— Susapnavau baisų sapną, — tarė Šairinė. — Apie drakonus. Jie norėjo mane suėsti.
Šitą vaiką, kiek tik Kresenas atminė, visada kamavo siaubo kupini sapnai.
— Jau esame apie tai kalbėję, — prabilo jis švelniai. — Vaikeli, drakonai negali atgyti. Jie išraižyti iš akmens. Senovėje mūsų sala buvo labiausiai į vakarus nutolusi laisvo ir didingo Valyrijos krašto tvirtovė. Šias sienas surentė valyriečiai, mokėję apdoroti akmenį, tos žinios mūsų jau nebepasiekė. Ten, kur pilies sienos susijungia kampu, turi stovėti bokštas gynėjams. Valyriečiai tuos bokštus rentė drakonų pavidalo, kad tvirtovė atrodytų grėsmingesnė, tuo pačiu tikslu ant jos sienų vietoj įprastų „dantų“ surikiavo ir visą tūkstantį pabaisų.
Savo išdžiūvusia senatvės dėmių nusėta ranka paėmęs jos rausvą delniuką, Kresenas švelniai spustelėjo.
— Taigi matai — bijoti nėra ko.
Šairinė žvelgė nepatikliai.
— O kaip su tuo daiktu danguje? Dala ir Metrisė kalbėjo prie šulinio, ir Dala sakė girdėjusi, kaip raudonoji moteris aiškinusi motulei, kad tai drakono alsavimas. Jeigu drakonai alsuoja, argi tai nereiškia, kad jie atgyja?
Raudonoji moteris, su kartėliu pagalvojo Kresenas. Negana, kad ji savo beprotybių prikišo motinai į galvą, tai dar ir dukters sapnus nuodija? Reikės griežtai pakalbėti su Dala, kad neskleistų tokių pramanų.
— Mielas vaike, daiktas danguje yra kometa. Žvaigždė su uodega, pasimetusi dangaus erdvėse. Netrukus ji dings, ir per visą likusį gyvenimą jos nebeišvysime. Atidžiai stebėk ir pamatysi.
Šairinė narsiai linktelėjo.
— Motulė sakė, kad baltas varnas reiškia, jog vasara jau pasibaigė.
— Tai tiesa, miledi. Balti varnai atskrenda tik iš Citadelės. — Kreseno pirštai slystelėjo ant kaklo kybančia grandine; kiekviena jos grandis buvo nukalta iš kitokio metalo ir reiškė, kad jos turėtojas perprato tam tikros srities išmintį — meisterio grandinė, jo ordino ženklas. Puikiojoje jaunystėje nešiojo ją smagiai, bet dabar atrodė sunki, šaltas metalas šiurpino odą. — Jie didesni už kitus varnus ir protingesni, auginami tik svarbiausioms žinioms perduoti. Šis atskrido pas mus pranešti, kad susirinkusi Taryba apsvarstė viso krašto meisterių pranešimus, jų atliktus matavimus ir paskelbė, jog ilgoji vasara pagaliau baigėsi. Ji tęsėsi net dešimt metų, du mėnesius ir šešiolika dienų, ilgiausia vasara, kiek tik žmonės pamena.
— Ar dabar bus šalta? — Šairinė buvo vasaros vaikas ir niekada nepažino tikro šalčio.
— Ilgainiui atšals, — atsakė Kresenas. — Jeigu dievai bus maloningi, dovanos mums šiltą rudenį ir gausų derlių, kad tinkamai pasirengtume artėjančiai žiemai.
Prastuomenė kalbėjo, esą ilga vasara žada dar ilgesnę žiemą, bet meisteris nenorėjo gąsdinti vaiko tokiomis šnekomis.
Margaveidis skimbtelėjo varpeliais.
— Jūros dugne vasara visados, — pragydo jis. — Undinės puošia plaukus šalavijais ir audžia drobes iš sidabro jūržolių. Žinau, žinau tikrai, ai ai.
Šairinė sukikeno:
— Norėčiau suknelės iš sidabro jūržolių.
— Jūros dugne sninga aukštyn, — tarė juokdarys, — o lietus sausas kaip kaulas. Žinau, žinau tikrai, ai ai.
— Ar tikrai bus sniego? — paklausė mergaitė.
— Bus, — patvirtino Kresenas. Bet tikiuosi, kad praeis dar ne vieneri metai, o ir tuomet snigs neilgai. — Ak, štai ir Pilosas su tuo paukščiu.
Šairinė šūktelėjo iš džiaugsmo. Net ir Kresenas turėjo pripažinti, kad paukštis atrodo įspūdingai — baltas it sniegas, didesnis už bet kokį vanagą, ryškiomis juodomis akimis, kurios rodė jį esant ne šiaip albinosą, o tikrą veislinį baltą varną iš Citadelės.
— Čionai, — paragino jis. Varnas išskėtė sparnus, pašoko aukštyn ir, triukšmingai nuplasnojęs per kambarį, atsitūpė ant stalo greta meisterio.
— Dabar pasirūpinsiu jūsų pusryčiais, — paskelbė Pilosas.
Kresenas linktelėjo.
— Tai ledi Šairinė, — tarė jis varnui.
Paukštis pakinknojo baltą galvą aukštyn žemyn tartum linkteldamas.
— Ledi, — karktelėjo jis. — Ledi.
Mergaitė iš nuostabos plačiai išsižiojo.
— Jis kalba!
— Moka kelis žodžius. Juk sakiau, kad jie, šitie paukščiai, tikrai protingi.
— Protingas paukštis, protingas vyras, protingas vai protingas kvailys, — tilindžiuodamas pasakė Margaveidis. — Ai, protingas, protingas, ai, protingas kvailys, — jis jau dainavo. — Šešėliai kyla šokti, valdove, šokti, valdove, šokti, valdove, — giedojo jis, strykčiodamas nuo vienos kojos ant kitos. — Šešėliai stos tvirtai, valdove, tvirtai, valdove, tvirtai, valdove.
Sulig kiekvienu žodžiu jis trūkteldavo galvą, o varpeliai ant jo ragų šaižiai dzingteldavo.
Baltasis varnas klyktelėjo ir sumojavęs sparnais atsitūpė ant geležinių pastogės laiptų turėklų. Šairinė, regis, net sumažėjo.
— Jis šitaip visą laiką dainuoja. Liepiau jam liautis, bet jis neklauso. Mane ta daina gąsdina. Tegu jis nutyla.
O kaipgi man tai padaryti? — mąstė senis. Kadaise galėjau jį nutildyti amžinai, bet dabar…
Margaveidis pas juos atsirado dar vaikystėje. Šviesaus atminimo lordas Stefonas rado jį Volantyje, kitapus siaurosios jūros. Karalius — senasis karalius Eiris II Targarienas, tais laikais dar ne toks pamišęs, — pasiuntė garbingąjį lordą ieškoti nuotakos princui Reigarui, neturėjusiam seserų, kurias galėtų vesti. „Radome nepaprastai puikų kvailį, — rašė jis Kresenui, likus dviem savaitėms iki jo grįžimo iš to bevaisio žygio. — Dar visai berniukas, bet mitrus kaip beždžionėlė, o sumanumu pralenktų bent tuziną dvariškių. Moka žongliruoti, minti mįsles, burti ir dailiai dainuoja keturiomis kalbomis. Išpirkome jį ir viliamės pargabenti pas mus. Robertui jis patiks, o ilgainiui gal jam net pavyks išmokyti Stanį šypsotis.“
Prisiminęs tą laišką, Kresenas apniuko. Stanio šypsotis niekas taip ir neišmokė, tas berniukas Margaveidis čia ne kažin ką galėjo nuveikti. Staiga pakilo vėtra, suriaumojo audra, ir Laivadūžių įlanka vėl patvirtino savo pavadinimą. Lordo dvistiebis „Vėjų išdidusis“ lūžo pusiau, kai pilis jau buvo visai čia pat. Nuo jos sienų du vyresnieji lordo sūnūs stebėjo, kaip tėvo laivas sudužo į uolas ir prasmego bangose. Į dugną nugarmėjo bent šimtas irklininkų ir jūreivių kartu su lordu Stefonu Barateonu bei jo žmona, ir dar daug dienų kiekvienas potvynis pakrantėje žemiau Vėtrų Gūžtos atplukdęs palikdavo naują krūvelę išbrinkusių lavonų.
Berniuką išplovė trečią dieną. Meisteris Kresenas kartu su visais nusileido apačion, nes reikėjo padėti atpažinti negyvėlius. Kai rado kvailį, šis buvo nuogas, jo oda balta ir susiraukšlėjusi, aplipusi šlapiomis smiltimis. Kresenas palaikė jį dar vienu lavonu, bet Džomiui sugriebus vaikį už kulkšnių, kad nutemptų iki laidotuvių vežimo, berniukas iškosėjo vandens ir atsisėdo. Džomis iki pat mirties prisiekinėdavo, kad Margaveidžio kūnas buvo šaltas kaip ledas.
Niekas taip ir nepaaiškino, kaip tas kvailys ištvėrė dvi dienas jūroje. Žvejai mėgo pasakoti, esą undinė išmokiusi jį kvėpuoti vandeniu mainais į jo sėklą. Pats Margaveidis nieko nekalbėjo. Tas sumanus ir protingas vaikinas, apie kurį rašė lordas Stefonas, taip ir nepasiekė Vėtrų Gūžtos; jų rastas berniukas buvo suluošinto kūno ir proto, vos pajėgiantis suregzti kelis rišlius žodžius, ką jau ten juokauti. Tačiau kvailio veidas neleido abejoti, kas jis toks. Laisvajame Volančio mieste buvo įprasta tatuiruoti veidus vergams ir tarnams; berniuko oda nuo kaklo iki viršugalvio buvo išmarginta raudonų ir žalių keturkampėlių raštu.