Staiga kitur nukrypusi kalba Brienę pribloškė.
— Jūsų dukterys…
— Sansa jau trejų metų buvo ledi. Visada mandagi, pasiruošusi padėti. Nieko taip nemėgo, kaip pasakojimus apie riterių narsą. Žmonės sakydavo, kad ji labai panaši į mane, bet suaugusi bus kur kas gražesnė negu aš jaunystėje. Dažnai, paleidusi tarnaitę, pati šukuodavau jai plaukus. Jie buvo kaštoniniai, šviesesni negu mano, tokie vešlūs ir švelnūs… deglų šviesoje tviskėdavo tarsi varis. O Arija, na… pas Nedą atvykę lankytojai, jeigu įjodavo į kiemą sargybai nepranešus, ją palaikydavo berniuku iš arklidžių. Sunku buvo su ja, reikia pripažinti. Pusiau berniukas, pusiau vilkiūkštis. Tik uždrausk jai ką nors, ir išsyk tai tapdavo didžiausiu jos troškimu. Turėjo pailgą Nedo veidą ir rudus plaukus, kurie visada atrodė taip, tarsi juose lizdą susisukęs koks paukštis. Jau buvau praradusi viltį iš jos padaryti ledi. Įdrėskimus ir mėlynes ji rinko, kaip kitos mergaitės — lėles, ir rėždavo viską, kas jai šaudavo į galvą. Manau, kad ir ji jau nebegyva.
Šitai tariant jai pasirodė, kad krūtinę spaudžia milžino ranka.
— Briene, noriu, kad visi jie žūtų. Visų pirma Teonas Greidžojus, paskui Džeimis Lanisteris ir Sersėja, ir Kipšas, visi, visi iki vieno. Bet mano mergaitės… mano mergaitės bus…
— Karalienė… ji pati turi mažą dukterį, — nedrąsiai tarė Brienė. — Taip pat ir du sūnus, bendraamžius su jūsiškiais. Kai išgirs, ji galbūt… galbūt pajus gailestį ir…
— Ir išsiųs mano dukteris atgal jų nenuskriaudusi? — Ketlina liūdnai nusišypsojo. — Vaikeli, tu tokia nekaltai naivi. Taip, iš tiesų norėčiau… bet ne. Robas atkeršys už savo brolius. Ledo kirtis gali būti toks pat pražūtingas kaip ir ugnies. Ledas buvo didysis Nedo kalavijas. Valyrijos plieno, su tūkstančių sluoksnių bangelėmis ant geležtės, toks aštrus, kad bijodavau jį paliesti. Robo ginklas, palyginti su juo, bukas kaip pagalys. Bijau, kad nukirsti Teonui galvą jam nebus lengva. Starkai niekada neturėjo budelio. Nedas visada sakydavo, kad kas paskelbė nuosprendį, tas privalo ir kalavijo imtis, nors tokia pareiga jis niekada nesidžiaugė. Bet aš dabar ją atlikčiau mielai, ak, tikrai mielai. — Ji ilgokai žiūrėjo į savo randuotas rankas, išskėtė plaštakas ir vėl sugniaužė, tada lėtai pakėlė galvą. — Liepiau nunešti jam vyno.
— Vyno, — Brienė sutriko. — Robui? Ar… Teonui Greidžojui?
— Karalžudžiui. — Toks sumanymas gerai pasitarnavo su Kleosu Frėjum. Tikiuosi, Džeimi, esi ištroškęs. Tikiuosi, tavo gerklė tiesiog perdžiūvusi. — Norėčiau, kad eitum su manimi.
— Jei tik įsakysite, miledi.
— Gerai, — Ketlina staiga atsistojo. — Palieku tave, ramiai baik valgyti. Vėliau pašauksiu. Vidurnaktį.
— Taip vėlai, miledi?
— Požemyje langų nėra. Ten visos valandos vienodos, o man bet kuri valanda — vidurnaktis.
Ketlinai išeinant iš menės, jos žingsniai dusliu aidu atsimušė nuo sienų. Lipdama į lordo Hosterio menę, ji girdėjo šūksmus lauke: „Tuliai!“, „Taurę! Taurę už narsų jaunąjį lordą!“ Mano tėvas dar nenumirė, norėjo ji šaukti tiems kieme. Mano sūnūs negyvi, tačiau tėvas dar nenumirė, būkite visi jūs prakeikti, jis — vis dar jūsų lordas.
Lordas Hosteris kietai miegojo.
— Jis neseniai išgėrė puodelį miegvynio, miledi, — tarė meisteris Vimanas. — Kad numalšintų skausmą. Jis nesupras, kad čia esate.
— Nesvarbu, — atsiliepė Ketlina. Jis panašesnis į mirusįjį negu į gyvą ir vis dėlto gyvesnis už mano vargšus mieluosius sūnelius.
— Miledi, galbūt galėčiau ką nors pasiūlyti ir jums? Gal migdomojo gėrimo?
— Ačiū, meisteri, nereikia. Nenoriu miegu slopinti savo sielvarto. Branas ir Rikonas šito nenusipelnė. Eikite švęsti su visais, aš valandėlę pasėdėsiu su tėvu.
— Kaip pageidausite, miledi. — Vimanas nusilenkė ir išėjo iš kambario.
Lordas Hosteris gulėjo ant nugaros, prasižiojęs, alsavo tyliai švogždamas. Viena ranka buvo nukarusi nuo čiužinio krašto — blyški, gležna, beveik bekūnė plaštaka, tačiau palietus šilta. Ketlina priglaudė prie jos delną, sunėrė pirštus, suspaudė juos. Kad ir kaip tvirtai spausčiau, jo čia neišlaikysiu, liūdnai pagalvojo ji. Tegu jis eina. Tačiau jos pirštai, regis, nenorėjo atsilenkti.
— Tėve, neturiu su kuo pasikalbėti, — prabilo Ketlina. — Meldžiuosi, bet dievai neatsako. — Ji švelniai pabučiavo tėvo ranką. Po šilta, blyškia, permatoma oda tarsi upės šakojosi melsvos gyslos. Už pilies sienų tekėjo didesnės upės, Raudonoji Šaka ir Akmenvartis, jos tekės amžinai, ne taip, kaip šitos upės tėvo rankoje. Neilgai truks, ir jų srovelės sustings. — Aną naktį sapnavau tą dieną, kai mudvi su Lisa pasiklydome jodamos iš Sigardo. Atsimeni? Atslinko tas keistas rūkas, o mes atsilikome nuo būrio. Viskas aplinkui buvo pilka, nieko negalėjau įžiūrėti vos per pėdą nuo arklio. Pametėme kelią. Medžių šakos tarsi ilgos kaulėtos rankos tiesėsi, taikydamosi mus sugriebti. Lisa pravirko, aš pradėjau šūkauti, bet tas rūkas, atrodė, sugerdavo visus garsus. Tačiau Petiras suprato, kur mes, apsisukęs grįžo ir rado mudvi…
— Tačiau dabar nėra kam manęs rasti, ar ne? Šį kartą pati turiu susirasti kelią, ir tai labai sunku, ak, kaip sunku. Vis prisimenu Starkų šūkį. Žiema atėjo, tėve. Man. Man jau atėjo. Dabar Robui teks kovoti ne tik su Lanisteriais, bet ir su Greidžojais, ir dėl ko? Dėl auksinio vainiko ir geležinio krėslo? Iš tiesų, visas kraštas jau tiek prisikentėjo. Noriu, kad sugrįžtų mano dukrytės, noriu, kad Robas padėtų kalaviją, išsirinktų kokią malonią Valderio Frėjaus mergaitę, būtų laimingas ir susilauktų sūnų. Noriu susigrąžinti Braną ir Rikoną, noriu… — Ketlina žemai nuleido galvą. — Noriu… — pratarė ji dar kartą ir pasijuto daugiau nebeturinti žodžių.
Po valandėlės žvakė sumirksėjo ir užgeso. Pro langinių plyšius įkypais spinduliais skverbėsi mėnesiena, ant tėvo veido klodama blausias sidabrines juostas. Buvo girdėti, kaip jis tyliai dūsaudamas kvėpuoja, kaip nė akimirkai nenutildami šniokščia upės vandenys, kaip kieme aidi pusbalsiu traukiama graži ir liūdna meilės daina. „Mergelė mano buvo graži kaip auksinis ruduo, — dainavo Rimundas, — saulė leidos liepsnodama jos plaukuos.“
Ketlina nė nepastebėjo, kada nutilo ta daina. Praslinko ne viena valanda, bet, regis, buvo prabėgęs vos akies mirksnis, kai į duris pabeldė Brienė.
— Miledi, — negarsiai pranešė ji, — jau vidurnaktis.
Jau vidurnaktis, tėve, pagalvojo Ketlina, ir aš privalau atlikti savo pareigą. Ji paleido tėvo ranką.
Sargybinis buvo mitrus nedidukas žmogelis raudona, susproginėjusių kraujagyslių išmarginta nosimi. Jos rado jį palinkusį prie alaus bokalo ir apkepo su balandiena likučių, jau nemenkai įkaušusį. Jis įtariai prisimerkė.
— Maldauju man atleisti, miledi, tačiau lordas Edmuras liepė nieko pas Karalžudį neleisti be jo rašto su antspaudu.
— Lordas Edmuras? Gal kartais mano tėvas jau mirė, o man niekas nepranešė?
— Ne, kiek man žinoma, — sargybinis apsilaižė lūpas.
— Atidarysi požemį arba tučtuojau eisi su manimi pas lordą Hosterį ir paaiškinsi, kodėl manai, kad nereikia manęs klausyti.
— Kaip įsakysite, miledi, — nuleido akis sargybinis.
Grandine surišti raktai kybojo ant geležimi kaustyto diržo, kuriuo tas vyras buvo susijuosęs. Kažką panosėje burbėdamas, čiupinėjo juos po vieną, kol rado tinkantį Karalžudžio požemio durims.
— Gerk savo alų toliau ir palik mus vienas, — įsakė Ketlina. Ant žemose lubose įtaisyto kablio suposi aliejinis žibintas. Ketlina jį nukabino ir atsuko didesnę liepsną.