Jam juokiantis, Ketlina suprato, kad vynas jau atliko savo darbą. Džeimis ištuštino beveik visą ąsotį ir pasigėrė.
— Tik toks žmogus kaip jūs galėtų didžiuotis šituo žygiu.
— Juk sakiau — kito tokio kaip aš nėra. Tarkite man atvirai, ledi Stark — ar jūsų Nedas pasakojo kada nors, kaip mirė jo tėvas? Ar jo brolis?
— Jie pasmaugė Brandoną tėvo akivaizdoje, o paskui nužudė ir lordą Rikardą.
Bjauri, šešiolikos metų senumo istorija. Kodėl jis dabar apie ją klausia?
— Taip, nužudė, tačiau kaip?
— Manau, virve ar kirviu.
Džeimis dar gurkštelėjo, nusišluostė burną.
— Žinoma, Nedas nenorėjo jūsų gąsdinti. Miela jauna žmona, nors, ko gero, jau ir ne mergelė. Na, juk pageidavote tiesos. Klauskite. Esame susitarę, negaliu atsisakyti. Klauskite.
— Mirusieji yra mirę.
Nenoriu šito žinoti.
— Brandonas buvo kitoks negu brolis, ar ne? Jo gyslomis tekėjo kraujas, o ne šaltas vanduo. Panašesnis į mane.
— Brandonas nė truputėlio nebuvo panašus į jus.
— Galbūt, jei taip sakote. Ruošėtės už jo tekėti.
— Jis jau keliavo į Riveraną, kai… — keista, kaip kalbant apie tai net ir po visų šitų metų susigniaužia gerklė, — …kai išgirdo apie Lianą ir pasuko į Karaliaus Uostą. Tai buvo neapgalvotas žingsnis.
Ji prisiminė, kaip niršo jos tėvas, tai žiniai pasiekus Riveraną. Narsusis kvailys — taip pavadino Brandoną.
Džeimis susipylė į puodelį vyno likučius.
— Jis įjojo į Raudonąją pilį su keliais palydovais šaukdamas princą Reigarą ateiti ir mirti. Tačiau Reigaro ten nebuvo. Eiris nusiuntė savo sargybą, įsakęs suimti juos už pasikėsinimą nužudyti jo sūnų. Man regis, jo palydovai taip pat buvo lordų sūnūs.
— Brandono ginklanešys buvo Itanas Gloveris, — tarė Ketlina. — Jis vienintelis liko gyvas. Kiti — tai Džeforis Molisteris, Kailas Roisas ir Elbertas Arinas, Jono Arino sūnėnas ir įpėdinis. — Ji negalėjo atsistebėti, kaip iki šiol, prabėgus tiek daug laiko, atsimena tuos vardus. — Eiris apkaltino juos išdavyste ir atsakyti iškvietė į dvarą tėvus, sūnus pasilikęs įkaitais. Tėvams atvykus, nužudė juos be jokio teismo. Ir tėvus, ir sūnus.
— Na, teismas įvyko. Toks savotiškas. Lordas Rikardas pareikalavo kovos teismo, ir karalius sutiko. Starkas apsišarvavo rengdamasis kautis, tikėdamasis dvikovos su vienu iš karaliaus sargybos. Gal su manimi. O jie nutempė tą lordą į sosto menę ir pakabino ant lubas laikančių sijų. Tuo tarpu du Eirio piromantai po juo užkūrė laužą. Tada karalius pareiškė, kad Targarienų giminės garbę gins ugnis. Tad lordui Rikardui, norint įrodyti, kad jis išdavyste kaltinamas nepagrįstai, tereikėjo… na, nedegti. Kai ugnis kaip reikiant įsiliepsnojo, atvedė Brandoną. Jo rankos buvo grandinėmis surakintos už nugaros, o kaklą juosė šlapios odos virvė, kitu galu pritvirtinta prie tokio įtaiso, kurį karalius buvo parsigabenęs iš Tirošio. Tačiau kojos liko laisvos, o jo kalaviją padėjo visai čia pat, bet taip, kad Brandonas jo nepasiektų.
Piromantai lėtai čirškino lordą Rikardą, tai prislopindami, tai vėl įpūsdami ugnį, kad kaitintų gražiai ir vienodai. Pirmiausia užsidegė jo apsiaustas, paskui švarkas, ir netrukus ant jo blizgėjo tik šarvai ir draikėsi plėnys. Dar po valandėlės jis jau turėjo kepti — taip žadėjo Eiris, nebent jį išvaduotų sūnus. Brandonas mėgino, bet juo labiau jis draskėsi, juo standžiau jam gerklę veržė virvė. Taip jis galų gale ir pasismaugė.
Na, o lordo Rikardo šarvai po truputį įkaito iki vyšnios raudonumo, pentinų auksas tirpdamas lašėjo į ugnį. Stovėjau apačioje prie Geležinio sosto su savo baltu apsiaustu ir baltais šarvais ir stengiausi galvoti vien apie Sersėją. Vėliau pats Džeroldas Haitaueris pasivedėjo mane į šalį ir pasakė: „Davei priesaiką saugoti karalių, o ne jį teisti.“ Toks buvo Baltasis Jautis, ištikimas iki galo ir kur kas geresnis už mane, kas dėl to ginčytųsi.
— Eiris… — Ketlina pajuto, kaip aukštyn prie gerklės kyla tulžis. Pasakojimas buvo toks šiurpus, kad tikriausiai turėjo būti teisingas. — Eiris buvo pamišęs, tai žinojo visas kraštas, bet jei norite mane įtikinti, kad nužudėte jį keršydamas už Brandoną Starką…
— Šitaip nesakiau. Starkai man nerūpėjo. Sakyčiau, gana keista, kad vienas žmogus mane myli už gerumą, kuriuo nepasižymėjau, o gausybė kitų mane keikia už patį puikiausią mano poelgį. Karūnuojant Robertą, mane privertė klauptis prie jo karališkųjų kojų greta didžiojo meisterio Paiselio ir eunucho Veirio, kad karalius galėtų mums atleisti mūsų kaltes. Kalbant apie jūsų Nedą, jis turėjo pabučiuoti ranką, nukovusią Eirį, bet jam pasirodė svarbiau suniekinti tą užpakalį, kuris atsidūrė Roberto soste. Man atrodo, Nedas Starkas mylėjo Robertą labiau negu savo brolį ar tėvą… gal net labiau negu jus, miledi. Juk ištikimybės Robertui jis niekada nesulaužė, ar ne taip? — Džeimis nusikvatojo girtu juoku. — Nagi, ledi Stark, nejaugi visa šitai jums neatrodo klaikiai linksma?
— Tai, kas susiję su jumis, Karalžudy, man visiškai neatrodo linksma.
— Štai ir vėl ta pravardė. Ko gero, aš jūsų vis dėlto nedulkinsiu, juk pirmas jus patvarkė Mažasis Pirštas, jei neklystu? Prie svetimų išėdų niekada net neprisiliečiu. Beje, jūs grožiu nė iš tolo neprilygstate mano seseriai, — šypsena nuo jo lūpų jau buvo dingusi. — Nesu gulėjęs su jokia kita moterimi, išskyrus Sersėją. Vadinasi, esu jai savaip ištikimesnis negu jūsų Nedas. Vargšas senasis negyvėlis Nedas. Tai kieno dabar garbė, pasirodo, yra grynas mėšlas, klausiu aš jūsų? Kuo vardu buvo tas mergvaikis, kurį jis turėjo?
Ketlina žengtelėjo atgal.
— Briene!
— Ne, ne toks vardas. — Džeimis Lanisteris užsivertė ąsotį. Per veidą nuvingiavo skaisti tarsi kraujas srovelė. — Snou, taip, prisiminiau. Toks baltas vardas… kaip tie gražieji apsiaustai, kuriuos gauname karaliaus sargyboje, kai duodame tas mūsų gražiąsias priesaikas.
Brienė pastūmė duris ir žengė vidun.
— Kvietėte, miledi?
Ketlina ištiesė ranką:
— Duok man savo kalaviją.
Teonas
Danguje grumdėsi niūrūs debesys, miškas stirksojo sušalęs ir negyvas. Teonui bėgant šaknys stvarstė už kojų, belapės šakos čaižė veidą palikdamos ant skruostų plonyčius kraujo rėželius. Jis veržėsi pirmyn, nieko nepaisydamas, uždusęs, daužydamas nuo šakų ledukus ir varveklius. Gailestingumo, sudejavo jis. Už nugaros nuaidėjo kurtinantis staugimas, nuo kurio jam gyslose stingo kraujas. Gailestingumo, gailestingumo. Atsigręžęs per petį išvydo juos atlekiant, didžiulius, ūgio sulig arkliu vilkus mažų berniukų galvomis. Ak, gailestingumo, gailestingumo. Jiems nuo nasrų varvėjo juodas kaip derva kraujas, ant sniego nukritę jo lašai išdegindavo skyles. Su kiekvienu žingsniu jie vis artėjo. Teonas mėgino bėgti greičiau, bet kojos neklausė. Visi medžiai buvo su veidais, jie juokėsi iš jo, kvatojosi, štai ir nuaidėjo tas staugimas. Jis jautė karštą besivejančių žvėrių alsavimą, nuo jų trenkė siera ir puvėsiais. Jie negyvi, negyvi, mačiau, kaip juos nužudė, mėgino jis rėkti, mačiau jų pamerktas į degutą galvas, bet pravėrus burną pasigirsdavo tik aimana, staiga pajuto kažkieno prisilietimą, atsisuko klykdamas…
…stvėrė durklą, kurį turėjo pasidėjęs prie lovos, tačiau tik nubloškė jį ant grindų. Veksas atšoko į šalį. Už nebylio stovėjo Dvokas, jo veidą iš apačios apšvietė rankoje laikoma žvakė.