— Naujas aukštasis septonas sakė, kad dievai niekada neleis lordui Staniui laimėti, nes Džofris yra teisėtas karalius.
Karalienės veidu nuslinko vos regimas šypsnys.
— Roberto tikragimis sūnus ir įpėdinis. Nors Džofas visada klykdavo, kai Robertas imdavo jį ant rankų. Jo malonybei tai nepatikdavo. Jo mergvaikiai išvydę tėvą džiugiai ulbėdavo ir žįsdavo jam pirštą, kurį jis kišdavo į jų prastakilmes burnytes. Robertui visada reikėjo šypsenų ir sveikinimų, tad jis eidavo ten, kur jų rasdavo, pas draugus, pas kekšes. Robertas norėjo būti mylimas. Mano brolis Tirionas taip pat. Sansa, ar tu nori būti mylima?
— Visi šito nori.
— Matau, kad pražydusi daugiau proto neįgijai, — tarė Sersėja. — Tau leidus, Sansa, šitą ypatingą dieną pasidalysiu maža moteriška išmintimi. Meilė — tai nuodas. Taip, iš pradžių malonus, bet paskui vis tiek nužudo.
Jonas
Aidžioji perėja skendėjo prieblandoje. Galingi kalnų šlaitai beveik ištisą dieną užstojo saulę, tad jie jojo šešėliuose, ir žmonių, ir arklių iškvepiamas garas stingo šaltame ore. Nuo aukščiau susikaupusio sniego tįso lediniai vandens pirštai, jais be paliovos kapsėjo lašai, susirenkantys į mažas, ledu pasidengusias balutes, kurios traškėdamos lūžinėjo po arklių kanopomis. Vienur kitur pasitaikydavo koks žolės stiebelis, išdygęs plyšyje tarp uolų, ar blyškių samanų kuokštas, bet pievelių jau nebebuvo, taip aukštai neaugo ir jokie medžiai.
Status ir labai siauras takas nuolat vingiavo aukštyn. Jei kur taip susiaurėdavo, kad žvalgams tekdavo joti vorele, pirmasis žengdavo Ginklanešys Dalbridžas. Laikydamas parengtą lanką, jis įdėmiai žvelgdavo į supančius kalnus. Žvalgai kalbėjo, esą jis akyliausias visoje Nakties sargyboje.
Vaiduoklis neramiai tapeno greta Jono. Retkarčiais sustingdavo pastatęs ausis, atsigręžęs atgal, tarsi būtų išgirdęs kažką sekant iš paskos. Jonas netikėjo, kad šešėlių katės drįstų pulti gyvus žmones, nebent jas labai kamuotų badas, bet dėl visa ko atpalaidavo Ilganagį.
Vėjų išgraužta pilko akmens arka žymėjo aukščiausią perėjos vietą. Toliau kelias platėjo lėtai leisdamasis žemyn į Balsvosios upės slėnį. Korinas nusprendė, kad čia jie ilsėsis, kol šešėliai vėl pradės ilgėti.
— Juodai vilkintiems vyrams šešėlis — visada draugas, — pasakė jis.
Jonas neabejojo, kad vadas teisus. Aišku, būtų malonu nors kiek laiko joti šviesoje, jausti, kaip ryški kalnų saulė kaitina apsiaustą, sušildo šalčio persmelktus kaulus, bet tai pavojinga. Pasirengusių pūsti pavojaus ragą stebėtojų gali būti ir daugiau, ne vien pirmieji trys.
Akmenžaltis susirangė po savo apdriskusiu kailiniu apsiaustu ir beveik tą pačią akimirką užmigo. Jonas kramtė savo sūdytos jautienos davinį, dalydamasis su Vaiduokliu, Ebenas ir Ginklanešys Dalbridžas šėrė arklius. Korinas Pusrankis sėdėjo nugara atsirėmęs į uolą ir ilgais lėtais judesiais galando kalaviją. Jonas valandėlę žiūrėjo į jį, paskui, sukaupęs drąsą, priėjo arčiau.
— Milorde, jūs taip ir nepaklausėte, kaip ten baigėsi. Su ta mergina.
— Aš — ne lordas, Jonai Snou.
Korino dviem ant sužalotos plaštakos likusiais pirštais laikomas galąstuvas lygiai slydo per geležtę.
— Ji sakė, kad Mensas mane priimtų, jei pabėgčiau su ja.
— Ji sakė tiesą.
— Ji net aiškino, kad mes — giminės. Pasekė man vieną pasaką…
— …apie Beilį Dainingąjį ir Vinterfelo rožę. Akmenžaltis man sakė. Beje, aš tą dainą žinau. Kadaise, grįždamas iš žygio, Mensas ją dainuodavo. Jis labai mėgo tyržmogių dainas. Na, aišku, ir jų moteris.
— Pažinojote jį?
— Visi mes jį pažinojome, — Korino balse suskambo liūdesys.
Jie buvo ne tik broliai, bet ir draugai, suvokė Jonas, o dabar — nesutaikomi priešai.
— Kodėl jis pabėgo?
— Vieni sako, dėl mergos. Kiti tvirtina, kad dėl karūnos. — Korinas nykščio pagalvėle patikrino geležtės briauną. — Jis tikrai mėgo moteris, tas Mensas, ir buvo ne toks žmogus, kad lengvai paklustų kieno nors valdžiai, tai tiesa. Bet ne vien šitai lėmė. Laukiniai tyrai jam labiau patiko negu Siena. Tai jo kraujas. Jis gimęs tyržmogiu, jį dar vaiką sučiupo nudėję kelis plėšikus. Palikęs Šešėlių bokštą, jis tiesiog grįžo į savo gimtinę.
— Jis buvo geras žvalgas?
— Geriausias iš mūsų visų, — atsiliepė Pusrankis, — bet ir blogiausias. Tik tokie kvailiai kaip Torinas Smolvudas niekina tyržmogius. Jie tokie pat narsūs, Jonai, kaip ir mes. Tokie pat stiprūs, greiti ir gudrūs. Tačiau jie nepripažįsta drausmės. Vadina save laisvaisiais žmonėmis, ir kiekvienas mano esąs ne prastesnis už karalių ir ne kvailesnis už meisterį. Ir Mensas buvo toks pat. Jis niekada neišmoko paklusti.
— Kaip ir aš, — tyliai pratarė Jonas.
Protingų pilkų Korino akių žvilgsnis, regis, vėrė jį kiaurai.
— Tai paleidai ją? — visiškai nesistebėdamas, paprastai paklausė vadas.
— Jūs žinote?
— Dabar žinau. Kodėl jos pasigailėjai?
Pasakyti tai žodžiais pasirodė sunku.
— Mano tėvas niekada neturėjo budelio. Sakydavo, kad jo pareiga — tiems, kuriuos žudo, pažvelgti į akis ir išgirsti paskutinius jų žodžius. O kai aš pažvelgiau Igritei į akis… — Jonas bejėgiškai žiūrėjo į savo rankas. — Žinau, kad ji — priešas, bet jose nemačiau jokio blogio.
— Neturėjo to blogio ir kiti du.
— Tada buvo kitaip, arba jų gyvybė, arba mūsų, — tarė Jonas. — Jeigu būtų mus pamatę, papūtę tą savo ragą…
— Tyržmogiai būtų susekę mus ir užkapoję, tikra tiesa.
— Bet dabar ragą turi užsikabinęs Akmenžaltis, mes pasiėmėme Igritės peilį ir kirvį. Ji mums už nugaros, pėsčia, beginklė…
— Ir vargu ar keltų kokį pavojų, — sutiko Korinas. — Jei man reikėtų, kad ji būtų negyva, būčiau palikęs ją su Ebenu arba ėmęsis to darbo pats.
— Tuomet kodėl įsakėte tai atlikti man?
— Tokio įsakymo nedaviau. Liepiau padaryti tai, kas reikalinga, ir palikau tau pačiam spręsti, kas tai galėtų būti. — Korinas atsistojo ir sukišo kalaviją į makštį. — Kai reikia užsikabaroti į kalną, pasišaukiu Akmenžaltį. Jeigu noriu, kad vėjuotame mūšio lauke kuriam nors priešui strėlė persmeigtų akį, kviečiu Ginklanešį Dalbridžą. Ebenas bet kurį žmogų privers išpasakoti visas paslaptis. Jeigu vadovauji žmonėms, privalai juos pažinti. Dabar apie tave žinau daugiau, negu žinojau iš ryto.
— O jeigu būčiau ją nužudęs?
— Ji gulėtų negyva, o aš žinočiau apie tave daugiau negu anksčiau. Tačiau gana kalbų. Privalai pamiegoti. Mūsų laukia tolimas kelias ir daug pavojų. Jėgų tau dar prireiks.
Jonas abejojo, ar jam pavyks užmigti, bet žinojo, kad Pusrankis teisus. Susiradęs užuovėją po uolos kyšuliu, nusimetė apsiaustą, kuris dabar turėjo virsti antklode.
— Vaiduokli, — šūktelėjo, — čionai. Pas mane.
Jis visada miegodavo geriau, kai šalia įsitaisydavo didelis baltas vilkas — ramino jo kvapas, maloniai šildė balkšvas gauruotas kailis. Bet šį kartą Vaiduoklis kažkodėl tik pažvelgė į jį, paskui nusigręžė, apėjo aplink arklius ir tuoj pat išnyko. Susiruošė medžioti, pamanė Jonas. Tikriausiai šituose kalnuose yra ožkų. Turi juk tos šešėlių katės kažkuo misti.
— Tik nemėgink pulti kokios katės, — sumurmėjo jis. Net ir didvilkiui tai būtų pavojinga. Išsitiesęs po uola, Jonas užsitraukė apsiaustą.