— Klauskite.
Ketlina abejojo, ar jis drįs atsakyti į šitą jos klausimą nemeluodamas.
— Kaip atsitiko, kad mano sūnus Branas nukrito?
— Nustūmiau jį nuo lango.
Šiuos žodžius jis ištarė taip lengvai, kad Ketlina akimirkai neteko žado. Jei turėčiau peilį, dabar jį nužudyčiau, pagalvojo ji, bet iš karto prisiminė mergaites.
— Jūs — riteris, prisiekęs ginti silpnuosius ir nekaltuosius, — kalbant garsai jai strigo gerklėje.
— Taip, jis buvo silpnas, bet gal ne toks jau nekaltas. Šnipinėjo mus.
— Branas nešnipinėjo.
— Tada kaltinkite savo brangiuosius dievus, atvedusius tą berniuką prie mūsų lango ir leidusius išvysti tai, ko jam jokiu būdu nederėjo matyti.
— Kaltinti dievus? — negalėdama patikėti ištarė Ketlina. — Jį išstūmė jūsų ranka. Siekėte, kad jis mirtų.
Negarsiai žvangtelėjo Džeimio grandinės.
— Paprastai nemėtau vaikų iš bokšto, kad jie augtų stipresni. Taip, norėjau, kad jis mirtų.
— Bet jis nenumirė, ir tada supratote, kad pavojus dar didesnis, todėl samdytam galvažudžiui davėte maišą sidabro ir liepėte pasirūpinti, kad Branas niekada nepabustų.
— Tikrai? — Džeimis kilstelėjo puodelį ir gerokai sriūbtelėjo. — Neneigsiu, svarstėme tokį dalyką, bet jūs sėdėjote šalia berniuko ir dieną, ir naktį, dažnai užeidavo jūsų meisteris ir lordas Edardas, o kur dar sargybiniai ir tie prakeikti didvilkiai… Man būtų tekę su ginklu rankoje stoti prieš pusę Vinterfelo. Kita vertus, kam vargti, jei atrodė, kad tas berniukas tikriausiai mirs ir pats, be jokios pagalbos?
— Jeigu meluojate, šitas pokalbis baigtas. — Ketlina ištiesė jam rankas, rodydama pirštus ir delnus. — Šituos randus paliko žmogus, atėjęs perrėžti Branui gerklės. Prisiekiate, kad jis buvo ne jūsų siųstas?
— Prisiekiu Lanisterių garbe.
— Jūsiškė Lanisterių garbė verta ne daugiau negu štai šitai. — Ji spyrė į kibirą su išmatomis. Šlykščiai dvokianti tyrė, susigerdama į šiaudus, nuslinko per grindis.
Džeimis Lanisteris atsitraukė nuo besiskleidžiančios balos, kiek tik leido grandinės.
— Nesiginčysiu, gal mano garbė — tas pats, kas mėšlas, bet iki šiol niekada nieko nesamdžiau, kad žudytų už mane. Galite netikėti, ledi Stark, bet jei man būtų reikėję, kad jūsų Branas mirtų, būčiau nužudęs jį pats.
Dievai gailestingieji, jis sako tiesą.
— Jeigu žudiką siuntėte ne jūs, vadinasi, jį pasiuntė jūsų sesuo.
— Žinočiau, jei taip būtų. Sersėja nuo manęs neturi paslapčių.
— Tada tai padarė Kipšas.
— Tirionas toks pat nekaltas, kaip ir jūsų Branas. Jis nelaipiojo šniukštinėdamas palei niekieno langus.
— Tuomet kodėl žudikas turėjo jo durklą?
— Koks tas durklas?
— Ilgas, — ji parodė išskėsdama rankas, — paprastas, bet dailiai padarytas, su Valyrijos plieno geležte ir drakono kaulo rankena. Jūsų brolis laimėjo jį iš lordo Beilišo per princo Džofrio vardo dienai skirtą turnyrą.
Lanisteris įsipylė, išgėrė, dar įsipylė ir sėdėjo spoksodamas į savo puodelį.
— Šio vyno skonis, man jį geriant, regis, vis taisosi. Žinote, atrodo, kad iš jūsų pasakojimo atpažįstu tą durklą. Sakote, laimėjo? Kaip laimėjo?
— Statydamas už jus, kai varžėtės su Gėlių riteriu, — bet išgirdusi savo žodžius tuoj pat suprato klydusi. — Ne… tikriausiai buvo atvirkščiai.
— Tirionas per turnyrus visada mane palaiko, — tarė Džeimis, — bet tą dieną seras Loras nuvertė mane nuo arklio. Nepasisekė, žinoma, neįvertinau to vaikino, tačiau dabar nesvarbu. Kad ir ką mano brolis statė, jis pralaimėjo… ir tas durklas tikrai perėjo į kitas rankas, dabar gerai prisimenu. Tą vakarą per puotą Robertas man rodė jį. Jo malonybė mėgdavo pabarstyti druskos man ant žaizdos, ypač išgėręs. O kada jis būdavo neišgėręs?
Ketlina prisiminė, kad Tirionas Lanisteris, jiems jojant per Mėnulio kalnus, pasakojo labai panašiai. Tada ji nė už ką nenorėjo patikėti. Petiras prisiekinėjo priešingai. Petiras, kuris jai buvo beveik kaip brolis. Petiras, ją taip mylėjęs, kad dėl jos rankos stojo į dvikovą. Vis dėlto jei Džeimio ir Tiriono pasakojimai sutampa, ką tai galėtų reikšti? Broliai nebuvo susitikę nuo išvykimo iš Vinterfelo, vadinasi, daugiau kaip metus.
— Ar tik nemėginate manęs apgauti?
Kažkur čia tykojo spąstai.
— Jau prisipažinau išstūmęs jūsų brangiąją atžalą pro langą, ką laimėčiau meluodamas apie tą peilį? — Jis susipylė į gerklę dar vieną puodelį vyno. — Tikėkite kuo norite, man jau nerūpi, ką žmonės apie mane kalba. Tačiau dabar mano eilė. Ar Roberto broliai pradėjo karą vienas su kitu?
— Taip, pradėjo.
— Na, tai labai trumpi žodžiai. Sakykite daugiau, kitaip susilauksite tokio pat šykštaus atsakymo.
— Stanis žygiuoja pulti Karaliaus Uosto, — tarė ji nenoromis. — Renlis negyvas, nužudytas brolio prie Karčiojo tilto kažkokiais juodaisiais burtais, kurių nesuprantu.
— Gaila, — atsiliepė Džeimis, — Renlis man patiko, o Stanis — tai jau visai kas kita. Kurion pusėn stojo Taireliai?
— Iš pradžių Renlio. Kaip yra dabar, nežinau.
— Jūsų berniukas tikriausiai jaučiasi labai vienišas.
— Robui prieš kelias dienas sukako šešiolika… suaugęs vyras ir jau karalius. Kiek turėjo mūšių, visus laimėjo. Paskutinė žinia, kurios iš jo sulaukėme, — kad iš Vesterlingų atėmė Kragą.
— Bet su mano tėvu dar nebuvo susidūręs?
— Kai susidurs — sutriuškins. Kaip sutriuškino jus.
— Mane jis užklupo netikėtai. Bailių gudrybės.
— Drįstate kalbėti apie gudrybes? Jūsų brolis Tirionas atsiuntė galvažudžius, perrengtus pasiuntiniais ir nešinus taikos vėliava.
— Jeigu šitame požemyje sėdėtų vienas iš jūsų sūnų, ar jo broliai nesumanytų ko nors panašaus?
Mano sūnus nebeturi brolių, pagalvojo ji, bet nepanoro savo skausmu dalytis su tokiu padaru kaip šis.
Džeimis išgėrė dar vyno.
— Sakysite, ko verta brolio gyvybė, jei iškyla garbės klausimas? — dar gurkšnis. — Tirionas pakankamai gudrus ir supranta, kad jūsų sūnus niekada nesutiks paleisti manęs už išpirką.
Ketlina negalėjo šito nuneigti.
— Robo lordai džiaugtųsi, jei būtumėte negyvas. Ypač Rikardas Karstarkas. Kuždesių girioje nužudėte du jo sūnus.
— Ar tik ne tie du su balta saule? — Džeimis gūžtelėjo pečiais. — Tiesą sakant, tada norėjau nukauti ne ką kitą, o jūsų sūnų. Šitie tik pasitaikė pakeliui. Nužudžiau juos garbingoje kovoje, mūšio įkarštyje. Taip būtų pasielgęs bet kuris riteris.
— Kaip galite iki šiol laikyti save riteriu, jeigu esate sulaužęs visas kada nors duotas priesaikas?
Džeimis vėl siektelėjo ąsočio.
— Tų priesaikų tokia gausybė… duodi jas vieną po kitos. Ginti karalių. Paklusti karaliui. Saugoti jo paslaptis. Vykdyti jo paliepimus. Atiduoti už jį savo gyvybę. Globoti nekaltuosius. Ginti silpnuosius. Gerbti dievus. Paklusti įstatymams. Per daug visko. Kad ir ką darytum, arba vieną priesaiką laužai, arba kitą. — Jis vėl gerokai gurkštelėjo vyno, užsimerkė ir atsirėmė galva į salietros dėmę sienoje. — Buvau jauniausias iš visų, kada nors dėvėjusių baltąjį apsiaustą.
— Ir jauniausias išdavęs visa, ką jis reiškia. Karalžudys.
— Karalžudys, — lėtai pakartojo jis. — O koks jis buvo karalius! — Džeimis iškėlė puodelį. — Už Eirį Targarieną Antrąjį šiuo vardu, Septynių Karalysčių valdovą ir Krašto sergėtoją. Ir už kalaviją, perrėžusį jam gerklę. Už auksinį, žinokit, kalaviją. Kol raudonas jo kraujas pradėjo varvėti nuo ašmenų. Tokios yra Lanisterių spalvos — raudona ir auksas.