— Šiaurėje niekas žmonėms odos nelups, kol aš valdysiu Vinterfelą, — garsiai tarė Teonas. Aš — vienintelis jūsų gynėjas nuo tokių kaip šitas, norėjo klykti jis. Negalėjo kalbėti taip atvirai, bet gal kai kuriems užteks proto susigaudyti.
Virš pilies dangus jau pilkėjo. Netrukus turėjo švisti.
— Džosetai, pabalnok Šypsnį ir dar arklį sau. Murčai, Garisai, Spuoguotasis Timai, jūs taip pat keliausite.
Murčas ir Garisas buvo geriausi pilies medžiotojai, Timas — puikus lankininkas.
— Agarai, Raudonnosi, Gelmarai, Dvokai, Veksai, — saviškių jam irgi reikėjo, kad užnugaris būtų saugus. — Farlenai, man reikės šunų, tu pats juos ir vesi.
Žilas šunidės šeimininkas sukryžiavo ant krūtinės rankas.
— Kodėl dabar turėčiau siundyti juos ant savo tikrų lordų, kurie, be visa ko, dar ir maži vaikai?
Teonas žengė artyn.
— Dabar aš — tavo tikras lordas ir dar žmogus, kuris rūpinasi, kad Palai nieko nenutiktų.
Panieka Farleno akyse prigeso.
— Taip, milorde.
Atsitraukęs atgal, Teonas apžvelgė visus svarstydamas, ką dar tiktų paimti.
— Meisteris Luvinas, — paskelbė netrukus.
— Nieko neišmanau apie medžioklę.
Žinoma, bet tikrai nepaliksiu tavęs vieno pilyje.
— Ką gi, puiki proga pasimokyti.
— Paimkite ir mane. Aš noriu apsiausto iš to vilko kailio, — priekin žengė berniukas, nedaug vyresnis už Braną. Teonui tik po valandėlės pavyko prisiminti, kas jis toks. — Esu jau medžiojęs daugybę kartų, — aiškino Valderis Frėjus. — Ir tauriuosius elnius, ir briedžius, ir net šernus.
Jo pusbrolis pratrūko juoktis:
— Jodavo jis su tėvu į šernų medžioklę, bet prie žvėries jo nė artyn neprileisdavo.
Teonas abejodamas žvelgė į berniuką.
— Jok, kad nori, bet, jei nespėsi su visais, nemanyk, kad su tavim terliosiuos.
Jis vėl atsigręžė į Juodąjį Loreną.
— Kol manęs nėra, Vinterfelas — tavo. Jeigu negrįžtume, elkis su jais kaip tinkamas.
Na, tai turėtų paskatinti juos pasimelsti, kad man pasisektų.
Pirmiesiems blyškiems saulės spinduliams nuslinkus per Varpo bokšto viršūnę, visi susirinko prie Medžiotojų vartų. Jų iškvepiamas garas šaltame ryto ore iš karto virsdavo šerkšnu. Gelmaras pasiėmė ilgakotį kirvį, juo galėjo smogti vilkui, kol šis dar jo nepasiekė. Kirvio geležtė buvo tokio sunkumo, kad vilką pavyktų nudėti vienu smūgiu. Agaras prisitaisė plieninius antblauzdžius. Dvokas atėjo nešinas šernine ietimi ir nežinia ko kimšte prikimštu maišu. Teonas turėjo savo lanką, daugiau jam nieko nereikėjo. Kartą strėle jis išgelbėjo Branui gyvybę. Dabar jis vylėsi, kad kita strėle jos atimti neprireiks, bet jeigu jau reikalai pasisuks šitaip, jis tai padarys.
Per griovį žengė vienuolika vyrų, du berniukai ir tuzinas šunų. Už išorinės sienos minkštoje žemėje pėdsakai buvo lengvai įžiūrimi — vilkų letenų atspaudai, sunkūs Hodoro žingsniai, seklesnės dviejų Ridų paliktos žymės. Pasiekus medžius, ant akmenuotos žemės ir prikritusių lapų pėdsakais sekti buvo sunkiau, bet tuo metu rudoji Farleno kalė jau užuodė kvapą. Kiti šunys sekė iš paskos lodami ir uostinėdami, paskutiniai bėgo du baisūs mastifai. Įvarius į kampą didvilkį, jų dydžio ir nuožmumo galėjo prireikti.
Teonas būtų spėjęs, kad Oša bėgs į pietus pas serą Rodriką, bet pėdsakai vedė į šiaurės vakarus, į pačią Vilkų girios gilumą. Jam tai visiškai nepatiko. Būtų nepakenčiama ir juokinga, jeigu Starkai pasuktų į Gūdmiškį ir atžygiuotų tiesiai Ašai į rankas. Jau geriau juos nudėčiau, karčiai mąstė jis. Tegu mane laiko žiauriu, bet tik ne kvailu.
Tarp medžių slinko balkšvo rūko tumulai. Sargmedžiai ir aukštos tarsi kareiviai pušys čia augo tankiai; spygliuočių giriai tamsa ir niūrumu neprilygsta joks miškas. Minkštą dirvą klojo pribirusių spyglių sluoksnis, tad arkliams teko saugotis nelygumų ir žengti lėtai. Vis dėlto ne taip lėtai, kaip eina žmogus, nešantis luošį, ar prakauli boba su keturmečiu vaiku ant kupros. Teonas vis įkalbinėjo save, kad reikia būti kantriam. Sučiups juos dar iki vakaro.
Jiems jojant žvėrių taku palei griovos kraštą, prie jo prisigretino meisteris Luvinas.
— Kol kas medžioklė, regis, niekuo nesiskiria nuo pasijodinėjimo po miškus, milorde.
— Tikrai panašu, — šyptelėjo Teonas. — Tik medžioklės pabaigoje visada praliejamas kraujas.
— Ar būtinai? Tas pabėgimas buvo didelė kvailystė, tačiau nejaugi neparodysite gailestingumo? Juk dabar vejamės vaikus, su kuriais augote kaip broliai.
— Nė vienas Starkas, išskyrus Robą, nelaikė manęs broliu, tačiau Branas ir Rikonas gyvi man verti kur kas daugiau negu mirę.
— Tas pats ir su Ridais. Keilino Griova stūkso pačiame pelkių pakraštyje. Lordas Houlandas panorėjęs galėtų jūsų dėdei užkurti ten tikrą pragarą, tačiau kol jūsų rankose — jo įpėdiniai, jis neduos sau valios.
Apie tai Teonas nebuvo pagalvojęs. Tiesą sakant, apie tuos purvažmogius jis apskritai negalvojo, išskyrus kartą kitą, kai nužvelgė Mirą ir pasvarstė, ar ji dar nekalta.
— Galbūt jūs teisus. Jei tik galėsime, paliksime juos gyvus.
— Tikiuosi, taip pat ir Hodorą. Tas vaikinas paprastas, puikiai tai žinote. Jis daro ką liepiamas. Kiek kartų jis prižiūrėjo jūsų arklį, muilino balną, šveitė šarvus?
Hodoras Teonui nerūpėjo.
— Jeigu su mumis nesikaus, jo nežudysime, — Teonas iškėlė aukštyn pirštą. — Tačiau nors vienu žodžiu užsiminkite, kad reikia pasigailėti tos tyrų moters, ir galite kartu su ja sulaukti galo. Ji man prisiekė ir nusispjovė ant savo priesaikos.
— Priesaikos laužytojams atleidimo neprašau, — nulenkė galvą meisteris. — Darykite tai, ką privalote. Dėkoju jums už gailestingumą.
Gailestingumas, mąstė Teonas, Luvinui pasitraukus. Tai kuo tikriausi spąstai. Šiek tiek per daug — ir tave jau vadina silpnakinkiu, per mažai — prakeikia tarsi didžiausią pabaisą. Tačiau jis puikiai suprato, kad meisterio patarimas vertas dėmesio. Jo tėvas mąstė tik apie užkariavimus, tačiau kokia nauda užgrobti karalystę, jeigu negali jos išlaikyti? Jėga ir baimė — toli gražu ne viskas. Gaila, kad Nedas Starkas išsivežė dukteris į pietus. Teonas vieną jų vestų ir sutvirtintų savo valdžią Vinterfelui. Beje, Sansa — visai daili mergaitė, o dabar jau tikriausiai ir guoliui tinkama. Tačiau ji už tūkstančio mylių, Lanisterių gniaužtuose. Gaila.
Giria vis tankėjo. Pušys ir sargmedžiai užleido vietą didžiuliams, tamsų šešėlį metantiems ąžuolams. Erškėčių sąžalynai slėpė pavojingas išgraužas ir sprūdžius. Akmenuotos kalvos kilo ir leidosi. Jodami jie aptiko valstiečio trobelę, tuščią, seniai apžėlusią krūmais, aplenkė užlietą akmenų skaldyklą, kurioje pilkas sustingusio vandens paviršius žvilgėjo tarsi plienas. Šunims prapliupus skalyti, Teonas įtarė, kad bėgliai jau čia pat. Suragino Šypsnį ir risčia nulėkė iš paskos, tačiau rado tik papjautą jauną briedį, greičiau jo liekanas.
Teonas nušoko žemėn apžiūrėti jo iš arčiau. Medžiota buvo neseniai, akivaizdu, kad tai — vilkų darbas. Šunys godžiai uostinėjo aplinkui, vienas mastifas jau spėjo suleisti dantis į briedžio šlaunį, bet Farlenas riktelėjęs nuvijo jį šalin. Šitas gyvulys visiškai nemėsinėtas, pastebėjo Teonas. Vilkai paėdė, bet žmonės nieko nelietė. Net jeigu Oša vengė kurti ugnį, vis tiek turėjo atsipjauti kelis gabalus. Kvaila palikti pūti tiek daug geros mėsos.