Sansa išvengė drėgnų ieškančių lūpų, paskubom pakštelėjo į neskustą skruostą ir palinkėjo jam labos nakties. Iš visų jėgų tvardėsi, kad nepravirktų. Pastaruoju metu ji per daug verkė. Žinojo, kad taip elgtis nedera, bet niekaip nepajėgė susivaldyti, ašaros risdavosi pačios, kartais dėl menkniekių, ir jokios pastangos nepadėdavo jų sustabdyti.
Į Meigoro tvirtovę vedančio pakeliamojo tilto niekas nesaugojo. Kipšas daugumą auksinių apsiaustų perkėlė ant miesto sienų, baltiesiems karaliaus sargybos riteriams taip pat atsirado svarbesnių darbų, negu sekioti, kur ji vaikšto. Sansa galėjo eiti kur panorėjusi, jeigu tik nemėgino palikti pilies, bet jos niekur netraukė.
Ji perėjo virš sauso griovio su negailestingai styrančiais geležiniais smaigais ir siaurais įvijais laiptais nužingsniavo aukštyn, tačiau atsidūrus prie savo miegamojo durų jai ranka nekilo jų pastumti. To kambario sienos jai atrodė tarsi kalėjimas, net ir atlapojus langus ten trūkdavo oro.
Pasukusi atgal prie laiptų, Sansa užlipo dar aukščiau. Dūmai dengė žvaigždes ir ploną mėnulio pjautuvą, tad ant stogo buvo tamsu, viską gaubė tiršti šešėliai. Tačiau iš čia ji matė viską: aukštus Raudonosios pilies bokštus, didžiulius kampinius kuorus, toliau už jų — susiraizgiusias miesto gatves, pietuose ir vakaruose — juodą upės vagą, įlanką rytų pusėje, dūmų ir žarijų stulpus, ir gaisrus, visur gaisrus. Ant miesto sienų tarsi skruzdėlės ropojo kareiviai su deglais, jie grūdosi ant medinių takų, kuriais tos sienos neseniai apaugo. Apačioje, prie Purvo vartų, pro slenkančius dūmus ryškėjo vos įžiūrimos trys milžiniškos svaidyklės, iškilusios virš sienų bent per dvi dešimtis pėdų, tokių didelių niekas nebuvo matęs. Ir vis tiek Sansai širdis stingo iš baimės. Staiga visą kūną nutvilkė skausmo dūris, toks aštrus, kad ji aiktelėjo ir suspaudė rankomis pilvą. Tikriausiai būtų griuvusi, bet netikėtai šmėstelėjo šešėlis, stiprūs pirštai sugriebė ją už rankos ir pastatė ant kojų.
Pirštais braukdama šiurkščius sienos akmenis, Sansa įsitvėrė kyšulio.
— Paleiskite mane! — suriko ji. — Paleiskite!
— Ar tik mažoji paukštytė nepamanė turinti sparnus? O gal nori likti luoša kaip tavasis broliukas?
— Nesirengiau kristi, — Sansa raitėsi jo gniaužtuose. — Čia tik… jūs mane išgąsdinote, ir tiek.
— Sakai, išgąsdinau. Ir vis dar bijai.
Sansa giliai atsikvėpė stengdamasi nusiraminti.
— Maniau esanti viena, aš… — Ji nukreipė akis į šalį.
— Atrodo, mažoji paukštytė vis dar negali pažvelgti į mane? — Skalikas paleido jos ranką. — Tačiau, regis, labai džiaugeisi išvydusi mano veidą, kai minia jau buvo tave nutvėrusi? Prisimeni?
Sansa viską prisiminė, net per daug gerai. Prisiminė tuos staugiančius žmones, kraują, varvantį per skruostą iš akmens praskeltos žaizdos, ir česnako tvaiką, kuriuo alsavo vyras, mėginantis nutraukti ją nuo arklio. Dar tebejautė žiauriai spaudžiančius pirštus ant riešo tuo metu, kai jau sviro netekusi pusiausvyros.
Ji manė, kad netrukus laukia mirtis, bet pirštai krūptelėjo, visi penki tuo pat metu, o vyras užbaubė lyg jautis. Jo ranka nukrito, bet čia pat kita, stipresnė ranka stumtelėjo ją atgal į balną. Česnaku dvokiantis vyras gulėjo ant žemės, iš rankos bigės plūdo kraujas, bet aplinkui stūgavo kiti, kai kurie su vėzdais rankose. Skalikas puolė pirmyn, jo kalavijas švytravo į visas puses, paskui save skleisdamas rausvą miglą. Kai užpuolikai neatsilaikę spruko nuo jo, Skalikas nusikvatojo, o jo siaubingas apdegęs veidas akimirką nušvito.
Dabar ji prisivertė iš tiesų, atvirai pažvelgti į tą veidą. Juk tai tik mandagumas, ledi privalo visada likti mandagi. Bet baisiausia — ne randai, net ir ne mėšlungio iškreipta burna. Šiurpą kelia jo akys. Tokių pykčio pritvinkusių akių ji niekada nebuvo mačiusi.
— Aš… man derėjo ateiti pas jus po to, — užsikirsdama prabilo Sansa, — padėkoti jums… už išgelbėjimą… buvote toks narsus.
— Narsus? — jis nusijuokė taip, kad labiau priminė urzgimą. — Žiurkėms vaikyti šuniui nereikia drąsos. Jų prieš mane buvo trisdešimt, bet į kovą stoti nedrįso nė vienas.
Sansą slėgė jo kalba, visada tokia šiurkšti ir pilna įniršio.
— Nejaugi jums patinka gąsdinti žmones?
— Ne, man patinka juos žudyti, — Skaliko burna trūktelėjo. — Raukykis kiek nori, bet šito apsimestinio padorumo man nereikia. Tu — kilmingo lordo duktė. Tik nesakyk, kad Vinterfelo lordas Edardas Starkas niekada nieko nenužudė.
— Tai buvo jo pareiga. Jis šito niekada nemėgo.
— Čia jis tau taip sakė? — Kligeinas vėl nusikvatojo. — Tavo tėvas melavo. Žudymas — tai pats nuostabiausias dalykas, — jis išsitraukė kalaviją. — Štai kur tiesa. Tavo brangusis tėvas ją sužinojo ant Beiloro laiptų. Vinterfelo lordas, karaliaus ranka, Šiaurės sergėtojas, galingasis Edardas Starkas iš giminės, kuriai aštuoni tūkstančiai metų… bet Ilino Peino plienas, nieko nepaisydamas, perkirto jam kaklą — ar ne taip? Prisimeni, kaip jis pasileido šokti, galvai nusiritus nuo pečių?
Staiga Sansą nusmelkė šaltis, ir ji susigūžė.
— Kodėl jūs visuomet toks pilnas neapykantos? Aš juk norėjau jums padėkoti…
— Taip, žinoma, tarsi būčiau vienas tų tikrų riterių, kuriais šitaip žaviesi. O kaip tu manai, mergyte, kam riteriai reikalingi? Tikriausiai galvoji, kad jų darbas — iš damų priimti palankumo ženklus ir, apsitaisius aukso šarvais, puikiai atrodyti? Riterių darbas — žudyti. — Skalikas pridėjo kalavijo geležtę jai prie kaklo, po ausimi. Sansa jautė prisispaudusią aštrią plieno briauną. — Pirmąjį žmogų nužudžiau būdamas dvylikos. Nuo tada seniai pamečiau skaičių, kiek jų buvo iš viso. Galingi garsių giminių lordai, nusipenėję, aksomais pasipuošę turtuoliai, nuo garbės net išsipūtę riteriai, taip, taip, dar ir moterys bei vaikai; visi jie — tik mėsa, o aš mėsininkas. Tegu jie turi savo žemes, dievus ir auksą. Tegu turi savo serus. — Sandoras Kligeinas spjovė jai po kojų rodydamas, ką apie tai mano. — Kol turiu štai šitą, — pridūrė atitraukdamas kalaviją jai nuo gerklės, — nėra šioje žemėje nė vieno, kurio man vertėtų bijoti.
Išskyrus tavo brolį, pagalvojo Sansa, tačiau jai užteko nuovokos neprasitarti balsu. Jis — iš tiesų šuo, kaip ir pats sako. Puslaukinis, bjauraus būdo šuo, kandantis bet kurią ranką, jei tik ši mėgina paglostyti, bet vis dėlto pasiruošęs sudraskyti kiekvieną, bandantį užpulti jo šeimininkus.
— Net ir ten, kitapus upės?
Kligeinas žvilgtelėjo į tolumoje siaučiančius gaisrus.
— Visi tie deginimai, — jis sukišo kalaviją į makštį. — Tik bailiai kovai pasitelkia ugnį.
— Lordas Stanis — ne bailys.
— Bet ir ne toks, koks buvo jo brolis. Robertas niekada nebūtų sutikęs, kad jį stabdytų toks menkniekis kaip upė.
— Ką darysite, kai jis persikels?
— Kausiuosi. Žudysiu. Galbūt mirsiu.
— Nejaugi jums nebaisu? Dievai už visas piktadarystes gali pasiųsti jus į kokį klaikų pragarą.
— Kokias piktadarystes? — nusijuokė jis. — Kokie dievai?
— Kurie mus visus sukūrė.