— Mes tebeturime Sansą, — pataisė Tirionas, — ir turėtume kuo labiau ja rūpintis. Na, miela sesute, tai kur ta žadėtoji vakarienė?
Vaišes Sersėja parengė tikrai geras, nieko negalėjai prikišti. Jos prasidėjo nuo tirštos kaštainių sriubos su traškia, dar karšta duona bei žalumynų su obuoliais ir kedrų riešutais. Paskui atėjo eilė apkepui su nėgėmis, medumi pagardintam kumpiui, su sviestu troškintoms morkoms, baltoms pupelėms su šonine ir grybais bei austrėmis įdarytai gulbei. Tirionas elgėsi itin pagarbiai; siūlė seseriai geriausius kiekvieno valgio kąsnelius ir rūpinosi valgyti tik tai, ką ragavo ir ji. Ne, jis iš tiesų nesibaimino, kad ji gali griebtis nuodų, bet atsarga niekada gėdos nedaro.
Buvo aiškiai matyti, kad žinia apie Starkus ją prislėgė.
— Nuo Karčiojo tilto — vis dar jokių žinių? — nerimastingai paklausė Sersėja, durklu pasmeigusi obuolio gabalėlį ir po truputį jo atsikąsdama.
— Jokių.
— Niekada nepasitikėjau Mažuoju Pirštu. Jeigu jam pasiūlys gerą pinigą, jis akimirksniu pereis pas Stanį.
— Stanis Barateonas labai jau doras, jis nepuls taip žemai, kad perpirkinėtų žmones. Kita vertus, tokiems kaip Petiras jis bus gana neparankus valdovas. Sutinku, šitame kare pasitaiko keistų draugysčių, bet šie du? Niekada.
Tirionui riekutėmis pjaustant kumpį, Sersėja tarė:
— Už šią kiaulę turime dėkoti ledi Tandai.
— Tai jos meilės ženklas?
— Tai kyšis. Ji meldžia leidimo grįžti į savo pilį. Taip pat ir tavo leidimo. Įtariu, ji bijo, kad čiupsi ją pakeliui, kaip padarei su lordu Džailsu.
— Ar ji irgi ketina išvykti su sosto įpėdiniu? — Tirionas padavė seseriai kumpio gabalėlį, kitą paėmė pats. — Geriau tegu pasilieka. Jeigu ji nori jaustis saugiai, liepk jai atvesti čionai Stokvorto įgulą. Visus vyrus, kiek ten jų turi.
— Jeigu mums taip stinga žmonių, kodėl išsiuntei savo laukinius? — Sersėjos balsas suskambo irzlokai.
— Niekur geriau jų nebūčiau panaudojęs, — tiesiai atsakė Tirionas. — Jie nuožmūs kariai, bet ne kareiviai. Mūšyje, susidūrus tvarkingoms kariuomenėms, drausmė svarbiau už drąsą. Karališkojoje girioje jie mūsų naudai jau nuveikė kur kas daugiau, negu būtų padarę ant miesto sienų.
Patiekus gulbę, karalienė prabilo apie Elnio žmonių sąmokslą. Tas sąmokslas ją, regis, labiau erzino, o ne gąsdino.
— Kodėl mus tiesiog persekioja visos tos išdavystės? Ką bloga Lanisterių giminė yra padariusi tiems netikėliams?
— Nieko bloga, — atsiliepė Tirionas, — jie tik norėjo atsidurti laimėtojo pusėje. Vadinasi, jie ne tik išdavikai, bet dar ir kvailiai.
— Esi tikras, kad visus juos išgaudei?
— Veiris sako, kad taip.
Gulbė jam pasirodė pernelyg riebi.
Lygioje baltoje Sersėjos kaktoje, tarp tų gražiųjų akių, nutįso brūkšnys.
— Tu per daug pasitiki tuo eunuchu.
— Jis man gerai tarnauja.
— Arba stengiasi, kad taip galvotum. Manai, esi vienintelis, kuriam jis šnibžda savo paslaptis? Kiekvienam iš mūsų jis sako lygiai tiek, kad įtikintų, jog be jo būsime bejėgiai. Tokį pat žaidimą jis žaidė ir su manimi, kai tik ištekėjau už Roberto. Daug metų buvau įsitikinusi, kad neturiu dvare už jį ištikimesnio draugo, tačiau dabar… — Sersėja valandėlę tyrinėjo jo veidą. — Jis sako, esą ketini iš Džofrio atimti Skaliką.
Prakeiktas Veiris.
— Kligeinas man reikalingas svarbesniems darbams.
— Nieko nėra svarbiau už karaliaus gyvybę.
— Karaliui niekas negresia. Džofą ir toliau saugos narsusis seras Osmundas bei Merinas Trentas, — daugiau jie vis tiek niekam netinka. — Beilonas Svonas ir Skalikas man reikalingi, kad vadovautų išpuoliams ir jokiu būdu neleistų persikėlusiam per Juoduosius Vandenis Staniui įsitvirtinti mūsų pusėje.
— Džeimis išpuoliams vadovautų pats.
— Iš Riverano? Tai bent būtų išpuolis.
— Džofas — dar mažas berniukas.
— Berniukas, norintis dalyvauti mūšyje, ir tai vienas prasmingesnių jo norų. Neketinu jo kišti į pačią mūšio tirštumą, tačiau jis turi būti matomas. Žmonės įnirtingiau kovoja už tą karalių, kuris lieka kartu su jais ir nevengia pavojaus, o ne už tą, kuris slapstosi už motinos sijonų.
— Tirionai, jam tik trylika.
— Prisimeni Džeimį trylikos metų? Jei nori, kad berniukas taptų savo tėvo sūnum, leisk jam imtis to vaidmens. Džofas turi geriausius šarvus, kokius tik įmanoma gauti už pinigus, aplink jį nuolat bus tuzinas auksinių apsiaustų. O jei kils nors menkiausias pavojus, kad miestas kris, tučtuojau įsakysiu palydėti jį atgal į Raudonąją pilį.
Jis manė įtikinęs Sersėją, tačiau tose žaliose akyse neįžvelgė jokio džiaugsmo.
— Vadinasi, miestas kris?
— Ne.
Bet jeigu kristų, liks tik melstis, kad pajėgtume išlaikyti Raudonąją pilį tiek ilgai, kol mūsų lordas tėvas spės atžygiuoti mūsų vaduoti.
— Tirionai, anksčiau tu man melavai.
— Bet visada su geriausiais ketinimais, sesute. Aš, kaip ir tu, trokštu tarp mūsų draugystės. Nusprendžiau paleisti lordą Džailsą. — Tirionas kaip tik tokiai progai jį ir saugojo. — Galėsi susigrąžinti ir serą Borosą Blauntą.
Karalienė patempė lūpas.
— Seras Borosas gali supūti Rosbyje, — tarė ji, — bet Tomenas…
— …liks ten, kur yra dabar. Jam kur kas saugiau sero Džeislino globoje, negu būtų buvę su lordu Džailsu.
Tarnai išnešė beveik nepaliestą gulbę. Sersėja davė ženklą patiekti saldumynus.
— Tikiuosi, mėgsti pyragaičius su gervuogėmis.
— Mėgstu visokius pyragaičius.
— Ak, šitai žinau seniai. O ar žinai, kodėl Veiris toks pavojingas?
— Dabar minsime mįsles? Ne.
— Jis neturi pimpalo.
— Kaip ir tu.
Ir, ko gero, Sersėja, dėl to labai širsti?
— Galbūt ir aš pavojinga. Kita vertus, tu esi toks pat kvailys, kaip ir visi kiti vyrai. Tas kirminas tarp kojų atima jums pusę proto.
Tirionas nulaižė nuo pirštų trupinius. Sesers šypsena nežadėjo nieko gera.
— Taip, ir kaip tik dabar mano kirminas mąsto, kad tikriausiai jau pats laikas man eiti.
— Broli, gal tu nesveikuoji? — Sersėja palinko priekin, leisdama jam gerai apžiūrėti viršutinę krūtų dalį. — Kažkodėl staiga tarytum susijaudinai.
— Susijaudinau? — Tirionas žvilgtelėjo į duris. Už jų pasigirdo lyg koks triukšmas. Jis jau pradėjo gailėtis atėjęs čionai vienas. — Anksčiau mano pimpalu ne itin domėjaisi.
— Man tavo pimpalas nerūpi, kur kas įdomiau, kur tu jį kaišioji. Aš, skirtingai nuo tavęs, kliaujuosi ne vien eunuchu. Turiu savų būdų sužinoti įvairių dalykų… ypač tokių, kuriuos žmonės stengiasi nuo manęs nuslėpti.
— Ką tuo nori pasakyti?
— Labai nedaug — tik tiek, kad tavo mažoji kekšiukė — pas mane.
Tirionas siektelėjo vyno taurės, mėgindamas laimėti akimirką ir sutelkti mintis.
— Maniau, kad tau labiau patinka vyrai.
— Tu toks juokingas, mažas žmogutis. Na, prisipažink, ar su šita dar nesusituokei? — Jam nieko nesakant, Sersėja nusikvatojo ir pridūrė: — Tėvas galės lengviau atsidusti.
Atrodė, kad jo pilve kruta į kamuolį susiviję unguriai. Kaip ji surado Šają? Gal Veiris jį išdavė? O gal visas jo pastangas apsisaugoti nubraukė nekantravimas aną naktį, kai jis nujojo tiesiai į tuos namus?
— Kodėl tau turėtų rūpėti, kas šildo mano guolį?