Vis dėlto Jonas Snou nesigailėjo čia atkeliavęs. Aplinkui nestigo tikrų stebuklų. Jis matė, kaip saulėje tviska sušalę plonyčiai kriokliai, virstantys į bedugnę nuo stačios uolos krašto, kaip kalnų pievoje tarsi kilimas žydi laukinės rudens gėlės, mėlyni šaltasnapiai ir ryškiai raudonos žiemugnės, o tarp jų rusvu auksu išsibarstę švilpžolių kuokštai. Jam teko žvelgti į tokius gilius ir tamsius tarpeklius, kad jų dugnas, atrodė, siekia patį pragarą. Teko su žirgu joti per gamtos pastatytą, vėjų nusvidintą akmeninį tiltą, nuo kurio į abi puses — tik dangus. Kalnų aukštybėse lizdus sukantys ereliai skrisdavo medžioti žemyn į slėnius ir nekrusteldami sklęsdavo išskėtę galingus melsvai pilkus sparnus, beveik susiliejančius su pačiu dangumi. Kartą Jonas matė, kaip, sėlindama prie kalnų avino, šešėlių katė slysta kalno šlaitu tarsi debesėlis, kol bus pasirengusi pulti.
Dabar mūsų eilė pulti. Jis troško judėti taip tyliai ir tvirtai kaip ta šešėlių katė ir gebėti taip pat staigiai žudyti. Į makštį įkištą Ilganagį turėjo prisirišęs už nugaros, bet jam panaudoti galėjo pritrūkti erdvės. Artimesnei kovai laikė durklą ir peilį. Jie taip pat bus ginkluoti, o aš be šarvų. Kažin kas, nakčiai baigiantis, pasirodys esąs šešėlių katė, o kas avinas?
Jie ilgai ėjo nenukrypdami nuo tako, o jis tarsi gyvatė vingiavo ir sukosi kalno šlaitu aukštyn, vis aukštyn. Kartais koks kyšulys jiems užstodavo laužą, bet anksčiau ar vėliau ugnies pašvaistė vėl pasirodydavo. Akmenžalčio pasirinkto kelio arkliai tikrai nebūtų įveikę. Kai kur Jonui reikėjo nugara prisispausti prie šaltos uolos ir šonu tarsi krabui slinkti koja už kojos. Net ir ten, kur takas išplatėdavo, jų tykojo pavojai — plyšiai tokio pločio, kad juose lengvai prapultų žmogaus pėda, nuolaužos, ant kurių galima skaudžiai suklupti, tuščios ertmės, kuriose dieną susirinkęs vanduo naktį virsta ledu. Vienas žingsnelis, paskui kitas, kalbėjo mintyse Jonas. Vienas žingsnelis, paskui kitas, ir nekrisiu.
Nuo tada, kai paliko Pirmųjų Žmonių Kumštį, jis neskuto barzdos, ir dabar plaukeliai ant viršutinės lūpos nuo šerkšno tuoj sustandėjo. Jie jau kopė dvi valandas, vėjas draskėsi taip įnirtingai, kad tarpais likdavo tik susigūžti, kabintis į uolą ir melstis, kad nenupūstų nuo kalno. Vienas žingsnelis, paskui kitas, vėl pradėjo jis kartoti, vėtrai aprimus. Vienas žingsnelis, paskui kitas, ir nekrisiu.
Netrukus jie atsidūrė taip aukštai, kad žemyn geriau nevertėjo nė žiūrėti. Apačioje juodavo tik bedugnė praraja, viršuje — tik mėnulis ir žvaigždės.
— Kalnas — tai tavo motina, — sakė jam Akmenžaltis prieš kelias dienas, kopiant į lengvesnį kalną. — Kabinkis į ją, kniaubkis veidu jai į krūtis, ir ji tavęs nepaleis.
Tada Jonas nuleido tai juokais ir atsakė, kad jam visada rūpėjo, kas buvo jo motina, bet niekada nepagalvojo atrasiąs ją Speigilčiuose. Dabar juokauti nebesinorėjo. Vienas žingsnelis, paskui kitas, galvojo jis kabindamasis iš visų jėgų.
Siauras takelis staiga baigėsi, jį užtvėrė iš kalno šlaito išsišovęs didžiulis juodo granito luitas. Po ryškios mėnesienos jo šešėlis atrodė toks tamsus, lyg būtum patekęs į urvą.
— Dabar tiesiai aukštyn, — tyliai pratarė žvalgas. — Mums reikia atsidurti virš jų.
Jis nusitraukė pirštines, užsikišo už diržo, vieną savo virvės galą aprišo sau apie juosmenį, kitą užrišo Jonui.
— Kai virvė įsitemps, kopk iš paskos.
Nelaukdamas atsakymo, žvalgas pradėjo lipti kabindamasis ir rankomis, ir kojomis, greičiau, negu Jonas būtų patikėjęs. Ilga virvė lėtai vyniojosi. Jonas įdėmiai stebėjo jį, įsimindamas kelią, vietas, kur jis stato koją ar įsikabina pirštais, ir, paskutinei ringei išsitiesus, pats nusimovė pirštines ir ėmė kopti aukštyn, tik kur kas lėčiau.
Apsukęs virvę aplink lygų uolos kyšulį, Akmenžaltis ten luktelėjo, bet, vos tik Jonas pasirodė, tuojau ją atrišo ir vėl patraukė į viršų. Šį kartą, virvei išsitempus, patogios atbrailos nepasitaikė, tad jis išsitraukė veltiniu apmuštą plaktuką ir keliais lengvais smūgiais giliai įvarė smaigą į plyšį uoloje. Dūžiai buvo tylūs, bet vis dėlto taip aidėjo per uolas, kad Jonas krūpčiojo sulig kiekvienu smūgiu neabejodamas, kad juos girdi ir tyržmogiai. Gerai įtvirtinęs smaigą, Akmenžaltis prie jo pririšo virvę, tada Jonas vėl pradėjo ropštis aukštyn. Žįsk kalno krūtį, priminė jis sau. Nežiūrėk žemyn. Nesiremk visu svoriu į pėdas. Žiūrėk į uolą priešais. Taip, štai geras kyšuliukas nusitverti. Nežiūrėk žemyn. Ant šito laiptelio galėsi atsikvėpti, reikia tik jį pasiekti. Niekada nežiūrėk žemyn.
Kartą, per daug smarkiai atsirėmus, pėda slystelėjo, ir širdis tartum sustojo, tačiau dievai buvo maloningi ir jis nenukrito. Jautė, kaip uolos šaltis smelkiasi į pirštus, tačiau pirštinių užsimauti nedrįso. Pirštinės slidinėtų, kad ir kaip gerai būtų prigulusios, audinys ir kailis praslystų tarp akmens ir pirštų odos, čia tai gali būti pražūtinga. Nudegusioji ranka jau buvo aptirpusi, greitai ją nudiegs skausmas. Netrukus jis prasidrėskė nykštį, tad kur tik dėdavo ranką, likdavo kruvina žymė. Vis dėlto tikėjosi, kad užkopęs iki galo dar turės visus pirštus.
Taip jie lipo vis aukštyn — juodi šešėliai, šliaužiantys mėnulio nutvieksta akmens siena. Jie buvo puikiai matomi iš apačios, nuo perėjos, o nuo tyržmogių, sėdinčių prie laužo, juos užstojo kalnas. Bet Jonas jautė, kad šie jau netoli. Tačiau galvojo ne apie priešus, kurie patys nenujausdami jo laukia, o apie savo brolį Vinterfele. Branas anksčiau mėgo laipioti. Kad taip turėčiau bent dešimtąją dalį jo drąsos.
Maždaug ties viršutiniu sienos trečdaliu ją kirto gilus vingiuotas plyšys. Ištiesęs ranką, Akmenžaltis padėjo Jonui užsikabaroti. Jau buvo užsimovęs pirštines, tad ir Jonas susirado savąsias. Žvalgas galva parodė į kairę, ir jie abu nušliaužė tuo plyšiu gal tris šimtus jardų, tada apačioje, po uolos atbraila, išvydo neryškų oranžinį švytėjimą.
Tyržmogiai buvo užkūrę laužą negilioje įduboje virš perėjos, ten, kur ji siauriausia. Žemyn iki pat perėjos leidosi stati siena, o didelė uola už nugaros teikė šiokią tokią užuovėją. Štai šita nuo vėjo sauganti uola ir leido juodiesiems broliams, pilvais prisiplojus prie akmens, atšliaužti iki pat jų, prisėlinti taip, kad galėjo iš viršaus žvelgti į tuos, kuriuos privalu nužudyti.
Vienas tyržmogių miegojo, susisukęs į kamuoliuką ir palindęs po didžiausiu kailių kalnu. Jo beveik nebuvo matyti, kyšojo tik plaukai, laužo šviesoje ryškiai raudoni. Antrasis sėdėjo prie pat ugnies, mėtydamas į ją šakas ir niurzgliu balsu vis keikdamas vėją. Trečiasis stebėjo perėją, nors ten nieko negalėjai pamatyti, tik milžinišką tamsos dubenį su snieguotais kalnų pečiais aplinkui. Šitas turėjo ragą.
Vadinasi, jų trys. Akimirką Jonas dvejojo. Turėjo būti tik du. Bet vienas miega. Tegu jų bus du, trys arba dvidešimt, jis vis tiek privalo atlikti tai, dėl ko čia atėjo. Akmenžaltis palietė jo ranką ir parodė ragą turintį tyržmogį. Jonas galva linktelėjo į sėdintį prie ugnies. Atrodė keista šitaip rinktis žmogų, kurį žudysi. Pusę gyvenimo jis praleido su kalaviju ir skydu rankose, rengdamasis šiai valandai. Ar Robas irgi taip jautėsi prieš savo pirmąjį mūšį? — pagalvojo Jonas, bet ilgiau svarstyti nebuvo kada. Akmenžaltis nėrė staigiai lyg tikras žaltys ir stryktelėjo žemyn pažerdamas smulkių akmenukų lietų. Jonas išsitraukė Ilganagį ir puolė iš paskos.