— Lanisteriai niekada nelieka skolingi, — atšovė ji. — Rezgei man pinkles nuo pirmos dienos, kai atsiradai Karaliaus Uoste. Pardavei Mirselą, išvogei Tomeną, o dabar sugalvojai taip viską pasukti, kad Džofas žūtų. Sieki jo mirties, kad galėtum valdyti Tomeno vardu.
Na, neneigsiu, tokia mintis tikrai atrodo viliojanti.
— Sersėja, tai beprotybė. Po kelių dienų Stanis jau bus čia. Aš tau reikalingas.
— Ir kokia gi iš tavęs nauda? Gal esi didis karys?
— Brono samdiniai be manęs į mūšį neis.
— Ak, eis, ir dar kaip. Jiems patinka tavo auksas, o ne kipšo gudrybės. Tačiau nesibaimink, nepaliksiu jų be tavęs. Prisipažįstu, retkarčiais pagalvoju, kad reiktų perrėžti tau gerklę, bet jeigu taip pasielgčiau, Džeimis niekada man neatleistų.
— O kaip kekšė? — Tirionas nenorėjo minėti jos vardo. Jei pavyktų Sersėją įtikinti, kad Šaja man nieko nereiškia, tada galbūt…
— Su ja bus padoriai elgiamasi, jei mano sūnums nenutiks nieko bloga. Bet jeigu Džofas žūtų arba Tomenas pakliūtų į rankas mūsų priešams, tavo putytė mirs skausmingiau, negu gali įsivaizduoti.
Ji iš tiesų mano, kad noriu nužudyti savo tikrą sūnėną.
— Berniukams ničniekas negresia, — nuovargio kupinu balsu pažadėjo Tirionas. — Dievai maloningiausieji, Sersėja, juk jie — mano kraujo! Koks gi aš esu žmogus, tavo nuomone?
— Mažas ir niekšingas.
Tirionas sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į nuosėdas vyno taurės dugne. Ką, manimi dėtas, darytų Džeimis? Tikriausiai nužudytų tą kalę, o pasekmėmis rūpintųsi vėliau. Tačiau Tirionas neturėjo auksinio kardo, o ir švaistytis juo nemokėjo. Žavėjosi beatodairiška brolio rūstybe, tačiau pavyzdį imti labiau vertėjo iš jų lordo tėvo. Turiu būti tarsi akmuo, pats šalčiausias akmuo, tarsi Kasterlių Uola, kietas ir nepajudinamas. Jeigu neįveiksiu šito išmėginimo, galiu traukti tiesiai į artimiausią balaganą.
— Ką aš žinau, tu ją tikriausiai jau nužudei, — tarė jis.
— Nori ją pamatyti? Aš taip ir maniau… — Sersėja perėjo kambarį ir atlapojo sunkias ąžuolines duris. — Atveskite mano brolio kekšę.
Sero Osmundo broliai Osnis ir Osfrydas atrodė tarsi du vandens lašai, aukšti, kumpanosiai, tamsiaplaukiai, žudikų šypsenomis. Ji kybojo tarp jų, tamsiame veide baltavo išplėstos akys. Iš sumuštos lūpos sunkėsi kraujas, pro suplėšytus drabužius buvo matyti mėlynės. Jos rankas tvirtai suveržusi laikė virvė, o į burną buvo įgrūstas skuduras, kad ji negalėtų kalbėti.
— Sakei, kad jos neskriaus.
— Ji priešinosi, — skirtingai nuo savo brolių, Osnis Ketlblekas buvo švariai nusiskutęs, tad ant skruostų aiškiai raudonavo įdrėskimai. — Tos mergos nagai kaip kokios šešėlių katės.
— Mėlynės užgis, — nuobodžiaujančiu balsu tarė Sersėja. — Gyvens šita kekšė. Kol bus gyvas Džofas.
Tirionui magėjo nusikvatoti jai į akis. Tai būtų taip malonu, tiesiog saldžiai malonu, bet visas žaidimas nueitų šuniui ant uodegos. Prakišai, Sersėja, o šitie Ketlblekai, pasirodo, net kvailesni, negu sakė Bronas. Būtų pakakę pasakyti vos keletą žodžių.
Tačiau Tirionas tik pažvelgė merginai į veidą ir paklausė:
— Prisieki, kad paleisi ją po mūšio?
— Taip, jei tu paleisi Tomeną.
Jis nuslinko nuo kėdės ir atsistojo.
— Gerai, laikyk ją, bet laikyk saugiai. Jeigu šitie gyvuliai pamanys, kad gali ja naudotis… žinai, mieloji sese, nepamiršk, kad lazda turi du galus. — Tiriono balsas skambėjo vienodai, ramiai, abejingai; jis norėjo kalbėti taip, kaip kalba tėvas, ir jam pavyko. — Visa, kas nutiks jai, laukia ir Tomeno, įskaitant, be abejo, mušimą ir prievartavimą.
Jeigu jau ji laiko mane tokiu pabaisa, tai ir suvaidinsiu jai tą vaidmenį.
Sersėja tokio posūkio nesitikėjo.
— Tu neišdrįsi.
Tirionas pasistengė, kad jo lūpos pražystų lėta, šalta šypsena. Jo akys, žalia ir juoda, atvirai šaipėsi iš jos.
— Neišdrįsiu? Aš tuo užsiimsiu pats.
Sesers ranka švystelėjo jam prie pat veido, bet Tirionas spėjo sučiupti ją už riešo ir taip smarkiai atlenkė atgal, kad Sersėja net riktelėjo. Jos gelbėti žengė Osfrydas.
— Dar vienas žingsnis, ir sulaužysiu jai ranką, — įspėjo neūžauga. Osfrydas sustojo. — Sersėja, negi pamiršai, juk sakiau, kad daugiau manęs nebedaužysi?
Jis bloškė ją žemėn ir atsigręžė į Ketlblekus.
— Atriškite ją ir ištraukite tą skudurą.
Virvė buvo taip įveržta, kad į plaštakas nebepateko kraujas. Kraujotakai grįžtant, mergina net suklykė iš skausmo. Tirionas švelniai trynė jai pirštus, kol šie galutinai atitirpo.
— Mieloji, — tarė jis, — privalai būti narsi. Labai gailiuosi, kad jie tave nuskriaudė.
— Žinau, kad išvaduosite mane, milorde.
— Būtinai, — pažadėjo jis, o Alajaja pasilenkė ir pabučiavo jį į kaktą. Nuo sumuštos lūpos ten liko kruvina žymė. Tikrai nenusipelniau šito kruvino bučinio, pagalvojo Tirionas. Ji nukentėjo tik dėl manęs.
Nenusivalęs kraujo nuo kaktos, jis pažvelgė į karalienę, parkritusią ant grindų.
— Niekada tavęs nemylėjau, Sersėja, tačiau esi mano tikra sesuo, tad niekada tau nekenkiau. Dabar peržengei ribą. Už šitai aš tau atmokėsiu. Dar nežinau kaip, bet turėsiu laiko pagalvoti. Ateis diena, kai manysi esanti saugi ir laiminga, bet staiga vietoj džiaugsmo burnoje pajusi pelenų skonį ir suprasi, kad grąžinau tau skolą.
Kare, kartą sakė jam tėvas, mūšis baigiasi tą akimirką, kai viena kariuomenė palūžta ir puola bėgti. Nesvarbu, kad jos gretos vis dar tokios pat gausios, kaip prieš valandėlę, o visi kariai tebeturi ir ginklus, ir šarvus. Jeigu jie pasisuko bėgti nuo tavęs, sugrįžti ir vėl stoti į kovą nepajėgs. Taip atsitiko ir Sersėjai.
— Dink man iš akių!
Tirionas nusilenkė.
— Ką gi, tuomet labos nakties. Ir saldžių sapnų.
Jis žingsniavo atgal į Rankos bokštą, o galva dundėjo, tarsi ten tryptų koks tūkstantis šarvuotų kareivių. Turėjau šito tikėtis, kai dar patį pirmąjį kartą lindau pro Čatajos spintos sieną. Tikriausiai pats užsimerkdavo, kad nepastebėtų. Kol užsirepečkojo laiptais, nepakenčiamai įskaudo kojas. Liepė Podui nubėgti ir atnešti ąsotį vyno, tada patraukė į miegamąjį.
Lovoje po baldakimu sukryžiavusi kojas sėdėjo Šaja — visiškai nuoga, tik per jos krūtinės apvalumus kilo ir leidosi sunki blizganti grandinė iš viena kitą laikančių auksinių rankų.
Tirionas nesitikėjo jos išvysti.
— Ką tu čia veiki?
Ji juokdamasi paglostė grandinę.
— Mano papukai pasiilgo rankų… bet šitos mažos auksinės labai šaltos.
Valandėlę Tirionas nebežinojo, ką atsakyti. Nejaugi papasakoti, kad jai skirti smūgiai teko kitai moteriai, ir jeigu mūšyje Džofrį ištiktų kokia bėda, tai moteriai, ko gero, tektų net ir mirti vietoj jos? Jis delno apačia nusišluostė nuo kaktos Alajajos kraują.
— Ledi Lolisė…
— Ji miega. Nieko kito ji neveikia, tik miega, ta stora karvė. Valgo ir miega. Kartais net ir valgydama užmiega. Maisto pribyra po antklode, ji ten vartosi, paskui man reikia ją valyti, — Šaja pasibjaurėjusi išsiviepė. — Pamanyk, nieko ten jai nepadarė, tik padulkino.
— Motina sako, kad ji serga.
— Vaiką pilve nešioja, tiek ten tos ligos.
Tirionas dairėsi po kambarį. Viskas atrodė taip pat, kaip jis paliko išeidamas.