— Farlenai, ar tikrai sekame teisingais pėdsakais? — paklausė jis. — Gal tavo šunys vejasi ne tuos vilkus?
— Mano kalė labai gerai pažįsta Vasaros ir Gauruočiaus kvapą.
— Tikiuosi, kad taip ir yra. Tavo paties labui.
Nepraėjo nė valanda, ir pėdsakai nuvedė juos šlaitu žemyn prie drumsto, po neseno lietaus iš krantų besiveržiančio upelio. Ten jie dingo. Farlenas su Veksu ir šunimis perbrido į kitą krantą, bet grįžo purtydami galvas, palikę šunis lakstyti ir uostinėti.
— Čia jie žengė į vandenį, milorde, bet nematau, kur išlipo, — tarė šunininkas.
Teonas nulipo nuo arklio ir priklaupė prie vandens. Kyštelėjo ranką į srovę.
— Ilgai tokiame jie negalėjo išbūti, — tarė jis. — Pasiimk pusę šunų ir eik pasroviui. Aš eisiu aukštyn…
Veksas garsiai pliaukštelėjo delnais.
— Kas atsitiko? — paklausė Teonas.
Nebylys dūrė pirštu.
Žemė prie pat vandens buvo įmirkusi ir dumblina. Joje aiškiai išsiskyrė vilkų pėdsakai.
— Vilkų pėdos, taip. Na ir kas?
Veksas įspaudė kulną į purvą ir pasukiojo. Liko gilus įdubimas.
Pirmas susigaudė Džosetas.
— Hodoro ūgio vyras tokiame dumble paliktų ryškų atspaudą, — paaiškino jis. — Juo labiau su berniuku ant pečių. Tačiau kitų batų atspaudų, išskyrus mūsų pačių, čia nėra. Pažiūrėkite patys.
Pašiurpęs Teonas suprato, kad taip ir yra. Į rudą dumbliną vandenį vilkai brido vieni.
— Oša tikriausiai kažkur anksčiau pasuko į šalį. Matyt, dar iki briedžio. Vilkus pasiuntė tolyn vienus tikėdamasi, kad mes juos ir nusivysime, — jis atsigręžė į medžioklius. — Jeigu judu sumanėte mane apgauti…
— Pėdsakas buvo tik vienas, milorde, prisiekiu, — puolė teisintis Garisas. — O didvilkiai šiaip tų berniukų niekada nepalieka. Bent jau neilgam.
Tai tiesa, pagalvojo Teonas. Vasara ir Gauruočius galbūt nubėgo pamedžioti, bet anksčiau ar vėliau grįš pas Braną ir Rikoną.
— Garisai, Murčai, imkite keturis šunis, grįžkite atgal ir suraskite, kur juos pametėme. Agarai, stebėk juos, kad man nebūtų jokių pokštų. Mes su Farlenu seksime paskui didvilkius. Jei rasite pėdsaką, papūskite ragą. Jei pastebėsite pačius žvėris, papūskite du kartus. Kai rasime, kur jie nuėjo, netrukus prieisime ir jų šeimininkus.
Pasiėmęs Veksą, mažąjį Frėjų ir Ginirą Raudonnosį, jis patraukė upeliu prieš srovę. Pats su Veksu jojo vienu krantu, Raudonnosis su Valderiu Frėjum — kitu, vesdami po porą šunų. Vilkai galėjo išlipti ir į vieną, ir į kitą pusę. Teonas atidžiai žiūrėjo, ar nepamatys kur kokios žymės, pėdsako, nulaužtos šakelės, bet kokio ženklo toje vietoje, kur didvilkiai išbrido iš vandens. Nesunkiai įžiūrėjo elnių, briedžių, barsukų pėdas. Veksas išgąsdino atėjusią atsigerti lapę, o Valderis iš pakrūmės išbaidė tris triušius ir vieną net pašovė iš lanko. Ant aukšto beržo kamieno pastebėjo lokio nagais apdraskytą žievę. Bet didvilkių niekur nebuvo nė kvapo.
Dar truputį, vis kalbėjo sau Teonas. Iki to ąžuolo, per šitą kalvelę, už ano upelio vingio, ten tikrai ką nors rasime. Jis jau seniai jojo suprasdamas, kad reikia sukti atgal, jausdamas, kaip vidurius gniaužia vis didesnis nerimas. Kai galų gale niršdamas pasidavė ir apgręžė Šypsnį, buvo vidurdienis.
Oša ir tie prakeikti berniūkščiai kažkokiu būdu slydo jam iš rankų. Tai atrodė neįmanoma, bent jau ne pėsčiomis ir dar su papildoma našta — luošiu ir mažu vaiku. Su kiekviena praslenkančia valanda tikimybė, kad jiems pavyks ištrūkti, didėjo. Jeigu jie pasieks kokį kaimą… Šiauriečiai niekada neatstums Nedo Starko sūnų, Robo brolių. Tada gaus maisto, arklių ir keliaus kur kas greičiau. Vyrai susipeš dėl garbės juos saugoti. Apie juos susivienys visa ta prakeikta šiaurė.
Vilkai paprasčiausiai nuėjo pasroviui, ir tiek. Jis įsikibo tos minties. Ta rudoji kalė užuos, kur jie išlipo iš vandens, ir vėl seksime iš paskos.
Tačiau jiems susitikus su Farleno būriu ir vos išvydus šunidės vyresniojo veidą, visos Teono viltys akimirksniu išsisklaidė kaip dūmas.
— Iš tų šunų — tik masalas meškoms, daugiau nieko, — piktai tarė jis. — Kad taip turėčiau čia mešką.
— Šunys nekalti, — Farlenas atsiklaupė tarp mastifo ir jo puikiosios rudos kalės, apkabindamas abu per sprandus. — Tekančiame vandenyje kvapai neišlieka, milorde.
— Tie vilkai kažkur juk turėjo išbristi į krantą.
— Žinoma, išbrido. Pasroviui ar prieš srovę. Jei dar ieškosim, tikrai tą vietą rasim, bet į kurią dabar pusę?
— Niekada negirdėjau, kad vilkas ištisas mylias bėgtų upelio vaga, — tarė Dvokas. — Žmogus bėgtų. Jeigu tik žinotų, kad jį vejasi, bėgtų. Bet vilkas?
Teonas nesijautė toks tikras. Tie žvėrys ne tokie kaip kiti vilkai. Reikėjo tiems prakeiktiems padarams iš karto nudirti kailį.
Susitikus Garisą, Murčą ir Agarą, viskas pasikartojo. Medžiokliai grįžo savo pėdomis vos ne pusę kelio iki Vinterfelo ir nerado nė mažiausio ženklo, kur Starkai būtų išsiskyrę su didvilkiais. Farleno šunys atrodė tokie pat pasimetę, kaip ir jų šeimininkai, sutrikę uostinėjo medžius ir uolas bei irzliai vienas ant kito urzgė.
Teonas nedrįso prisipažinti pralaimėjęs.
— Grįšime prie upelio. Vėl ieškosim. Šį kartą eisim tiek, kiek reikės.
— Nerasime mes jų, — staiga tarė berniukas Frėjus. — Bent jau kol su jais tie varliaėdžiai. Purvažmogiai — slapukai, jie nesikauna kaip padorūs žmonės, jie tyko pasislėpę ir šaudo užnuodytomis strėlėmis. Jų namai slankioja, net ir pilys, kaip Pilkieji Vandenys, — jis baimingai pažvelgė į juos iš visų pusių supančią lapiją. — Gal jie ir dabar kur nors visai čia pat, ir girdi kiekvieną mūsų žodį.
Farlenas nusijuokė parodydamas, ką mano apie tokias kalbas.
— Mano šunys tuose krūmuose užuostų bet kokį padarą. Nespėtum, vaikine, nė purptelėti, o jie jau kibtų į juos dantimis.
— Varliaėdžiai kvepia kitaip negu visi žmonės, — varė savo Frėjus. — Jie trenkia pelkėmis, varlėmis, medžiais ir dumblinu vandeniu. Pažastyse jiems vietoj plaukų želia samanos, ir jie ištveria be jokio maisto, misdami purvu ir alsuodami balų vandeniu.
Teonas jau rengėsi pasakyti, ko vertos tos jo žindyvės pasakos, bet prabilo meisteris Luvinas.
— Pasakojama, kad salų žmonės palaikė artimus ryšius su miško vaikais dar tais laikais, kai žaliaregiai mėgino nukreipti vandenų jėgą į Sąsmauką. Galbūt iš tiesų jie išsaugojo slaptos išminties.
Staiga miškas tapo gerokai tamsesnis negu prieš valandėlę, tartum atslinkęs debesis būtų užstojęs saulę. Kvailas berniukas gali taukšti niekus, tačiau meisteriai išmano daug.
— Vieninteliai vaikai, kurie mane domina, yra Branas ir Rikonas, — pareiškė Teonas. — Grįžtame prie upelio. Tučtuojau.
Akimirką jam atrodė, kad jie nepaklus, bet įprotis pasirodė stipresnis. Pajudėjo rūškanais veidais, bet vis dėlto pajudėjo. Frėjų berniūkštis lakstė kaip tie jo anksčiau išbaidyti triušiai. Teonas suskirstė vyrus eiti abiem krantais ir patraukė pasroviui. Jie jojo ne vieną mylią, žengė lėtai ir rūpestingai, pavojingesnėse vietose lipdavo nuo žirgų ir atsargiai juos vesdavo, tik meškų masalui tinkamiems šunims leisdami šniukštinėti kiekvieną krūmą. Ten, kur nuvirtęs medis buvo užtvenkęs srovę, jiems teko gilų žalsvą tvenkinį apeiti plačiu lanku, bet jei ir didvilkiai buvo ten praėję, jie nepaliko nei kokio pėdsako, nei šiaip žymės. Atrodė, tie žvėrys sumanė plaukioti. Kai juos pagausiu, tada tai jie man paplaukios iki soties. Abu atiduosiu Nuskendusiam Dievui.