— Kaip čia patekai? Parodyk man tas slaptas duris.
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Lordas Veiris man užrišo akis. Nieko nemačiau, tik… vienoje vietoje pro raiščio apatinį kraštą pastebėjau grindis. Jos buvo iš gabalėlių, na, žinai, tokių, kad susideda paveikslėlis?
— Mozaika?
Šaja linktelėjo.
— Tie gabalėliai buvo juodi ir raudoni. Man rodos, paveikslėlis vaizdavo drakoną. Šiaip visą laiką buvo tamsu. Nulipome žemyn šoniniais laipteliais ir ilgai ėjome, kol man visai susisuko galva. Kartą sustojome, ten jis atrakino geležinius vartus. Brūkštelėjau per juos ranka praeidama. Drakonas buvo už tų vartų. Tada užlipome kitais šoniniais laiptais, jų viršuje buvo koridorius. Man reikėjo susilenkti dvilinkai, o lordas Veiris tikriausiai turėjo šliaužte šliaužti.
Tirionas apėjo miegamąjį. Viena sienoje įstatyta žvakidė atrodė netvirta. Pasistiebęs ant pirštų galų, Tirionas pamėgino ją sukti. Garsiai gremždamas akmeninę sieną, daiktas iš lėto pasidavė. Kai apsivertė, iš jo iškrito nudegęs žvakigalis. Ant šaltų akmens grindų paskleistos nendrės taip pat gulėjo lyg ir neliestos.
— Ar milordas nenorėtų su manimi sugulti? — paklausė Šaja.
— Tuojau.
Tirionas atlapojo spintą, pastūmė į šalį drabužius ir puolė spaudyti užpakalines lentas. Jei ta gudrybė tinka kekšyne, tai kodėl netiktų pilyje… tačiau ne, mediena buvo tvirta, niekur nė krust. Paskui jo akį patraukė akmuo greta lango, bet kad ir kiek tampė bei maigė jį, viskas buvo veltui. Į lovą jis grįžo susierzinęs ir piktas.
Šaja atrišo jam raištelius ir apsivijo rankomis apie kaklą.
— Tavo pečiai kieti it akmenys, — sumurmėjo ji. — Greičiau, noriu pajusti tave viduje.
Bet jai kojomis apkabinus per juosmenį, Tiriono vyriškumas kažkur dingo. Pajutusi, kad jis suglebo, Šaja nėrė po antklode ir apžiojo burna, tačiau net ir šitai jo nesujaudino.
Po valandėlės Tirionas Šają sustabdė.
— Kas atsitiko? — paklausė ji. Jos jauno veido bruožuose atsispindėjo mieliausia, nuoširdžiausia viso pasaulio nekaltybė.
Nekaltybė? Kvaily, ji juk kekšė, Sersėja teisi, galvoji savo pimpalu. Kvailys, visiškas kvailys.
— Mieloji, gal geriau miegokim, — paragino Tirionas glostydamas jai plaukus. Tačiau, Šajai paklausius jo patarimo, jis pats dar ilgai gulėjo atsimerkęs, viena sauja suėmęs jos nedidukę krūtį ir klausydamasis, kaip ji alsuoja.
Ketlina
Didžiojoje Riverano menėje vakarieniauti dviese buvo nejauku. Pasieniais draikėsi tiršti šešėliai. Vienas deglas užgeso, liko tik trys. Ketlina tylėjo įsmeigusi akis į savo taurę. Vynas atrodė rūgštokas ir nesodrus. Kitapus stalo sėdėjo Brienė. Tėvo sostas buvo tuščias, kaip ir visa menė. Išėjo net ir tarnai. Ji leido jiems švęsti kartu su visais.
Pilies sienos buvo išties storos, bet vis dėlto pro jas iš kiemo skverbėsi duslus linksmybių triukšmas. Seras Desmondas iš rūsių išrideno dvi dešimtis statinaičių, ir visa prastuomenė, kilnodama tamsaus kaip riešutas alaus ragus, šventė būsimą Edmuro grįžimą ir Robo pergalę prie Krago sienų.
Negaliu jų kaltinti, galvojo Ketlina. Jie nieko nežino. O jeigu ir žinotų, kodėl jiems turėtų rūpėti? Jie niekada nepažinojo mano sūnų. Niekada užgniaužę kvapą nežiūrėjo, kaip Branas laipioja, kupini į vieną keistą jausmą susiliejusių ir pasididžiavimo, ir siaubo. Niekada nesiklausė jo juokiantis, nesišypsojo matydami, kaip atkakliai Rikonas stengiasi mėgdžioti vyresniuosius brolius. Ji žvelgė į padėtą ant stalo vakarienę — kumpio riekelėmis apvyniotą upėtakį, salotas su ropėmis, žalumynais, raudonaisiais pankoliais ir stumbražolėmis, žirnius, svogūnus, karštą duoną. Brienė valgė rūpestingai, tarsi vakarienė būtų kokia užduotis, kurią reikia atlikti. Tapau paniurusi, pagalvojo Ketlina. Manęs nedžiugina nei valgiai, nei gėrimai, dainos ir juokai man virto įtartinais prašalaičiais. Esu sielvarto persmelkta, dulkėse prasmegusi, geliančio ilgesio kupina būtybė. Ten, kur kadaise plakė mano širdis, — dabar tik tuštuma.
Ji jau nebegalėjo tverti klausydama, kaip greta valgo kita moteris.
— Briene, tau čia nyku. Jei nori, eik, pasilinksmink su visais. Išgerk ragą alaus ir pašok pagal Rimundo arfą.
— Nesu sutverta linksmybėms, miledi. — Ji stambiomis rankomis perplėšė duonos žiauberę pusiau. Tada įsižiūrėjo į tuos du gabalus, lyg būtų pamiršusi, ką čia turi. — Bet jeigu liepiate, aš…
Ketlina pajuto, kad Brienė suglumusi.
— Tik pamaniau, kad gal tau norėtųsi linksmesnės draugijos negu mano.
— Man čia visiškai gerai.
Duonos gabaliukus ji padažė į kumpio taukus, kuriuose buvo keptas upėtakis.
— Šį rytą atskrido dar vienas paukštis, — Ketlina pati nesuprato, kodėl tai sako. — Meisteris mane tučtuojau pažadino. Tai jo pareiga, bet kartais būna žiauri. Net labai žiauri.
Ji neketino Brienei apie tai pasakoti. Išskyrus ją ir meisterį Vimaną, niekas nežinojo, ji norėjo, kad taip ir liktų iki… iki…
Iki ko? Kvaila moterie, nejaugi tavo širdyje slapčia saugoma ta žinia bus ne tokia tikra? Jeigu niekam nepasakosi, nekalbėsi apie tai, ar ji liks tik sapnas, gal net kas dar menkiau, koks miglotas, tegu baisus, bet jau vos pamenamas įspūdis? Ak, jei tik dievai būtų tokie maloningi.
— Žinios iš Karaliaus Uosto? — pasiteiravo Brienė.
— Džiaugčiausi, jei taip būtų. Paukštis atskrido iš Servino pilies, nuo sero Rodriko, mano pilies valdytojo, — juodi sparnai, juodi ir žodžiai. — Jis sutelkė visas turimas jėgas ir žygiuoja į Vinterfelą atkovoti pilies, — kaip nereikšmingai visa tai dabar skamba. — Tačiau jis sako… jis rašo… praneša, jis…
— Miledi, kas atsitiko? Tai kažkokia žinia apie jūsų sūnus?
Toks paprastas klausimas; o, kad taip ir atsakymas galėtų būti toks pat. Pamėginus prabilti, Ketlinai žodžiai strigo gerklėje.
— Nebeturiu sūnų, tik vienintelį Robą, — ji pajėgė ištarti šiuos klaikius žodžius nepratrūkusi raudoti, bent jau tuo buvo patenkinta.
Brienė su siaubu pažvelgė į ją.
— Miledi?
— Branas su Rikonu bandė pabėgti, bet juos pagavo malūne prie Gilės. Teonas Greidžojus pamovė jų galvas ant Vinterfelo sienų. Teonas Greidžojus, kuris valgė prie mano stalo nuo dešimties metų.
Štai ir pasakiau, atleiskite man, dievai. Pasakiau, ir tai tapo tiesa.
Brienės veidas virto išskydusia dėme. Ji ištiesė ranką per stalą, bet jos pirštai sustojo nepasiekę Ketlinos plaštakos, tarsi išsigandę, kad jų prisilietimas nepageidautinas.
— Aš… neturiu žodžių, miledi. Mano geroji ledi. Jūsų sūnūs, jie… jie dabar jau pas dievus.
— Nejaugi? — šaižiai atsiliepė Ketlina. — Koks dievas galėjo leisti, kad šitaip atsitiktų? Rikonas dar visai kūdikis. Kuo jis nusipelnė tokios mirties? O Branas… kai iškeliavau iš tenai, jis dar nebuvo atsimerkęs po to kryčio. Turėjau išvykti jam dar neprabudus. Dabar niekada nebegalėsiu pas jį grįžti, nebeišgirsiu jo juoko.
Ji parodė Brienei delnus, pirštus.
— Šitie randai… jie pasiuntė žudiką, kad perpjautų miegančiam Branui gerklę. Tada jis būtų miręs, ir aš kartu su juo, bet Brano vilkas perplėšė tam vyrui gerklę, — ji akimirką atsikvėpė. — Manau, Teonas užmušė ir vilkus. Privalėjo užmušti, kitaip… Buvau tikra, kad berniukai saugūs, kol su jais tie didvilkiai. Kaip ir Robas su savo Pilkuoju Vėju. Tačiau mano dukterys jau nebeturi savo vilkų.