— Korinai, — negarsiai pašaukė Ginklanešys Dalbridžas, — žiūrėk, štai ten.
Aukštai virš jų ant uolos keteros, išsiskirdamas tamsėjančiame danguje, tupėjo erelis. Matėme erelių ne vieną, tarė sau Jonas. Tai nebūtinai tas, kurį sapnavau.
Ebenas vis tiek jau rengėsi leisti į jį strėlę, bet ginklanešys sulaikė.
— Paukštis toli, šūvis jo niekaip nepasieks.
— Man nepatinka, kad jis mus stebi.
— Nepatinka ir man, — gūžtelėjo pečiais ginklanešys, — bet į jį nepataikysi. Tik gerą strėlę prarasi.
Korinas ilgokai sėdėjo balne tyrinėdamas tą erelį.
— Keliaujam, — pagaliau tarė. Žvalgai vėl pajudėjo taku į apačią.
Vaiduokli, norėjo šaukti Jonas, kur tu?
Jis jau rengėsi sekti paskui Koriną ir kitus, bet staiga tarp dviejų riedulių šmėstelėjo kažkas balta. Seno sniego lopas, pamanė jis, tačiau išvydo tą lopą krustelint. Iš karto šoko nuo arklio žemėn. Netrukus suklupo prie Vaiduoklio, šis tada pakėlė galvą. Visas jo sprandas blizgėjo nuo kraujo. Vilkas niekaip neatsiliepė, kai Jonas, nusitraukęs pirštinę, jį paglostė. Paukščio nagai giliai pradrėskė kailį ir odą, bet stuburas liko nepažeistas.
Šalia jau stovėjo Korinas Pusrankis.
— Ar smarkiai?
Tarsi atsakydamas Vaiduoklis vargais negalais atsistojo.
— Stiprus vilkas, — tarė žvalgas. — Ebenai, vandens. Akmenžalti, duok savo vynmaišį. Tvirtai laikyk jį, Jonai.
Drauge jie nuplovė didvilkiui ant kailio prikepusį kraują. Korinui kliūstelėjus vyno ant erelio paliktų gilių, išdraskytais kraštais žaizdų, Vaiduoklis mėgino ištrūkti, šiepė dantis, bet Jonas, apkabinęs rankomis kaklą, šnibždėjo jam kažką ramindamas, ir netrukus vilkas liovėsi priešintis. Kai pagaliau jie nuo Jono apsiausto atplėšė gabalą audeklo aprišti žaizdoms, buvo jau visiškai tamsu. Tik plačiai po dangų pabirusios žvaigždės leido atskirti, kur juodas dangus, o kur juodos uolos.
— Keliausime pirmyn? — pasidomėjo Akmenžaltis.
Korinas grįžo prie savo arklio.
— Ne pirmyn, o atgal.
— Atgal? — apstulbo Jonas.
— Erelių akys aštresnės negu žmonių. Mus jau pastebėjo. Vadinasi, turime dingti.
Pusrankis apsivyniojo veidą ilgu juodu šaliku ir šoko ant žirgo.
Kiti vyrai susižvalgė, bet nė vienam nekilo mintis prieštarauti. Vienas po kito jie sėdo ant arklių ir suko juos namų pusėn.
— Vaiduokli, eime, — paragino Jonas, ir didvilkis nusekė tarytum balkšvas šešėlis tamsoje.
Jie jojo visą naktį, atsargiai žengdami vingiuotu, plyšių ir įgriuvų pilnu perėjos taku. Kylant aukštyn stiprėjo vėjas. Kartais būdavo taip tamsu, kad tekdavo nulipti ir žingsniuoti pėsčiomis, vedant arklį už pavadžio. Kažkuriuo metu Ebenas tarstelėjo, kad būtų pravartu pasišviesti vienu kitu deglu.
— Jokios ugnies, — nukirto Korinas, ir daugiau apie tai niekas nebekalbėjo.
Pasiekę akmeninį tiltą viršūnėje, jie vėl pradėjo leistis. Kažkur atokiau tamsoje grėsmingai sustaugė šešėlių katė, jos kauksmas aidu atsimušė nuo daugybės uolų aplinkui, ir atrodė, kad jai atsako dar bent tuzinas kitų kačių. Kartą ant atbrailos virš tako Jonas tarėsi pastebėjęs porą švytinčių akių, didumo sulig mėnuliu per pilnatį.
Juodžiausioje tamsoje prieš pat auštant jie stabtelėjo pagirdyti arklių, davė kiekvienam po saują avižų ir po glėbelį šieno.
— Čia netoli ta vieta, kur žuvo anie du tyržmogiai, — tarė Korinas. — Iš ten vienas žmogus gali sulaikyti visą šimtinę. Tik turi būti tinkamas, — ir pažvelgė į Ginklanešį Dalbridžą.
Ginklanešys linktelėjo.
— Palikite, broliai, man strėlių kiek tik galite, — jis paglostė savo lanką. — Ir žiūrėkite, kad mano arkliukas, jums grįžus namo, gautų obuolį. Užsitarnavo jis, vargšas gyvulys.
Jis lieka mirti, suvokė Jonas.
Korinas pirštinėta ranka spustelėjo ginklanešiui dilbį.
— Jeigu atskristų į tave pasižiūrėti erelis…
— …gaus vieną kitą naują plunksną.
Paskutinį kartą atsigręžęs į Ginklanešį Dalbridžą, Jonas pamatė tik jo nugarą — juodasis brolis siauručiu taku jau kopė aukštyn.
Auštant Jonas pakėlė akis į giedrą dangų ir išvydo per žydrynę slenkantį juodą taškelį. Tą taškelį pamatęs Ebenas nusikeikė, bet Korinas liepė jam užsičiaupti.
— Klausykitės.
Jonas liovėsi alsavęs ir tikrai išgirdo. Kažkur labai toli už nugaros, aidu atsimušdamas nuo kalnų, suskardėjo medžioklės ragas.
— Štai jie ir ateina, — tarė Korinas.
Tirionas
Artėjančiam išmėginimui Podas jį apvilko puošnia tamsiai raudono, kaip dera Lanisteriui, aksomo tunika ir atnešė jo pareigas žyminčią grandinę. Tirionas ją paliko ant stalelio prie lovos. Priminimai, kad jis — karaliaus ranka, seserį erzindavo, o dar labiau audrinti jų santykių Tirionas nenorėjo.
Beeinantį per kiemą jį pasivijo Veiris.
— Milorde, — tarė jis šiek tiek uždusęs, — tikriausiai turėtumėt neatidėliodamas perskaityti šį laišką. — Minkštoje baltoje rankoje jis laikė pergamentą. — Tai pranešimas iš šiaurės.
— Gera ar bloga žinia? — paklausė Tirionas.
— Ne man spręsti.
Tirionas išvyniojo pergamentą. Skaitydamas deglų šviesoje, turėjo prisimerkti.
— Dievai maloningiausieji, — pratarė jis tyliai. — Abu?
— Bijau, kad taip, milorde. Tokia liūdna žinia. Skaudžiai liūdna. O jie dar tokie maži ir nekalti.
Tirionas prisiminė, kaip kaukė vilkai Starkų berniukui nukritus. Kažin, o dabar jie kaukia?
— Ar kam nors jau pranešėte? — paklausė jis.
— Dar ne, tačiau, žinoma, būtinai pranešiu.
Tirionas suvyniojo laišką.
— Seseriai perduosiu pats.
Jam rūpėjo pamatyti, kaip ji išklausys tą žinią. Net labai rūpėjo.
Tą vakarą karalienė atrodė ypač graži. Ji vilkėjo tamsiai žalio aksomo suknelę su gilia iškirpte, labai dailiai pabrėžiančią jos akių spalvą. Auksinių plaukų sruogos krito ant nuogų pečių, juosmenį puošė pintas ir smaragdais nusagstytas diržas. Tirionas palaukė, kol jį pasodino ir pasiūlė taurę vyno, tik tada, netardamas nė žodžio, atkišo seseriai laišką. Sersėja nekaltai sumirksėjo ir paėmė pergamentą.
— Tikiuosi, dabar esi patenkinta, — jai skaitant prabilo Tirionas. — Juk, mano galva, siekei Starkų berniuko mirties.
Sersėja nutaisė rūgščią išraišką.
— Pro langą jį tada išmetė Džeimis, o ne aš. Sakė, kad iš meilės, tartum man tai galėtų suteikti malonumo. Kvailas poelgis ir dar pavojingas, be kita ko, tačiau ar mūsų mielasis broliukas kada nors pagalvoja prieš veikdamas?
— Berniukas jus matė, — suprato Tirionas.
— Jis buvo dar visai mažas. Būčiau gerai pagąsdinusi ir privertusi tylėti, — ji mąsliai žvelgė į laišką. — Kodėl mane puola kaltinti kiekvieną kartą, kai kuris nors Starkas nusimuša pirštą? Dabar tai padarė Greidžojus, aš čia apskritai niekuo dėta.
— Lieka tik puoselėti viltį, kad taip manys ir ledi Ketlina.
— Ji juk nesugalvos… — Sersėja išplėtė akis.
— …nugalabyti Džeimio? Kodėl ne? Ką pati darytum, jeigu Džofris ir Tomenas būtų nužudyti?
— Aš tebeturiu Sansą! — pareiškė karalienė.