— Ko gero, ji tau nelabai patiks.
— Nesvarbu, vis tiek noriu paklausyti.
— Kokia narsi juoda varna, — nusišaipė ji. — Na, gerai, dar iki tapdamas laisvųjų žmonių karaliumi Beilis buvo didis karžygys.
— Tikriau tariant, galvažudys, prievartautojas ir plėšikas, — prunkštelėjo Akmenžaltis.
— Tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, — atsiliepė Igritė. — Vinterfelo Starkas reikalavo jo galvos, bet niekaip negalėjo sučiupti ir labai graužėsi, kad šitaip nesiseka. Kartą įširdęs išplūdo Beilį, esą jis — bailys, puldinėjantis tik silpnuosius. Žinia apie tai pasiekė ir Beilį, tad šis prisiekė lordą pamokyti. Taigi jis perlipo Sieną, patraukė Karališkuoju keliu ir vieną žiemos vakarą atžingsniavo į Vinterfelą su lyra rankoje. Pasivadino Sigeriku iš Skagoso. Senąja kalba, kuria kalbėjo Pirmieji Žmonės ir iki šiol kalba milžinai, Sigerikas reiškia apgaviką.
Dainius žmonės pasitinka su džiaugsmu, nesvarbu, ar šiaurėje, ar pietuose, tad Beilis buvo pasodintas prie paties lordo Starko stalo, valgė ir gėrė. Lordas sėdėjo savo aukštajame soste, o Beilis jam grojo ir dainavo iki paryčių. Ir senas dainas, ir naujas, paties sudėtas. Ir taip puikiai jam sekėsi, kad baigus lordas pasiūlė pačiam pasirinkti, kokio norįs atlygio. „Prašau tik gėlės, — atsakė Beilis, — pačios gražiausios iš tų, kurios žydi Vinterfelo soduose.“
Taip sutapo, kad tuo metu pražydo žiemos rožės, nėra už jas retesnių ir brangesnių gėlių. Todėl Starkas pasiuntė tarnus į sodą po stiklais ir liepė nuskinti dovaną dainiui — gražiausią iš visų žiemos rožių. Taip ir buvo padaryta. Tačiau išaušo rytas ir pasirodė, kad dainius dingęs… taip pat dingo ir jaunutė lordo Brandono duktė. Jos lovą rado tuščią, ten gulėjo tik blyškiai melsva rožė, kurią Beilis paliko ant suglamžytos pagalvės.
Jonas tokios sakmės niekada nebuvo girdėjęs.
— Kuris čia turėtų būti Brandonas? Brandonas Statytojas gyveno Didvyrių laikais, tūkstančius metų prieš Beilį. Dar buvo Brandonas Degintojas ir jo tėvas Brandonas Laivadirbys, bet…
— Šitas buvo Brandonas Bedukris, — griežtai nutraukė jį Igritė. — Nori klausytis sakmės ar ne?
— Kalbėk, — susiraukė Jonas.
— Kitų vaikų lordas Brandonas neturėjo. Jam įsakius, juodosios varnos iš savo pilių pasipylė šimtais, bet nei Beilio, nei tos merginos niekur nebuvo nė ženklo. Ieškojo vos ne metus, kol lordas galutinai nusiminė ir atgulė į patalą, tad atrodė, kad Starkų giminė nutrūks. Tačiau vieną vakarą lordas Brandonas, gulėdamas lovoje ir laukdamas mirties, išgirdo kūdikio verksmą. Nuskubėjęs to verksmo link, rado dukterį sugrįžusią į savo kambarį ir miegančią, o jai prie krūtinės gulėjo kūdikis.
— Beilis ją grąžino atgal?
— Ne. Jie visą tą laiką praleido Vinterfele, slapstydamiesi mirusiųjų rūsiuose po pilimi. Dainoje sakoma, esą ta mergelė taip karštai Beilį mylėjo, kad pagimdė jam sūnų… nors, tiesą sakant, Beilio sudėtose dainose jį myli visos mergelės. Aišku tik viena — Beilis paliko kūdikį, atsilygindamas už be leidimo nuskintą rožę, ir tas berniukas išaugęs tapo kitu lordu Starku. Tai štai — tu turi Beilio kraujo, lygiai kaip ir aš.
— Taip niekada nebuvo, — paprieštaravo Jonas.
— Gal buvo, gal nebuvo, — gūžtelėjo pečiais Igritė. — Tačiau tai gera daina. Man ją dainuodavo motina. Ji taip pat buvo moteris, Jonai Snou, kaip ir tavoji, — ji patrynė gerklę ten, kur įbrėžė jo durklas. — Daina baigiasi, kai jie randa kūdikį, bet tikroji pabaiga niūresnė. Po trisdešimties metų, Beiliui už Sienos tapus karaliumi ir su laisvaisiais žmonėmis nužygiavus į pietus, prie Užšalusios brastos jį pasitiko ne kas kitas, o jaunasis lordas Starkas… ir nužudė, nes Beilis, jiems susidūrus mūšyje, nepakėlė ginklo prieš savo sūnų.
— Vadinasi, tada sūnus nužudė tėvą, — tarė Jonas.
— Taigi, — patvirtino ji, — bet dievai nekenčia tų, kurie žudo savo kraujo gimines, net jeigu tai atsitinka dėl nežinojimo. Lordas Starkas grįžo iš mūšio, tačiau jo motina, pamačiusi ant ieties pamautą Beilio galvą, iš sielvarto puolė žemyn nuo bokšto. Nedaug ilgiau už motiną pragyveno ir sūnus. Vienas jo lordų nudyrė jam odą ir nešiojo kaip apsiaustą.
— Tavo Beilis buvo melagis, — dabar jau neabejodamas pareiškė Jonas.
— Ne, — atsiliepė Igritė, — tik dainiaus tiesa kitokia, negu tavo ar mano. Šiaip ar taip, pats prašei, kad papasakočiau.
Ji nusigręžė, užsimerkė ir, atrodė, užmigo.
Ir aušra, ir Korinas pasirodė vienu metu. Akmenžalčiui apačioje įžiūrėjus vingiuotu keliu kopiančius žvalgus, juodi akmenys jau pilkėjo, o dangus rytuose tapo tamsiai mėlynas. Jonas pabudino belaisvę ir, laikydamas už rankos, patraukė žemyn pasitikti būrio. Visa laimė, kad šiaurinėje ir vakarinėje pusėje apačion vedė kur kas lengviau įveikiamas takas, palyginti su tuo keliu, kuriuo jie čia užlipo. Sustoję siaurame tarpeklyje, jie laukė, kol, vesdami arklius, užkopė likę juodieji broliai. Vos pajutęs kvapą, pirmas atlėkė Vaiduoklis. Jonas pritūpęs leido jam sugriebti dantimis riešą ir patampyti ranką į visas puses. Jie visada šitaip žaisdavo. Tačiau pakėlęs galvą išvydo Igritę išpūtusią akis, baltas tarsi vištos kiaušiniai.
Išvydęs belaisvę, Korinas Pusrankis nieko nepasakė.
— Jų ten buvo trys, — tarė jam Akmenžaltis. Ir nė žodžio daugiau.
— Du jau matėme, — pasakė Ebenas, — tiksliau, tai, ką iš jų paliko katės.
Jis niūriai ir su neslepiamu įtarumu žvelgė į merginą.
— Ji pasidavė, — Jonas jautėsi turįs pasiaiškinti.
Korino veidas liko neįskaitomas.
— Žinai, kas aš toks?
— Korinas Pusrankis.
Šalia jo mergina atrodė visiškai mažutė, bet žiūrėjo į jį drąsiai.
— Pasakyk man tiesą. Jeigu patekčiau jūsų žmonėms į rankas ir pats pasiduočiau, ką iš to gaučiau?
— Mirtum lėčiau.
Aukštasis žvalgas atsigręžė į Joną.
— Neturime kuo jos maitinti ir negalime skirti vieno žmogaus, kad ją saugotų.
— Vaikine, mums prieš akis labai pavojingas kelias, — tarė Ginklanešys Dalbridžas. — Vienas šūksnis, kai reikia tylos, ir visiems mums galas.
Ebenas išsitraukė durklą.
— Po plieno bučinio ji tylės.
Jonui gerklėje įstrigo kamuolys.
— Ji man pasidavė, — pakartojo jis, bejėgiškai žiūrėdamas į visus.
— Vadinasi, turi atlikti tai, ką reikia atlikti, — tarė Korinas Pusrankis. — Esi Vinterfelo kraujo ir Nakties sargybos brolis, — jis pažvelgė į kitus. — Eime, broliai. Palikime šitai jam. Jeigu mes nespoksosime, susitvarkys lengviau.
Ir nuvedė visus stačiu vingiuotu taku aukštyn į tą pusę, kur pro kalno plyšį skverbėsi blyškiai rausva šviesa. Netrukus su tyržmogių mergina liko tik Jonas ir Vaiduoklis.
Jis manė, kad Igritė mėgins pabėgti, bet ji stovėjo ir laukė nenuleisdama nuo jo akių.
— Tikriausiai iki šiol niekada neteko žudyti moters?
Jam papurčius galvą, ji pridūrė:
— Mes mirštame taip pat, kaip ir vyrai. Bet tau nebūtina žudyti. Mensas tave priimtų, tikrai žinau, kad priimtų. Mes žinome slaptų kelių. Tos varnos niekada mūsų nesučiuptų.
— Aš — tokia pat varna, kaip ir jie.
Ji linktelėjo nebesipriešindama.
— Paskui mane sudeginsi?
— Negaliu. Dūmai bus toli matomi.
— Tikrai, — ji gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, gyvenimui baigti yra ir prastesnių vietų negu šešėlių katės pilvas.
Jonas išsitraukė Ilganagį.
— Nejaugi nebijai?