Girioje pradėjo temti, ir Teonas Greidžojus suprato pralaimėjęs. Gal tie salų žmonės tikrai žino kokių miškavaikių burtų, o gal Oša apgavo juos savomis tyržmogių gudrybėmis. Jis spaudė vyrus eiti pirmyn prieblandoje, bet visiškai sutemus Džosetas, galų gale sutelkęs visą drąsą, tarė:
— Tai beprasmiška, milorde. Arkliai gali susižeisti, koją nusilaužti.
— Džosetas teisus, — pritarė meisteris Luvinas. — Apgraibomis braudamiesi per mišką su deglais, nieko nepasieksime.
Teonas gerklėje jautė tulžies skonį, pilve raitėsi į kamuolį susivijusios, viena kitą kapojančios gyvatės. Jeigu teks parkėblinti į Vinterfelą tuščiomis rankomis, geriau iš karto visam gyvenimui pasiieškoti juokdario apdaro ir užsidėti smailią kepurę — visa šiaurė sužinos, kaip jis apsikvailino. O kai išgirs tėvas ir Aša…
— Milorde prince, — prijojo arčiau Dvokas. — Gal tie Starkai čia visai ir nėjo. Jais dėtas, keliaučiau į šiaurę, o gal į rytus. Pas Amberius. Jie, tie Amberiai, visada už Starkus. Bet iki jų žemių — tolimas kelias. Berniukai turėtų prisiglausti kur nors arčiau. Gal kartais net ir žinau kur.
Teonas įtariai pažvelgė į jį.
— Kalbėk.
— Žinote tą seną malūną, kur vienišas stovi ant Gilės kranto? Buvome ten sustoję, kai mane sučiupę varė į Vinterfelą. Malūnininko žmona pardavė mums šieno, o senasis riteris kvaksėjo su jos vaikigaliais. Ar tik nebus Starkai ten pasislėpę?
Tą malūną Teonas žinojo. Net kartą ar du buvo užvertęs to malūnininko žmoną. Niekuo neišsiskyrė nei malūnas, nei žmona.
— Kodėl ten? Tokiu pat atstumu yra bent tuzinas kaimų ir sodybų.
— Kodėl? — linksmai sublizgo tos blausios akys. — Šito tai nežinau. Tačiau jie ten, turiu tokią nuojautą.
Nuo gudragalviškų šito žmogėno atsakymų Teoną jau pykino. Jo lūpos — lyg du besiporuojantys kirminai.
— Ką nori tuo pasakyti? Jei kažką žinojai ir nuo manęs nuslėpei…
— Milorde prince, — Dvokas nušoko nuo arklio ir mostelėjęs ranka pakvietė Teoną arčiau. Kai abu stovėjo ant žemės, jis pravėrė drobinį maišą, kurį buvo pasiėmęs iš Vinterfelo. — Pažvelkite vidun.
Ką nors įžiūrėti jau buvo sunku. Nekantriai sugrūdęs ranką į maišą, Teonas užčiuopė švelnų kailį ir šiurkščią, dygią vilną. Aštrus smaigalys dūrė jam į delną, pirštai suspaudė kažką kieta ir šalta. Ištraukęs pamatė, kad tai vilko galvos pavidalo segė iš sidabro ir juodojo gintaro. Ir staiga jis suprato. Plaštaka susigniaužė į kumštį.
— Gelmarai, — tarė svarstydamas, kuriuo dar gali pasitikėti. Nė vienu. — Agarai, Raudonnosi. Su manimi. Visi kiti galite grįžti į Vinterfelą kartu su šunimis. Man jų nebereikės. Žinau, kur dabar slepiasi Branas ir Rikonas.
— Prince Teonai, — maldaudamas prabilo meisteris Luvinas, — tikiuosi, nepamiršote savo pažado? Kalbėjote apie gailestingumą.
— Gailestingumo galėjote tikėtis iš ryto, — atkirto Teonas. Geriau tegu bijo, negu šaiposi. — Kol jie manęs dar nebuvo supykdę.
Jonas
Tamsoje jie aiškiai matė ugnį, lyg nukritusi žvaigždė švytinčią kalno šlaite. Ji degė raudoniau už kitas žvaigždes ir nemirksėjo, nors kartais sušvisdavo ryškiai, o kartais prigesdavo, virsdama tolumoje vos įžiūrima silpnute žiežirba.
Už pusmylio ir dar du tūkstančiai pėdų virš žemės, įvertino Jonas, ir puikiai įsitaisę, kad matytų visa, kas krusteli žemiau, perėjoje.
— Stebėtojai Aidžiojoje perėjoje, — nustebo vyriausias tarp jų. Ankstyvoje jaunystėje buvo tarnavęs karaliaus ginklanešiu, tad juodieji broliai jį iki šiol vadino Ginklanešiu Dalbridžu. — Kažin, ko gi Mensas Plėšikas bijo?
— Jei Mensas sužinotų, kad jie užkūrė laužą, tiems vargšams nudirtų odą, — tarė Ebenas, kresnas vyras plika galva, raumeningas ir kietas tarsi akmuo.
— Ten, aukštai, ugnis — tai gyvybė, — atsiliepė Korinas Pusrankis, — bet ji gali reikšti ir mirtį.
Jo liepiami jie nedrįso kurti atviros ugnies nuo tada, kai įžengė į kalnus. Kramtė šaltą sūdytą jautieną, kietą duoną ir dar kietesnį sūrį, miegojo apsirengę, susiglaudę, po krūva apsiaustų ir kailių, džiaugdamiesi vienas kito šiluma. Jonui tai priminė labai seniai buvusias šaltas naktis Vinterfele, kai miegodavo su broliais vienoje lovoje. Šitie vyrai — jam taip pat broliai, tačiau jų bendras guolis — žemė ir akmenys.
— Tikriausiai jie turi ragą, — tarė Akmenžaltis.
— Kuris neturi suskambėti, — pridūrė Pusrankis.
— Žiaurus šitas kopimas naktį. Ir ilgas, — pratarė Ebenas, žvelgdamas pro plyšį tarp juos slepiančių uolų. Dangus buvo giedras, juodoje jo platybėje kilo tokie pat juodi dantyti kalnai, tik ant pačių jų viršūnių šaltos sniego ir ledo karūnos blausiai spindėjo mėnesienoje.
— Kristi dar ilgiau, — tarė Korinas Pusrankis. — Manau, reikia eiti dviese. Anų ten irgi tikriausiai du, keičia vienas kitą.
— Aš eisiu.
Žvalgas, jų vadinamas Akmenžalčiu, jau įrodė, kad iš jų visų geriausiai moka laipioti uolomis. Jis ir turėjo pasisiūlyti.
— Ir aš, — tarė Jonas Snou.
Korinas Pusrankis pažvelgė į jį. Jonas girdėjo, kaip švilpia vėjas verždamasis per aukštai virš jų esančią perėją. Lomoje, kur jie buvo prisiglaudę, vienas arklys sužvingo ir treptelėjo kanopa į ploną, akmenų pilną dirvą.
— Vilkas liks su mumis, — paliepė Korinas. — Mėnesienoje baltas kailis labai jau lengvai pastebimas. — Jis atsigręžė į Akmenžaltį. — Kai susitvarkysite, numeskite žemyn degantį nuodėgulį. Pamatę jį krintant ateisime.
— Dabar pats geriausias laikas eiti, — tarė Akmenžaltis.
Jie abu pasiėmė po ilgą ringėmis susuktą virvę. Akmenžaltis dar turėjo maišą su geležiniais smaigais ir nedidelį plaktuką, kurio galvutė buvo apvyniota storu veltiniu. Arklius paliko, taip pat šalmus, žiedmarškinius. Ir Vaiduoklį. Jonas priklaupė šalia jo, leido didvilkiui prieš išeinant pasiglaustyti nosimi.
— Lik čia, — paliepė jis. — Grįšiu pas tave.
Pirmas žengė Akmenžaltis. Jis buvo nedidelio ūgio, liesas, beveik penkiasdešimties metų, žila barzda, bet stipresnis, negu atrodė pažiūrėjus. Naktį regėjo geriau negu kas nors kitas. Kaip tik šitokių akių dabar ir reikėjo. Dieną kalnai atrodė melsvai pilki, stingdomi šalčio, bet vos saulei pasislėpus už dantytų viršūnių, jie pajuosdavo. Dabar tekantis mėnulis nudažė juos sidabru.
Juodieji broliai sėlino per juodus šešėlius tarp juodų uolų, kopdami stačiu vingiuotu taku, o jų iškvepiamas garas čia pat stingo juodame ore. Be žiedmarškinių Jonas jautėsi tarsi nuogas, tačiau buvo smagu nejausti jų svorio. Kopti teko sunkiai ir lėtai. Paskubėjęs galėjai išsisukti koją ar dar bjauriau susižeisti. Akmenžaltis, tarsi kokios nuojautos vedamas, regis, visada žinodavo, kur statyti koją, tačiau Jonui ant tų bet kaip suvirtusių uolų reikėjo būti itin atsargiam.
Aidžiąją perėją iš tiesų sudarė kelios viena po kitos išsidėsčiusios perėjos — ilgas, nuolat besisukiojantis kelias, tai kylantis aukštyn pro apledėjusias, vėjo gairinamas viršūnes, tai smingantis žemyn į staiga atsiveriančius tarpeklius, kur beveik nepatenka saulės spinduliai. Nuo tada, kai jų būrelis išėjo iš miško ir ėmė kopti į kalnus, Jonas nematė nė gyvos dvasios. Speigilčiai buvo rūsčiausia dievų sukurta vieta ir pati atšiauriausia žmonėms. Negailestingi vėjai čia smelkė iki gyvuonies tarsi peilis, o naktimis klaikiai dejuodavo lyg motinos, gedinčios nužudytų vaikų. Akys užkliūdavo vos už vieno kito medelio, ir tie patys būdavo skurdūs, vargani, šleivai išaugę iš uolų plyšių ir įtrūkimų. Virš galvos neretai pakibdavo nukritę ir įstrigę uolų luitai, jų briaunos šiaušėsi varvekliais, kurie iš tolo priminė ilgus baltus dantis.