Užsimerkęs susapnavo didvilkius.
Jų buvo penki, nors turėjo būti šeši, visi išsisklaidę, toli vienas nuo kito. Jis skausmingai jautė, kaip viskas nutrūkę, kaip tuščia ir nyku aplinkui. Giria atrodė didžiulė, šalta, o jie tokie mažučiai, pasiklydę. Broliai buvo kažkur ten, dar ir sesuo, bet jis pametė kvapą. Atsitūpė ant užpakalinių kojų, pakėlė galvą į tamsėjantį dangų, ir per mišką nuaidėjo jo šauksmas, pratisas, vienatvės ir liūdesio kupinas balsas. Šauksmui nutilus, jis pastatė ausis, bene kas nors atsakys, tačiau tik buvo girdėti, kaip dūsauja vėjo pustomas sniegas.
Jonai?
Kažkas už nugaros jį pašaukė, labai tyliai, tyliau už šnabždesį, bet ir įsakmiai. Ar kas galėtų šaukti be garso? Jis atsisuko ieškodamas akimis brolio, tikėdamasis pamatyti po medžiais lekiantį grakštų pilką pavidalą, bet ten nieko nebuvo, tik…
Burtmedis.
Atrodė išaugęs ant vientisos uolos, jo blyškios šaknys raitėsi iš daugybės plyšių ir plonyčių tarsi plaukas įtrūkimų. Medis buvo liaunas, palyginti su kitais burtmedžiais, tik vos storesnis už daigą, bet augo čia pat, akyse, šakos storėdamos tiesėsi vis aukščiau į dangų. Suklusęs jis apėjo lygų baltą kamieną, kol pamatė veidą. Į jį žvelgė raudonos akys. Žvelgė nuožmiai, bet džiaugėsi jį matydamos. Burtmedis buvo su brolio veidu. Nejaugi jo brolis visada turėjo tris akis?
Ne visada, suskambo begarsis šauksmas. Iki varnos ne.
Jis pauostė žievę. Kvepėjo vilku, medžiu, berniuku, bet už jų buvo daugiau kvapų, šilta, sodriai ruda žemė, kietas pilkas akmuo ir kažkas dar, kažkas siaubinga. Mirtis, netrukus suprato. Jis užuodė mirtį. Susigūžęs, pašiaušęs gaurus žengė atgal ir iššiepė nasrus.
Nebijok, man patinka tamsa. Tavęs niekas nepastebi, bet tau visi kaip ant delno. Tik pirma turi atmerkti akis. Matai? Štai taip. Medis pasilenkė ir paglostė jį.
Staiga jis vėl atsidūrė kalnuose, letenomis giliai įklimpęs į pusnį ties bedugne praraja. Priešais į vaiskią tuštumą kilo Aidžioji perėja, o apačioje tarsi antklodė driekėsi ilgas, pleištu smailėjantis slėnis, raibuliuojantis visomis rudens popietės spalvomis.
Vieną jo galą buvo užtvėrusi galinga melsvai balta siena, įsispraudusi tarp kalnų, lyg pastūmėjusi juos į šalis, ir akimirką jis pamanė sapne atkeliavęs atgal prie Juodosios pilies. Tačiau netrukus suvokė žiūrįs į kelių tūkstančių pėdų aukščio ledo upę. Po ta tviskančia šalta uola tyvuliavo didžiulis ežeras, jo tamsiai mėlynuose vandenyse atsispindėjo aplinkui iškilusios snieguotos viršukalnės. Dabar jis įžiūrėjo, kad slėnyje knibžda žmonės, gausybė žmonių, jų tūkstančiai, milžiniška kariuomenė. Vieni, įnirtingai draskydami sušalusią žemę, kasė plačiausias duobes, kiti mokėsi kariauti. Raitelių būrys puolė skydų užtvarą, jų arkliai atrodė ne didesni už skruzdėles. Iš toli vėjas nešė silpną to tariamo mūšio triukšmą, lyg kažkur čežėtų plieniniai lapeliai. Plačiai pasklidusi stovykla atrodė baisiai netvarkinga, jos nejuosė nei grioviai, nei aštriakuolių tvoros, nestovėjo vienas prie kito surikiuoti arkliai. Palaikių žeminių ir iš odų sukabintų palapinių buvo pridygę kur papuola, lyg spuogai ant žemės veido. Kai kur gulėjo bet kaip į krūvas suverstas šienas, jo nosis užuodė ožkas ir avis, arklius ir kiaules, ištisas gaujas šunų. Iš šimtų laužų vingiavo tamsūs dūmų stulpai.
Tai ne kariuomenė, bet ir ne miestas. Čia susirinkusi visa tauta.
Viena kalvelių kitapus ežero krustelėjo. Įsižiūrėjęs atidžiau, jis pamatė, kad tai ne žemė, o gyvas, gauruotas, nerangus žvėris, vietoj nosies turintis gyvatę, o jo iltys kur kas didesnės už paties didžiausio šerno. Labai stambus buvo ir jo raitelis, šis atrodė kažkoks keistas, nepanašus į žmogų, labai storomis kojomis ir plačiais klubais.
Staiga nuo atūžusio šalčio gūsio jo kailis pasišiaušė, orą suvirpino plasnojantys sparnai. Jis kilstelėjo galvą į aukštai stūksančius baltus ledynus, ir tuo metu iš dangaus žemyn smigo šešėlis. Orą perskrodė šaižus klyksmas. Jis spėjo pastebėti pilkšvai melsvas plačiai išskleistų sparnų plunksnas, kurios užstojo saulę…
— Vaiduokli! — riktelėjo Jonas ir atsisėdo. Jis vis dar jautė į kūną suleistus nagus, jautė skausmą. — Vaiduokli, pas mane!
Iš kažkur išdygo Ebenas ir nutvėręs už peties papurtė.
— Tyliau! Nori mums prišaukti tyržmogius? Kas tau nutiko, vaikine?
— Sapnavau, — vos ne vos pratarė Jonas. — Buvau Vaiduoklis, stovėjau ant kalno atbrailos, žiūrėjau į užšalusią upę, ir kažkas mane užpuolė. Paukštis… man atrodo, erelis…
Ginklanešys Dalbridžas šyptelėjo.
— Man visada sapnuojasi gražios moterys. Būtų neblogai, jei sapnuočiau dažniau.
Prie jo priėjo Korinas.
— Sakai, užšalusi upė?
— Balsvoji upė išteka iš didžiulio ežero ledyno papėdėje, — įsiterpė Akmenžaltis.
— Dar ten buvo medis su mano brolio veidu. Tyržmogiai… jų ten buvo tūkstančiai, net nemaniau, kad jų tiek iš viso yra. Ir dar mamutais jodinėjantys milžinai.
Iš pasislinkusių šešėlių Jonas sprendė miegojęs keturias ar penkias valandas. Skaudėjo galvą. Ir sprandą, kur buvo susmigę nagai. Tačiau juk tai atsitiko sapne.
— Papasakok viską nuo pradžios iki galo, ką atsimeni, — tarė Korinas Pusrankis.
— Tai buvo tik sapnas, — suglumo Jonas.
— Vilko sapnas, — atsiliepė Pusrankis. — Krasteris lordui vadui pasakojo, esą tyržmogiai telkiasi prie Balsvosios upės ištakų. Gali būti, kad todėl tokį sapną ir susapnavai. O gal regėjai, kas mūsų laukia po kelių valandų. Pasakok.
Dėstyti tokius dalykus Korinui ir kitiems žvalgams atrodė kvaila, bet Jonas pakluso. Tačiau nė vienas juodųjų brolių iš jo nesišaipė. Jam baigus nebesišypsojo net ir Ginklanešys Dalbridžas.
— Persivertėlis? — niūriai tarė Ebenas, žiūrėdamas į Pusrankį. Jis kalba apie erelį? — nusistebėjo Jonas. Ar apie mane? Persivertėliai ir vilkolakiai tiko senosios auklės pasakose, bet ne tame pasaulyje, kuriame jis iki šiol praleido visą gyvenimą. Vis dėlto čia, šitoje keistoje uolų ir ledo dykynėje, jais patikėti nebuvo sunku.
— Kyla šaltieji vėjai. Kaip tik to Mormontas ir baiminosi. Jautė šitai ir Bendžinas Starkas. Negyvėliai prisikelia ir vaikšto, medžiai vėl turi akis. Kodėl neturėtume paisyti vilkolakių ir milžinų?
— Ar tai reiškia, kad ir mano sapnai išsipildys? — pasidomėjo Ginklanešys Dalbridžas. — Tegu lordas Snou turi mamutus, aš noriu savo gražuolių.
— Į Nakties sargybą atėjau dar berniukas, kartu su visais traukdavau į tolimiausius žygius, — tarė Ebenas. — Mačiau milžinų kaulų, girdėjau ne vieną keistą pasakojimą, tačiau tik tiek. Noriu pamatyti juos savo akimis.
— Verčiau pasistenk, kad jie tavęs nepamatytų, — patarė jam Akmenžaltis.
Jiems susiruošus joti, Vaiduoklis nepasirodė. Perėjos taką tuo metu jau dengė šešėlis, saulė sparčiai leidosi prie dviejų dantytų didžiulio kalno viršūnių, kurias žvalgai buvo pavadinę Dvidančiu. Jeigu sapnas buvo tiesa… Vien tokia mintis jį baugino. Gal erelis sužeidė Vaiduoklį ar nustūmė į prarają? O tas burtmedis su brolio veidu, kvepiantis tamsa ir mirtimi?
Už Dvidančio smailių pranyko paskutinis saulės spindulys. Į Aidžiąją perėją slinko sutemos. Beveik iš karto, regis, tapo šalčiau. Kopti jau nebereikėjo. Tiesą sakant, takas jau pradėjo leistis, tik ne taip stačiai. Jį raižė gausūs plyšiai, žengti kliudė uolų nuolaužos, suvirtę akmenys. Netrukus visiškai sutems, o Vaiduoklis vis dar nepasirodė. Jonas nerado sau vietos, bet šaukti didvilkio, nors labai norėjo, nedrįso. Galėjo nugirsti ir kitokie padarai.