Viskas įvyko, regis, per akies mirksnį. Tik vėliau Jonas įvertino tyržmogio drąsą — jis pirmiausia griebė ne kalaviją, o ragą. Dar spėjo pakelti jį prie lūpų, bet papūsti jau nespėjo, nes Akmenžaltis kalaviju numušė jį į šalį. Jono vyras pašokęs grūdo jam į veidą degantį nuodėgulį. Atsilošdamas Jonas pajuto liepsnos karštį. Akies kraštu pastebėjo, kad miegantis sujudėjo, ir suprato, kad saviškį reikia pribaigti kuo greičiau. Nuodėgulis atlėkė vėl, ir Jonas, suėmęs kalaviją abiem rankom, smogė tiesiai į jį. Valyrijos plienas perskrodė kietintą odą, kailį, vilną ir kūną, tačiau krisdamas tyržmogis pasisuko ir ištraukė kalaviją Jonui iš rankų. Miegojęs žmogus po savo kailiais jau buvo atsisėdęs. Jonas žaibiškai išsitraukė durklą, stvėrė tą vyrą už plaukų ir įgrūdo geležtę jam po smakru, o tuo metu šis mėgino siekti — ne, ne šis, tai ji…
Jono ranka sustingo.
— Mergina.
— Stebėtoja, — atsiliepė Akmenžaltis. — Tyržmogių merga. Pribaik ją.
Jos akyse Jonas matė baimę ir ugnies atšvaitus. Per baltą kaklą iš ten, kur durklo smaigalys pradrėskė odą, tekėjo kraujas. Vienas dūris, ir baigta, tarė sau. Laikė ją taip arti, kad jautė jai iš burnos sklindantį svogūnų kvapą. Ji tokio pat amžiaus kaip ir aš. Kažkodėl prisiminė Ariją, nors jos niekuo neatrodė panašios.
— Pasiduodi? — paklausė jis, smarkiau spusteldamas geležtę. O jeigu nepasiduos?
— Pasiduodu, — jos žodžiai šaltame ore virto garų tumulais.
— Vadinasi, esi mūsų belaisvė. — Jonas atitraukė durklą nuo švelnios odos ties jos gerkle.
— Korinas nesakė, kad reikia imti belaisvius, — tarė Akmenžaltis.
— Jis niekad nesakė, kad jų nereikia imti.
Jonas paleido merginos plaukus, ir ji atbula paskubom nuropojo nuo jų kuo toliau.
— Durklamergė, — Akmenžaltis mostelėjo į ilgakotį kirvį, gulintį šalia kailių. — Kai ją stvėrei, jau siekė jo. Tik akimirką užsižiopsok, ir įvarys tau tą kirvį į tarpuakį.
— Aš neužsižiopsosiu. — Jonas paspyrė kirvį į šalį, kad mergina nepasiektų. — Turi kokį vardą?
— Igritė.
Ji delnu patrynė gerklę. Ant rankos liko kraujo. Valandėlę žiūrėjo į jį sutrikusi.
Įsikišęs durklą į makštį, Jonas ištraukė Ilganagį iš nužudyto vyro kūno.
— Dabar, Igrite, esi mano belaisvė.
— O kuo tu vardu?
— Jonas Snou.
Ji krūptelėjo.
— Bjaurus vardas.
— Mergvaikiui tinkamas. Mano tėvas buvo lordas Edardas Starkas iš Vinterfelo.
Mergina nepatikliai žiūrėjo į jį, bet Akmenžaltis pašaipiai nusijuokė.
— Ei, paprastai į klausimus atsakinėja belaisviai, gal pamiršai? — Žvalgas įkišo į ugnį ilgą šaką. — Tik kažin, ar ji kalbės. Esu matęs tyržmogių, kurie nusikanda liežuvį, kad tik nereiktų atsakinėti į klausimus.
Kai šakos galas jau smagiai liepsnojo, jis atsitraukė per porą žingsnių ir įsibėgėjęs sviedė ją tolyn virš perėjos. Šaka sukdamasi nuskriejo į tamsą ir tuoj pat dingo iš akių.
— Tuos, kur nužudėte, geriau sudeginkit, — tarė Igritė.
— Tada reikėtų didesnio laužo, bet didelė liepsna dega ryškiau, — atšovė Akmenžaltis, žvalgydamasis į tamsius tolius, ar nepamatys kur šviesos blyksnio. — Ar tik nebus kur nors netoliese tyržmogių ir daugiau?
— Sudeginkit juos, — užsispyrusi pakartojo mergina, — kitaip jums gali vėl prireikti kalavijų.
Jonas prisiminė negyvą Otorą ir jo šaltas juodas rankas.
— Gal ji ir teisingai sako.
— Rasim kitų būdų.
Akmenžaltis priklaupė šalia savo nužudyto vyro, nuvilko apsiaustą, liemenę, nuavė batus, atsegė diržą, tada užsimetė kūną ant siauručio peties, nunešė prie atbrailos ir krioktelėjęs paleido apačion. Po akimirkos lavonas sunkiai žnektelėjo kažkur ant dugno. Žvalgas nieko nelaukdamas ėmėsi antrojo, nurengė jį ir, griebęs už pažastų, jau tempė prie krašto. Jonas čiupo už kojų, ir jie dviese išmetė jį į nakties tamsą.
Igritė žiūrėjo netardama nė žodžio. Buvo vyresnė, negu Jonas galvojo iš pradžių, gal kokių dvidešimties, bet neaukšta, kreivakojė, apvalaus veido, mažomis rankomis ir riesta nosyte. Susivėlę raudoni plaukai kuokštais styrojo į visas puses. Susirietusi prie laužo atrodė apkūni, tačiau tikriausiai dėl daugybės kailių, vilnos ir odos sluoksnių. Be jų, matyt, būtų buvus tokia pat liesa kaip Arija.
— Jus atsiuntė mūsų stebėti? — paklausė Jonas.
— Ir jūsų, ir kitų.
Akmenžaltis šildėsi rankas virš ugnies.
— Kas ten toliau, už perėjos?
— Laisvi žmonės.
— Kiek jų?
— Šimtai, tūkstančiai. Daugiau, negu tu, varna, kada esi matęs, — ji nusišypsojo, parodydama išsiklaipiusius, bet labai baltus dantis.
Skaičiaus ji nežino.
— Ko čia atkeliavote?
Igritė tylėjo.
— Ko jūsų karaliui reikia Speigilčiuose? Gyventi čia negalite, čia nėra maisto.
Ji nusigręžė.
— Ketinate pulti Sieną? Kada?
Ji spoksojo į ugnį lyg nė negirdėdama jo.
— Ar žinai ką nors apie mano dėdę Bendžiną Starką?
Igritė nekreipė į jį dėmesio. Akmenžaltis nusijuokė.
— Jeigu dabar išspjaus savo liežuvį, nesakyk, kad neįspėjau.
Tarp uolų nuaidėjo duslus urzgimas. Šešėlių katė, iš karto suprato Jonas. Pakilęs išgirdo vėl, šį sykį arčiau. Išsitraukė kalaviją ir sustingo klausydamasis.
— Mūsų jos nelies, — tarė Igritė. — Atėjo negyvėlių. Tos katės užuodžia kraują per šešias mylias. Nesitrauks nuo lavonų, kol paskutinių gyslotų kąsnelių nenugrauš nuo kaulų, o paskui dar traiškys juos ieškodamos čiulpų.
Jonas girdėjo, kaip jos ėda. Buvo nejauku klausytis nuo uolų atsimušančio tų garsų aido. Laužo šilumos priveiktas jis tik dabar pajuto nepakeliamą nuovargį, bet miegoti nedrįso. Pats paėmė belaisvį, tad turėjo jį ir saugoti.
— Ar jie tau buvo giminės? — paklausė Igritės tyliai. — Anie du, kuriuos užmušėme.
— Tokie pat giminės, kaip ir tu.
— Aš? — Jonas susiraukė. — Ką turi galvoje?
— Sakei esąs Vinterfelo pavainikis.
— Taip.
— Kas buvo tavo motina?
— Viena moteris. Kaip ir dauguma motinų. — Šituos žodžius kadaise buvo iš kažko girdėjęs. Dabar nebeatsiminė, kas taip sakė.
Ji vėl nusišypsojo, žybteldama baltais dantimis.
— Ir ji tau niekada nedainavo dainos apie žiemos rožę?
— Niekada nepažinojau savo motinos. Ir negirdėjau tokios dainos.
— Ją sudėjo Beilis Dainingasis, — tarė Igritė. — Labai seniai jis buvo žemių už Sienos karalius. Jo dainas mokėjo visi laisvieji žmonės, bet gal ten, pietuose, jūs jų nedainuojate.
— Vinterfelas — ne pietuose, — nesutiko Jonas.
— Aišku, pietuose. Visa, kas už Sienos nuo mūsų, yra pietuose.
Jis niekada apie tai nebuvo pagalvojęs.
— Turbūt viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi.
— Tikrai, — pritarė Igritė, — taip jau visada yra.
— Papasakok man apie tą žiemos rožę, — paragino ją Jonas. Praslinks dar ne viena valanda, kol čionai pakils Korinas, ir klausantis bus lengviau neužsnūsti. — Noriu išgirsti tą tavo sakmę.