— Briene, pasirūpink, kad man niekas netrukdytų.
Ši linktelėjusi atsistojo prie pat požemio durų ir uždėjo ranką ant kalavijo buoželės.
— Jei manęs reikėtų, miledi, prašau tik šūktelėti.
Ketlina pastūmė petimi sunkias medines, geležimi kaustytas duris ir žengė į atgrasią tamsą. Tai buvo Riverano viduriai, toks ten tvyrojo ir kvapas. Po kojomis sutraškėjo seni šiaudai. Sienos margavo salietros lopais. Už jų akmenų vos girdimai šniokštė Akmenvartis. Žibinto šviesoje Ketlina viename kampe įžiūrėjo išmatų kaupiną kibirą, kitame — į kamuolį susirietusį žmogų. Vyno ąsotis neliestas stovėjo prie durų. Štai tau ir gudrybė. Ko gero, dar turėčiau pasidžiaugti, kad to vyno neišgėrė sargybinis.
Džeimis kilstelėjo rankas užsidengdamas veidą ir žvangindamas grandines ant riešų.
— Ledi Stark, — tarė jis prikimusiu, nes seniai nekalbėjo, balsu. — Bijau, kad nesu tinkamai pasirengęs su jumis susitikti.
— Žiūrėkite į mane, sere.
— Šviesa mane akina. Gal malonėsite valandėlę palaukti.
Nuo tos dienos, kai Džeimis buvo sučiuptas Kuždesių girioje, jis niekada nematė skustuvo, tad susivėlusia barzda apaugo visas veidas, kadaise be galo panašus į karalienės. Toks apžėlęs žibinto šviesoje auksu tviskančiais gaurais atrodė lyg koks stambus geltonas žvėris, didingas net ir sukaustytas grandinėmis. Purvini, susitaršę plaukai kuokštais krito jam ant pečių, iš drabužių bebuvo likę skarmalai, veidas išblyškęs, sunykęs, ir vis tiek to vyro galia ir grožis nekėlė abejonių.
— Matau, mano siųstas vynas jums nepatiko.
— Toks netikėtas dosnumas man pasirodė įtartinas.
— Galiu jums nukirsti galvą kada tik panorėjusi. Kodėl man reikėtų jus nuodyti?
— Mirtis nuo nuodų atrodytų lyg įvykusi savaime. Sunkiau įrodyti, kad mano galva tiesiog pati nusirito nuo pečių. — Gulėdamas ant grindų jis prisimerkė, jo žalios tarsi katės akys po truputį apsiprato su šviesa. — Pasiūlyčiau prisėsti, bet jūsų brolis nesiteikė duoti man kėdės.
— Galiu ir pastovėti.
— Tikrai? Turiu pripažinti, atrodote siaubingai. Nors tai gal dėl netikusios šviesos.
Grandinės kaustė Džeimiui ir riešus, ir kulkšnis, be to, visos buvo sujungtos viena su kita, tad jis negalėjo nei patogiai atsisėsti, nei atsigulti. Kulkšnis laikančios grandinės dar buvo priveržtos prie sienos.
— Kaip mano apyrankės? Ar pakankamai sunkios, o gal atėjote dar vienos kitos pridėti? Jei norite, galiu gražiai jomis pabarškinti.
— Pats jas ir užsidirbote, — priminė jam Ketlina. — Anksčiau turėjote kambarį bokšte, kaip dera jūsų kilmei ir padėčiai. Už tai atsilyginote mėgindamas bėgti.
— Kalėjimas yra kalėjimas. Po Kasterlių Uola yra tokių požemių, su kuriais palyginus šitas atrodys lyg saulės nutviekstas sodas. Galbūt ateis diena, kai juos parodysiu ir jums.
Jeigu jis ir bijo, tai moka nuslėpti savo baimę, pagalvojo Ketlina.
— Žmogus, kuriam sukaustytos rankos ir kojos, turėtų rasti mandagesnių žodžių, sere. Atėjau čionai ne grasinimų klausytis.
— Ne? Tada, matyt, norėjote pasinaudoti manimi savo malonumui? Žmonės sako, kad našlėms pabosta jų tuščios lovos. Karaliaus sargyboje mes prisiekiame niekada nevesti, bet manau, kad galėčiau jums pasitarnauti, jeigu to trokštate. Įpilkite mums abiem to vyno, nusimeskite suknelę, ir pamatysime, ar ką nors dar sugebu.
Ketlina žvelgė žemyn į jį bjaurėdamasi. Kito tokio gražaus ir kartu niekšingo vyro turbūt nėra buvę.
— Jeigu tokius žodžius ištartumėt girdint mano sūnui, jis jus čia pat nudėtų.
— Nebent vis dar būčiau sukaustytas. — Džeimis Lanisteris, kilstelėjęs rankas, sudžeržgino grandinėmis. — Juk abu žinome, kad vaikinas bijo stoti į kovą su manimi vienas prieš vieną.
— Galbūt mano sūnus dar jaunas, bet jeigu manote, kad jis kvailas, tai apgailėtinai klystate… ir man regis, kad iššūkiais taip nesisvaidėte, kai už nugaros jums žengė kariuomenė.
— Ar ir senieji Žiemos karaliai slapstydavosi už motinų sijonų?
— Man tai pradeda pabosti, sere. Yra dalykų, kuriuos privalau iš jūsų sužinoti.
— Kodėl turėčiau ką nors jums sakyti?
— Kad išgelbėtumėte savo gyvybę.
— Manote, bijau mirties? — Tokia mintis jį, regis, pralinksmino.
— Derėtų bijoti. Už savo nusikaltimus pelnysite kančias giliausiame iš septynių pragarų, ten jus nublokš dievų teisingumas.
— Kokie gi tie dievai, ledi Ketlina? Tie medžiai, kuriems melsdavosi jūsų vyras? Ir kaip jie jam pasitarnavo, kai mano sesuo nukirto jam galvą? — Džeimis sukikeno. — Kodėl pasaulis toks pilnas skausmo ir neteisybės, jei jį globoja dievai?
— Dėl tokių žmonių kaip jūs.
— Tokių žmonių kaip aš nėra. Aš — vienintelis.
Nieko čia nebus, vien pasipūtimas, puikybė ir beprasmė pamišėlio drąsa. Su juo tik veltui aušinu burną. Jei kada ir ruseno jame kokia garbės kibirkštėlė, ji seniausiai užgeso.
— Jeigu nenorite su manimi kalbėti, tai ir nereikia. Tą vyną galite gerti, galite prišlapinti į jį, sere, man nerūpi.
Ranką ji jau laikė ant durų rankenos, kai Džeimis atsiliepė:
— Ledi Stark.
Atsigręžusi ji stabtelėjo.
— Šitoje drėgmėje viskas rūdija, — tarė jis, — taip pat ir išsiauklėjimas. Pasilikite ir gausite norimus atsakymus… bet ne veltui.
Neturi jis jokios gėdos.
— Belaisviai dėl kainos nesidera.
— Ak, pamatysite, manoji bus labai kukli. Jūsų prižiūrėtojas man nesako nieko, išskyrus bjaurius melus, paskui net pats susipainioja. Vieną dieną jis aiškina, kad Sersėjai nulupta oda, o kitą dieną pasirodo, kad tai nutiko mano tėvui. Atsakykite į mano klausimus, o aš atsakysiu į jūsų.
— Ir sakysite tiesą?
— Ak, nejaugi jūs norite tiesos? Būkite atsargi, miledi. Tirionas sako, kad žmonės dažnai skelbiasi trokštą tiesos, tačiau gavę tokį patiekalą retai lieka patenkinti jo skoniu.
— Esu pakankamai stipri, kad išgirsčiau visa, ką sumanytumėte pasakyti.
— Ką gi, puiku. Bet visų pirma, jei būtumėt tokia maloni… tas vynas. Man gerklė degte dega.
Ketlina pakabino žibintą ant durų ir pastūmėjo ąsotį su puodeliu arčiau Džeimio. Jis prieš nurydamas pateliūskavo vyną burnoje.
— Rūgštus ir aitrus, — pareiškė, — bet tiks.
Atsirėmęs nugara į sieną, pritraukė kelius prie krūtinės ir įsmeigė į Ketliną akis.
— Taigi, ledi Ketlina, jūsų pirmasis klausimas?
Nežinodama, ar ilgai truks šitas žaidimas, ji negaišo laiko.
— Jūs — Džofrio tėvas?
— Jeigu nežinotumėt atsakymo, niekada neklaustumėt.
— Noriu išgirsti iš jūsų paties lūpų.
Džeimis gūžtelėjo pečiais.
— Džofris — mano vaikas. Manau, kaip ir visi kiti Sersėjos jaunikliai.
— Pripažįstate buvęs savo sesers meilužiu?
— Visada mylėjau savo seserį, bet dabar esate man skolinga jau du atsakymus. Ar visa mano giminė iki šiol gyva?
— Girdėjau, kad prie Okskroso žuvo seras Stafordas Lanisteris.
Džeimis liko abejingas.
— Dėdė Bukagalvis, taip jį vadino sesuo. Man rūpi Sersėja ir Tirionas. Taip pat mano lordas tėvas.
— Jie gyvi, visi trys.
Bet gal neilgam, jei dievai bus maloningi.
Džeimis gurkštelėjo dar vyno.