— Naktį bijojau, — prisipažino ji. — Dabar jau saulė patekėjo.
Ji pakėlė plaukus apnuogindama kaklą ir atsiklaupė.
— Kirsk tvirtai ir smarkiai, varna, kitaip aš grįšiu ir tau vaidensiuos.
Ilganagis dydžiu ir svoriu neprilygo tėvo Ledui, bet vis dėlto tai buvo Valyrijos plienas. Jonas geležte palietė kaklą taikydamas, kur turi smogti ašmenys, ir Igritė suvirpėjo.
— Jis šaltas, — pasiskundė ji. — Nagi, negaišk.
Abiem rankomis suėmęs Ilganagį, Jonas iškėlė jį virš galvos. Vienas smūgis, kirsti visu kūnu. Bent jau pasistengs, kad jos mirtis būtų greita ir švari. Jis savo tėvo sūnus. Ar tikrai? Ar tikrai?
— Kirsk gi, — paragino ji po kelių akimirkų. — Kirsk, mergvaiki. Mano drąsa juk ne begalinė.
Nesulaukusi smūgio, ji atsisuko. Jonas nuleido kalaviją.
— Bėk, — sumurmėjo jis.
Igritė žvelgė nesuprasdama.
— Greičiau, — pakartojo Jonas, — kol neatgavau proto. Bėk.
Ji nubėgo.
Sansa
Pietuose dangų gaubė juodi dūmai. Jie sūkuriuodami kilo tolumoje iš daugybės gaisrų, savo suodinais pirštais užstodami žvaigždes. Kitapus Juodųjų Vandenų kas naktį kiek akys užmato įsiplieksdavo liepsnos jūra, o šitoje pusėje Kipšas sudegino visą pakrantę: prieplaukas, sandėlius, namus, kekšynus, visa, kas buvo už miesto sienų.
Net ir Raudonojoje pilyje oras atsidavė pelenais. Kai Sansa dievų giraitės tyloje rado serą Dontosą, šis pasiteiravo, ar tik ji neverkė.
— Ne, tai nuo dūmų, — pamelavo ji. — Atrodo, tarsi degtų visa karališkoji giria.
— Lordas Stanis nori išrūkyti Kipšo laukinius, — Dontosas kalbėdamas svirduliavo ir viena ranka laikėsi už kaštono kamieno. Ant raudonų ir geltonų jo tunikos keturkampių juodavo vyno dėmė. — Jie žudo jo žvalgus, puldinėja gurguoles. Patys laukiniai taip pat dažnai ką nors uždega. Kipšas sakė karalienei, kad Stanis verčiau imtų pratinti savo arklius ėsti pelenus, nes žolės nerasiąs nė stiebelio. Girdėjau jį taip kalbant. Būdamas juokdarys, girdžiu įvairiausių dalykų, kurių niekada neišgirsdavau, kol buvau riteris. Jie kalba taip, tarsi manęs ten nebūtų, ir… — Jis pasilenkė labai arti, alsuodamas vyno tvaiku tiesiai jai į veidą. — Voras moka auksu už kiekvieną smulkmeną. Man regis, Mėnuliukas jau daug metų jam viską pasakoja.
Jis ir vėl girtas. Vadina save mano vargšu Florianu, na, toks ir yra. Tačiau, be jo, daugiau nieko neturiu.
— Ar tiesa, kad lordas Stanis Vėtrų Gūžtoje sudegino dievų giraitę?
Dontosas linktelėjo.
— Užkūrė iš tų medžių didžiulį laužą kaip auką savo naujajam dievui. Jį privertė raudonoji žynė. Žmonės kalba, esą lordas Stanis paklūsta jai dabar ir kūnu, ir siela. Jis prisiekė sudeginsiąs ir Didžiąją Beiloro septą, jei tik paimsiąs miestą.
— Tegu degina.
Pirmą kartą išvydusi Didžiąją septą, jos marmurines sienas ir septynis krištolinius bokštus, Sansa pagalvojo, kad tai nuostabiausias statinys visame pasaulyje, tačiau tai buvo anksčiau, kol Džofris ant tos septos laiptų nenukirto jos tėvui galvos.
— Noriu, kad ji sudegtų, — pridūrė ji.
— Cit, vaikeli, dievai gali jus išgirsti.
— Kodėl? Jie niekada negirdi mano maldų.
— Žinoma, girdi. Juk atsiuntė mane, ar ne taip?
Sansa krapštė nagu medžio žievę. Jautėsi tarsi apsvaigusi, vos ne karščiuojanti.
— Taip, atsiuntė, bet ką gero padarėte? Žadėjote mane parvežti namo, bet aš vis dar čia.
Dontosas patapšnojo jai ranką.
— Kalbėjau su vienu žmogumi, kurį pažįstu, jis mano geras draugas… ir jūsų, miledi. Jis pasamdys greitą laivą, išgabensiantį mus, kai ateis tinkamas laikas, į saugią vietą.
— Dabar yra tinkamas laikas, — neatlyžo Sansa, — kol dar neprasidėjo mūšiai. Apie mane jie pamiršo. Neabejoju, kad pasistengę galėtume išsmukti.
— Vaikeli, vaikeli, — papurtė galvą Dontosas, — taip, iš pilies gal ir išsmuktume, tačiau miesto vartai saugomi budriau negu anksčiau, be to, Kipšas uždraudė plaukioti upe.
Tai buvo tiesa. Tokios tuščios Juodųjų Vandenų vagos Sansa dar niekada nematė. Visi keltai stovėjo pririšti šiauriniame krante, prekybiniai laivai paspruko arba buvo Kipšo atimti ir paversti karo laivais. Iš vagos nesitraukė vien tik karaliaus karo galeros. Jos nesiliaudamos irklavo aukštyn žemyn upės viduriu, ten, kur giliausia, nuolat paleisdamos strėlių į Stanio lankininkus pietiniame krante.
Pats lordas Stanis dar tik žygiavo, tačiau jo priešakinis būrys pasirodė prieš porą naktų, kai mėnulis buvo jaunas. Karaliaus Uostas nubudęs išvydo jų vėliavas ir palapines. Ten jų penki tūkstančiai, girdėjo Sansa, maždaug tiek pat mieste ir auksinių apsiaustų. Stovykloje plevėsavo raudoni ir žali Fosovėjų giminės obuoliai, Estermontų vėžlys, Florentų lapė tarp žiedų, o vadovavo seras Gajardas Morigenas, garsus riteris iš pietų, dabar žmonių vadinamas Gajardu Žaliuoju. Jo vėliava vaizdavo skrendančią varną, plačiai išskleidusią juodus sparnus žalsvame tarsi audrotas dangus lauke. Bet labiausiai mieste nerimą kėlė blyškiai gelsvos vėliavos. Prie jų tarsi ugnies liežuviai plaikstėsi ilgos apibrizgusios uodegos, o vietoj lordo ženklo jose buvo pavaizduotas dievo ženklas: liepsnojanti Šviesos Valdovo širdis.
— Visi kalba, kad atžygiavęs Stanis turės žmonių dešimtkart daugiau negu Džofris.
Dontosas spustelėjo jai petį.
— Mieloji, jo kariuomenės dydis visiškai nesvarbus, kol jie įsikūrę kitoje upės pusėje. Be laivų Stanis persikelti negali.
— Jis turi laivų. Dar daugiau už Džofrį.
— Jūra nuo Vėtrų Gūžtos iki čia — ilgas kelias, laivynui reikės aplenkti Masio kyšulį, įveikti Ryklę ir kirsti Juodųjų Vandenų įlanką. Gal kartais gerieji dievai pasiųs audrą ir jis apskritai pradings jūroje, — Dontosas viltingai šyptelėjo. — Jums nelengva, žinau. Reikia kantrybės, vaikeli. Mano draugui grįžus į miestą, gausime laivą. Tikėkite savo Florianu ir pasistenkite nebijoti.
Sansa suleido nagus sau į ranką. Savo baimę ji jautė kažkur pilve — besivartančią, gnaibančią, kasdien vis įnirtingesnę. Jos miegą tebetrikdė baisūs sapnai apie tą dieną, kai išplaukė princesė Mirsela. Nuo tų tamsių sapnų ji pabusdavo nakties gūdumoje dusdama, mėgindama atgauti kvapą. Girdėdavo žmones ant jos šaukiant, klykiant be žodžių, tarsi gyvulius. Jie spausdavo ją, apmėtydavo nešvarumais, mėgindavo nutraukti nuo žirgo ir būtų padarę dar ką nors baisiau, jeigu Skalikas nebūtų prasiveržęs iki jos. Jie į gabalus sudraskė aukštąjį septoną, akmenimis sutraiškė galvą serui Aronui. O jis sako — pasistenkite nebijoti!
Bijojo visas miestas. Nuo pilies sienų Sansa tai gerai matė. Prasčiokai tupėjo užsidangstę langus, užsiramstę duris, tarsi tai galėtų juos apsaugoti. Kai Karaliaus Uostas krito paskutinį kartą, Lanisteriai plėšė ir siaubė kaip užsimanę, šimtus išžudė, nors miestas atidarė vartus. Šį kartą Kipšas ketina kautis, tad nepasiduodantis miestas gali išvis nesitikėti jokio gailestingumo.
Tuo tarpu Dontosas niekaip nesiliovė pliauškęs.
— Jeigu tebebūčiau riteris, turėčiau vilktis šarvus ir kartu su kitais stoti ant sienų. Privalėčiau bučiuoti karaliui Džofriui kojas ir nuolankiai jam dėkoti.
— Jeigu padėkotumėte jam už tai, kad padarė jus kvailiu, jis vėl pakeltų jus į riterius, — griežtai tarė Sansa.
— Mano Džonkvilė — protinga mergina, ar ne taip?
— Džofris ir jo motina sako, kad aš kvaila.
— Na ir tegu. Taip jums tik saugiau, mieloji. Karalienė Sersėja, Kipšas, lordas Veiris ir visa ta draugija stebi vieni kitus lyg vanagai, jie moka tai vienam, tai kitam, kad šnipinėtų, ką kiti daro, bet ar kam nors rūpi, ką veikia ledi Tandos duktė? — Dontosas atsiraugėjo, bet kuo greičiau užsidengė burną. — Tegu dievai jus saugo, mano mažoji Džonkvile, — jis kalbėjo vis verksmingesniu balsu, aiškiai vyno paveiktas. — Dabar duokite mažą bučinuką savo Florianui. Kad jį lydėtų laimė, — ir palinko prie jos.