— Ko dabar? — riktelėjo Teonas. Gailestingumo. — Ko nori? Ko tau prireikė mano miegamajame?
— Milorde prince, — tarė Dvokas, — į Vinterfelą atvyko jūsų sesuo. Prašėte pranešti, kai tik ji pasirodys.
— Seniai laikas, — sumurmėjo Teonas, kišdamas pirštus į plaukus. Jis jau buvo pradėjęs bijoti, kad Aša ketina palikti jį likimo valiai. Gailestingumo. Žvilgtelėjo pro langą, lauke pirmieji blausūs brėkštančios aušros spinduliai jau slydo Vinterfelo bokštais. — Kur ji?
— Lorenas ją ir vyrus nuvedė į Didžiąją menę pusryčiauti. Eisite su ja susitikti?
— Taip. — Teonas nustūmė antklodę šalin. Iš ugnies židinyje buvo likusios tik žarijos. — Veksai, karšto vandens! — Jis negalėjo leisti Ašai pamatyti jį susivėlusį ir prakaituotą. Vilkai vaikų veidais… Jis suvirpėjo. — Uždaryk langines.
Miegamajame buvo šalta, kaip ir tame sapno miške.
Pastaruoju metu visi jo sapnai šalti ir vienas už kitą baisesni. Vakarykštę naktį sapnavo vėl atsidūręs tame malūne — atsiklaupęs ant kelių rengė negyvėlius. Jų galūnės jau stingo, tad atrodė, kad jie niūriai priešinasi, o jis kaip įmanydamas sušalusiais pirštais krapšto drabužius, mėgina užtraukti kelnes, riša raištelius, ant kietų, nebesilankstančių kojų tempia kailiu pamuštus batus, liesutį, už jo ranką ne storesnį liemenį juosia geležimi sagstytu diržu. „Šito aš niekada nenorėjau, — darbuodamasis aiškino negyvėliams. — Jūs patys nepalikote man kitos išeities.“ Lavonai nieko nesakė, tik vis labiau šalo ir sunkėjo.
Dar anksčiau sapne matė malūnininko žmoną. Jos vardą Teonas jau pamiršo, bet gerai atsiminė kūną, it pagalvė minkštas krūtis, po gimdymo likusias žymes ant pilvo ir nagus, kuriais braižė jam nugarą, kai jis ją užguldavo. Aną naktį sapne jis ir vėl gulėjo su ta moterimi, bet dabar ji turėjo dantis ne tik viršuje, bet ir ten, apačioje, ir perplėšė jam gerklę, tuo pat metu grauždama jo vyriškumą. Tikra beprotybė. Juk matė ją mirštant. Gelmaras pribaigė ją vienu kirvio smūgiu, kai ji puolė prie Teono maldaudama gailestingumo. Moterie, palik mane ramybėje. Juk jis tave užmušė, ne aš. Bet ir jis jau negyvas. Bent jau Gelmaras netrikdė Teonui miego.
Veksui grįžus su vandeniu, sapnas buvo jau išblėsęs. Teonas nuplovė nuo kūno prakaitą ir mieguistumą, paskui neskubėdamas apsirengė. Aša vertė jį laukti ilgokai, dabar turės palaukti pati. Jis išsirinko atlaso tuniką juodomis ir aukso juostomis, puikios odos švarką, nusagstytą sidabro kniedėmis… ir tik tada prisiminė, kad jo bjaurioji sesuo labiau vertina ginklus, o ne grožį. Keikdamasis nusidraskė drabužius ir apsivilko iš naujo, šį kartą juodo milo rūbais ir šarvų marškiniais. Prisimindamas tą vakarą, kai ji išsityčiojo iš jo prie tėvo stalo, dabar ant diržo pasikabino kalaviją ir durklą. Kurgi ne, mielas žinduklis. Ką gi, aš taip pat turiu peilį ir moku juo naudotis.
Galų gale užsidėjo savo karūną — siaurą, piršto storumo šaltos geležies lanką, apsodintą stambiais juodaisiais briliantais ir aukso gurvuoliais. Ji atrodė šleiva ir negraži, bet ką gi darysi. Mikenas gulėjo palaidotas, o naujasis kalvis, išskyrus vinis ir pasagas, ne kažin ką daugiau ir gebėjo. Teonas guodėsi kartodamas sau, kad tai tik princo karūna. Tapęs karalium įsitaisys kur kas dailesnę.
Už durų jo laukė Dvokas su Urzenu ir Kromu. Jie nužingsniavo visi kartu. Dabar jis visur, net ir į išvietę, vaikščiojo su sargyba. Vinterfelas troško jo mirties. Jiems grįžus nuo Gilės, tą pačią naktį Gelmaras Niūrusis nusirito nuo laiptų ir nusilaužė sprandą. Kitą dieną Agarą rado perpjauta — nuo ausies iki ausies — gerkle. Giniras Raudonnosis taip įsibaimino, kad nebegėrė vyno, miegodavo apsišarvavęs, užsidėjęs šalmą, ir iš šunidės pasiėmė auginti patį guviausią šunį, kad įspėtų, jei kas mėgintų slapta prislinkti, kol jis miega. Ir vis tiek vieną rytą pabudusi pilis išgirdo tą mažą šunėką įnirtingai lojant. Rado jį lakstantį aplink šulinį, kuriame plūduriavo prigėręs Raudonnosis.
Teonas negalėjo leisti, kad tokios žudynės nesulauktų bausmės. Farlenas kėlė ne mažiau įtarimų negu kuris kitas, tad Teonas surengė teismą, paskelbė jį esant kaltą ir nuteisė myriop. Bet ir čia neapsiėjo be keblumų. Atsiklaupęs prie trinkos, šunidės vyresnysis tarė:
— Milordas Edardas visada pats nukirsdindavo pasmerktuosius.
Teonui teko imtis kirvio, kitaip būtų atrodęs silpnakinkis. Jam prakaitavo delnai, tad užsimojus kirvakotis rankose slystelėjo, ir pirmasis smūgis pataikė Farlenui į tarpumentę. Prireikė dar trijų smūgių, kol jam pavyko perkirsti visus kaulus ir raumenis, o vėliau Teoną pykino prisimenant tuos daugelį pokalbių, kai jiedu su Farlenu sėdėdavo prie midaus taurės ir šnekėdavosi apie šunis ir medžioklę. Neturėjau kitos išeities, norėjo jis išrėkti lavonui. Geležies žmonės nemoka saugoti paslapčių, jie privalėjo mirti ir kažkas turi būti už tai nubaustas. Jis tik gailėjosi, kad nepavyko Farleno nukirsdinti švariai. Nedui Starkui visada pakakdavo vienintelio kirčio, kad žmogui galva atsiskirtų nuo kūno.
Po Farleno mirties žudymai liovėsi, bet jo vyrai vis tiek vaikščiojo niūrūs, kamuojami nerimo.
— Atvirame mūšyje jiems nebaisus joks priešas, — sakė jam Juodasis Lorenas, — bet gyventi priešų apsuptyje — visai kas kita, kai niekada nežinai, ką ruošiasi daryti kokia skalbėja, pabučiuoti ar nužudyti, ir ko tau į puodelį pila patarnaujantis berniukas — alaus ar nuodo. Pasielgtume išmintingai, jei trauktume toliau nuo šitos vietos.
— Aš — Vinterfelo princas, — tada riktelėjo Teonas. — Tai mano buveinė, niekas manęs iš čia neišvarys. Nei vyras, nei moteris!
Aša. Tai ji dėl visko kalta. Mano mieliausioji sesuo, kad ją Kiti kalaviju iškruštų. Ji trokšta jo mirties, kad galėtų nugvelbti šitą pilį sau, kaip tėvo įpėdinei. Štai kodėl leidžia jam čia kankintis, nepaisydama skubių paliepimų, kuriuos jis jai siuntė.
Rado ją sėdinčią aukštajame Starkų soste, pirštais plėšančią gaidį. Menė aidėjo nuo jos vyrų balsų, šie pasakojo savo nuotykius Teono žmonėms, taip pat susėdusiems su jais gerti. Visi šūkavo taip garsiai, kad beveik niekas nepastebėjo jo įeinant.
— O kur kiti? — paklausė jis Dvoko. Prie stalų sėdėjo ne daugiau kaip penkiasdešimt vyrų, dauguma jo paties. Vinterfelo Didžiojoje menėje būtų galėję sutilpti bent dešimt kartų daugiau.
— Čia visas jų būrys, milorde prince.
— Visas? Tai kiek žmonių ji atsivedė?
— Mano skaičiavimu, dvidešimt.
Teonas Greidžojus nužingsniavo tenai, kur išsidrėbusi sėdėjo Aša. Jo sesuo tuo metu kvatojo, klausydama vieno saviškių kalbos, bet broliui artėjant nutilo.
— Nagi, štai ir Vinterfelo princas. — Ji švystelėjo kaulą aplink stalą uostinėjančiam šuniui. Jos plačią burną po kumpa lyg vanago snapas nosimi iškreipė pašaipi šypsena. — O gal čia Kvailių princas?
— Negražu, kai mergina pavydi.
Aša nulaižė nuo pirštų riebalus. Juodų plaukų sruoga užkrito jai ant akių. Jos vyrai šūkavo reikalaudami dar duonos ir kumpio. Nors ir negausus būrelis, bet jie kėlė daug triukšmo.
— Pavydi, Teonai?
— O kaip dar šitai vadintum? Paėmiau Vinterfelą su trisdešimčia vyrų per vieną naktį. Gūdmiškiui, turint jų tūkstantį, tau prireikė viso mėnesio.
— Na, aš neprilygstu tokiam didžiam karžygiui kaip tu, broleli. — Ji vienu mauku nugėrė pusę rago alaus ir atgalia ranka nusišluostė burną. — Virš vartų mačiau tas galvas. Prisipažink, kuris su tavim kovojo įnirtingiausiai — luošys ar tas kūdikis?