo pamaina. Paskui išgirsti triukšmą, bėgi vartų link, bet staiga prie laiptų matai akis, deglo šviesoje jos žiba žaliai ir geltonai. Prie tavęs žaibiškai puola du šešėliai, nespėji nė žioptelti. Spėji pastebėti iššieptus dantis, jau ketini atstatyti ietį, bet jie užgriūva tave anksčiau, išplėšia pilvą, jų dantys tavo odinius drabužius perrėžia tarsi drobę.
Jis smarkiai stumtelėjo Urzeną.
— Štai tu jau ant nugaros, tavo viduriai verčiasi lauk, vienas jų jau sugriebė dantimis tau už gerklės.
Teonas stvėrė Urzeną už lieso kaklo, smarkiau sugniaužė kumštį ir nusišypsojo.
— O dabar pasakyk — kol visa šitai vyksta, kurią akimirką liausies pūtęs savo suknistą ragą?
Jis šiurkščiai nustūmė Urzeną, tas atbulas kluptelėjo atsitrenkęs į sienos dantį. Pasitrynė kaklą. Reikėjo tuos žvėris nudėti tą pačią dieną, kai paėmėme pilį, piktai pagalvojo Teonas. Juk mačiau, kaip jie žudo, žinojau, kokie jie pavojingi.
— Reikia juos vytis, — tarė Juodasis Lorenas.
— Ne tamsoje. — Teono visiškai neviliojo mintis vaikytis didvilkius po miškus naktį; medžiotojai nesunkiai galėjo tapti medžiojamaisiais. — Palauksime, kol prašvis. Tuo tarpu geriau pasikalbėsiu su savo ištikimais pavaldiniais.
Kieme būriu susigrūdę prie sienos neramiai laukė vyrai, moterys, vaikai. Daugeliui net nedavė apsirengti, jie siautėsi vilnonėmis antklodėmis ar nuogi gūžėsi po apsiaustais ar skraistėmis. Tuzinas geležies žmonių laikė juos suvarę — deglas vienoje rankoje, ginklas kitoje. Pūtė gūsingas vėjas, ir virpančios oranžinės liepsnos atspindžiai blausiai mirgėjo ant plieninių šalmų, vešlių barzdų, niūriai žvelgiančių akių.
Teonas vaikštinėjo pirmyn atgal prieš belaisvius, tyrinėdamas jų veidus. Visi jam atrodė kalti.
— Kiek trūksta?
— Šešių, — jam už nugaros atsirado Dvokas, kvepiantis muilu, ilgais vėjyje plevėsuojančiais plaukais. — Abiejų Starkų, to pelkių vaikio ir jo sesers, puskvaišio iš arklidės ir tavo tyržmogių moters.
Oša. Nuo pirmos akimirkos, kai pamatė antrąjį puoduką, įtarė, kad tai gali būti ji. Juk turėjau suprasti, kad šita pasikliauti negalima. Ji tokia pat keista kaip Aša. Net ir vardai jų skamba panašiai.
— Kas nors patikrinote arklidę?
— Agaras sako, netrūksta nė vieno arklio.
— Šokėja stovi savo garde?
— Šokėja? — Dvokas suraukė kaktą. — Agaras sako, kad visi arkliai ten. Trūksta tik puskvaišio.
Vadinasi, jie išėjo pėsčiomis. Tai buvo geriausia žinia iš visų, kurias išgirdo prabudęs. Žinoma, Branas keliauja savo krepšyje ant Hodoro nugaros. Ošai tenka nešti Rikoną, savo mažomis kojomis jis toli nenueis. Teonas neabejojo, kad netrukus vėl turės juos savo rankose.
— Branas ir Rikonas pabėgo, — pasakė jis pilies žmonėms, stebėdamas jų akis. — Kas žino, kur jie iškeliavo?
Niekas neatsakė.
— Jie negalėjo pabėgti niekieno nepadedami, — kalbėjo Teonas. — Be maisto, drabužių, ginklų. — Jis užrakino visus Vinterfele rastus kalavijus ir kirvius, bet, žinoma, vieną kitą jie galėjo paslėpti. — Man reikia vardų tų, kurie jiems padėjo. Visų tų, kurie apsimetė nieko nematę. — Buvo girdėti, kaip ūžauja vėjas, daugiau jokio garso. — Vos išaušus, juos susigrąžinsiu. — Jis užsikišo nykščius už kalavijo diržo. — Reikės medžiotojų. Kas nori puikaus šilto vilko kailio, kad šildytų per visą žiemą? Geidžai?
Virėjas visada linksmai jį sveikindavo grįžtantį iš medžioklės, klausdavo, ar neparnešęs kokio skanėsto vaišių stalui, bet dabar neturėjo ko pasakyti. Teonas pasuko atgal vis ieškodamas jų veiduose nors menkiausio kaltės ir žinojimo ženklo.
— Luošam ne vieta girioje. O Rikonas dar mažiukas — ar ilgai jis ten tvers? Aukle, pagalvok, kaip jam ten turi būti baisu.
Ta senė dešimtį metų ant jo burbėjo, sekė savo niekada neišsenkančias pasakas, o dabar spoksojo į jį tarsi į svetimą.
— Galėjau išžudyti visus jūsų vyrus, o moteris atiduoti smagintis kareiviams. Užuot taip padaręs, saugojau jus. Ar šitaip man dėkojate?
Džosetas, prižiūrėjęs jo arklius, Farlenas, išmokęs visko, ką žinojo apie skalikus, Barta, aludario žmona, kuri buvo jo pirmoji, — nė vienas nenorėjo pažvelgti jam į akis. Jie nekenčia manęs, suvokė Teonas.
Dvokas žengė arčiau.
— Nulupk jiems odą, — paragino jis putliomis blizgančiomis lūpomis. — Lordas Boltonas mėgdavo taip sakyti — nuogas žmogus turi nedaug paslapčių, o žmogus nulupta oda jų nebeturi visiškai.
Teonas žinojo, kad žmogus nulupta oda — tai Boltonų giminės ženklas. Prieš daug šimtmečių kai kurie jų lordai net apsisiausdavo negyvų priešų oda. Starkai šitam padarė galą. Esą tai baigėsi gal prieš tūkstantį metų, kai Boltonai prisiekė ištikimybę Vinterfelui. Bent jau taip kalbama, tik seni papročiai nyksta sunkiai, kaip pats puikiai įsitikinau.