— Visus? — nusišaipė Skalikas. — Na, sakyk, mažoji paukštyte, kokie dievai sukuria tokias baidykles kaip Kipšas ar tokias nevisprotes kaip ledi Tandos duktė? Jeigu dievai iš tiesų yra, tai jie sukūrė avis, kad jas ėstų vilkai, ir silpnuosius, kad stiprieji juos tvarkytų kaip nori.
— Tikri riteriai silpnuosius gina.
— Nėra tikrų riterių, — prunkštelėjo jis, — kaip ir dievų. Jeigu negali apsiginti, mirk ir traukis iš kelio tiems, kurie gali. Šį pasaulį valdo aštrus plienas ir tvirtos rankos, ir netikėk, jei kas sako kitaip.
Sansa atbula žengė toliau nuo jo.
— Jūs baisus.
— Aš sąžiningas. Tai pasaulis baisus. Dabar skrisk iš čia, mažoji paukštyte, jau pavargau nuo tavo spoksojimo.
Netarusi nė žodžio ji spruko žemyn. Bijojo Sandoro Kligeino… bet širdies kamputyje vis dėlto troško, kad seras Dontosas turėtų šiek tiek Skaliko nuožmumo. Dievai yra, sakė ji sau, ir tikrų riterių būna. Visos tos sakmės negali meluoti.
Tą naktį Sansa vėl sapnavo riaušes. Minia klykdama plūdo prie jos it paklaikęs tūkstantveidis žvėris. Kur tik pasisukusi ji matė persikreipusius, siaubingomis pabaisų kaukėmis virtusius veidus. Ji verkė ir aiškino niekada nieko neskriaudusi, tačiau jie vis tiek nutempė ją nuo arklio. „Ne! — raudojo ji. — Ne, prašau, nereikia, ne!“ Tačiau niekas jos nepaisė. Ji šaukėsi sero Dontoso, brolių, mirusio tėvo ir negyvos vilkės, narsiojo sero Loro, kuris kartą įteikė jai raudoną rožę, bet nė vienas neatsiliepė. Šaukėsi didvyrių iš dainų, Floriano ir sero Rajamo Redvaino, princo Eimono Drakono riterio, bet jos niekas negirdėjo. Moterys lipo per ją tarsi žebenkštys, gnaibė jai kojas, spardė pilvą, kažkas smogė į veidą, ji pajuto, kaip pabiro dantys. Paskui išvydo ryškiai blykstelint plieną. Peilis smigo jai į pilvą ir raižė, raižė, raižė, kol ten, apačioje, neliko nieko, tik ryškūs šlapi skutai.
Nubudus įkypomis juostomis pro langus brovėsi blyški ryto šviesa, bet Sansa jautėsi tokia ligota ir kamuojama skausmo, tarsi nė nemiegojusi. Šlaunys kažkodėl atrodė lipnios. Numetus antklodę ir išvydus kraują, jai į galvą atėjo vienintelė mintis — štai, jos sapnas kažkokiu būdu išsipildė. Prisiminė peilio dūrius ir kaip tas plienas raižo ir drasko kūną. Apimta siaubo puolė spardyti paklodes, kol nusirito į šalį ir parkrito ant grindų sunkiai alsuodama, nuoga, kruvina ir persigandusi.
Taip gulėjo ten susirietusi, keturpėsčia, ir staiga jai viskas paaiškėjo.
— Ne, labai prašau, — sudejavo Sansa, — prašau, nereikia.
Nenorėjo, kad jai šitai atsitiktų, ne dabar, ne čia, ne dabar, ne dabar, ne dabar, ne dabar.
Ją užvaldė beprotybė. Nusitvėrusi ranka lovos stulpo, pasiekė dubenį ir apsiprausė tarp kojų, rankomis nutrynė visą lipnumą. Baigus vanduo tuoj pat pasidarė raudonas. Kai ateis tarnaitės, iškart viską supras. Tada ji prisiminė patalus. Šoko prie lovos ir apimta siaubo įsmeigė akis į išdavikišką tamsiai raudoną dėmę. Reikia ją paslėpti, kitaip jos pamatys. Negalima leisti joms pamatyti, nes ją sutuoks su Džofriu ir privers su juo gulėti.
Griebusi peilį, Sansa suraižė paklodę ir išpjovė dėmę. Ką sakysiu, kai paklaus, iš kur šita skylė? Veidu jai ritosi ašaros. Ji nutraukė sudraskytą paklodę nuo lovos, pačiupo ir suteptą antklodę. Teks viską sudeginti. Suglamžė įrodymus į gniutulą, įgrūdo į židinį, gausiai aplaistė aliejumi iš lempos, stovinčios prie lovos, ir padegė. Paskui suprato, kad kraujas pro paklodę susigėrė į pūkinį čiužinį, tad susuko į kamuolį ir jį, bet šis buvo didelis, sunkus maigyti ir tampyti. Į ugnį Sansa jo įkišo tik pusę. Klūpodama ji mėgino įgrūsti čiužinį į liepsną, aplink ją jau sūkuriavo visą kambarį užpildę tiršti juodi dūmai, kai atsilapojo durys ir įbėgusi tarnaitė aiktelėjo.
Galų gale prireikė dar dviejų tarnaičių, kad ją atitrauktų nuo ugnies. Bet viskas pasirodė veltui. Paklodė sudegė, bet kai tarnaitės sukibusios nutempė ją atgal, per šlaunis jai vėl varvėjo kraujas. Atrodė, tarsi jos pačios kūnas atiduoda ją Džofriui, išskleisdamas ir visam pasauliui rodydamas skaisčiai raudoną Lanisterių vėliavą.
Užgesinusios ugnį, tarnaitės išnešė apsvilusį čiužinį, šiaip ne taip pravėdino kambarį ir atnešė kubilą. Moterys triūsė, vaikštinėjo pirmyn atgal kažką murmėdamos ir varstydamos ją keistais žvilgsniais. Pripylė į kubilą kone verdančio vandens, išmaudė ją, išplovė galvą ir davė drobės įsikišti tarp kojų. Tuo metu Sansa jau buvo nurimusi ir labai gėdijosi tokio kvailo elgesio. Dūmai sugadino beveik visus jos drabužius. Viena moterų nuėjusi atnešė žalią vilnonę, beveik jai tinkamo dydžio suknelę.
— Ne tokia graži, kaip jūsiškės, bet kol kas tiks, — pareiškė tarnaitė, užmovusi ją Sansai per galvą. — Batai nesudegė, bent jau nereikės pas karalienę eiti basai.
Kai Sansą įvedė į Sersėjos Lanister menę, ši pusryčiavo.
— Gali sėstis, — maloningai tarė karalienė. — Nori valgyti?
Ji mostelėjo ranka į stalą. Ten buvo košės, medaus, pieno, virtų kiaušinių ir traški kepta žuvis.
Pažvelgus į maistą, Sansai pasidarė bloga. Pilve tarsi kas būtų užveržęs mazgą.
— Ne, dėkoju, jūsų malonybe.
— Nekaltinu tavęs. Su Tirionu ir lordu Staniu visi valgiai pelenų skonio. Štai ir tu pradėjai kelti gaisrus. Ko tikėjaisi pasiekti?
Sansa nuleido galvą.
— Pamačiusi kraują, labai išsigandau.
— Kraujas — tai tavo moterystės ženklas. Ledi Ketlina turėjo tave paruošti. Tu pirmą kartą pražydai, ir tiek.
Sansa dar niekada nesijautė tokia tolima nuo žydėjimo.
— Mano ledi motina pasakojo apie tai, bet aš… maniau, kad tai įvyks kitaip.
— Kaipgi kitaip?
— Nežinau. Gal… ne taip nešvariai ir panašiau į stebuklą.
Karalienė Sersėja nusijuokė.
— Palauk, kol ateis laikas gimdyti, Sansa. Moters gyvenimas susideda iš devynių nešvarių ir vienos stebuklingos dalies, jau netrukus tai sužinosi… ir tai, kas atrodo stebuklinga, neretai pasirodo visų purviniausia. — Ji gurkštelėjo pieno. — Vadinasi, tapai moterimi. Ar bent nutuoki, ką tai reiškia?
— Tai reiškia, kad esu subrendusi vedyboms ir guoliui, — atsakė Sansa, — ir galiu gimdyti karaliui vaikus.
— Kaip matau, — sausai šyptelėjo karalienė, — tokia ateitis tavęs jau taip nebevilioja kaip kadaise. Neketinu dėl to pykti. Su Džofriu visada buvo nelengva. Net jo gimimas… pusantros dienos kamavausi, kol jis atėjo į šį pasaulį. To skausmo, Sansa, niekaip neįmanoma nupasakoti. Klykiau taip garsiai, kad maniau, jog išgirs ir Robertas karališkojoje girioje.
— Jo malonybė buvo ne su jumis?
— Robertas? Robertas medžiojo. Taip buvo įpratęs. Kai tik artėdavo laikas gimdyti, mano karališkasis vyras su savo medžiokliais ir skalikais sprukdavo į miškus. Grįžęs įteikdavo man kokių kailių ar elnio galvą, o aš įteikdavau jam kūdikį. Bet, žinok, ir nenorėdavau, kad jis liktų. Turėjau didįjį meisterį Paiselį ir visą pulką pribuvėjų, be to, dar ir brolį. Džeimiui sakydavo, kad jam pas gimdyvę negalima, o jis tik nusišypsodavo ir pasiteiraudavo, kuris jų čia taip sugalvojęs. Bijau, kad iš Džofrio tokio atsidavimo tikėtis neverta. Gali už tai padėkoti savo seseriai, jeigu ji dar gyva. Jis taip ir nepamiršo tos dienos prie Trišakio, kai ji tavo akivaizdoje jį pažemino, tad dabar savo ruožtu žemina tave. Tačiau tu, regis, esi stipresnė, negu atrodai. Manau, kad gebėsi ištverti šiek tiek pažeminimo. Aš pati ištvėriau. Karaliaus tu gal niekada nemylėsi, bet mylėsi jo vaikus.
— Myliu jo malonybę visa širdimi, — tarė Sansa.
— Verčiau pasimokytum kokių naujų melų, ir labai nedelsdama, — atsiduso karalienė, — nes galiu patikinti, kad šitas lordui Staniui nepatiks.