Teonas jautė, kaip kraujas muša jam į veidą. Pamovęs tas galvas, jis nė kiek nesidžiaugė, kaip ir numetęs prie pilies vaikų lavonus be galvų. Senoji auklė stovėjo žiopčiodama suglebusia bedante burna be jokio garso, o Farlenas puolė ant Teono urgzdamas lyg vienas jo skalikų. Urzenui ir Kadvilui teko daužyti jį iečių kotais, kol krito be sąmonės. Kaip aš iki to nusiritau? — prisiminė, ką galvojo, stovėdamas ties musių nutūptais kūnais.
Tik meisteriui Luvinui užteko drąsos prieiti arčiau. Mažutis pilkas žmogelis akmeniniu veidu maldavo leisti pridėti berniukų galvas prie pečių, kad jie galėtų atgulti rūsiuose kartu su kitais Starkų mirusiaisiais.
— Ne, — pareiškė Teonas. — Jokių rūsių.
— Bet, milorde, kodėl? Dabar jie jums nebegali pakenkti. Jų vieta ten. Visų Starkų kaulai…
— Pasakiau — ne.
Galvų jam reikėjo ant sienos, o begalvius lavonus su visais puošniais jų apdarais sudegino dar tą pačią dieną. Paskui atsiklaupęs naršė po kaulus ir pelenus, ieškodamas susilydžiusio sidabro gabalo ir suskilinėjusio juodojo gintaro — to, kas liko iš vilko galvos segės, anksčiau priklausiusios Branui. Tuos likučius jis tebeturėjo.
— Su Branu ir Rikonu elgiausi kilniai, — tarė jis seseriai. — Patys prisišaukė savo likimą.
— Kaip ir mes visi, mažasis broliuk.
Teonui jau trūko kantrybė.
— Kaip, tavo nuomone, galiu išlaikyti Vinterfelą, jeigu tu atvedi man tik dvidešimt vyrų?
— Dešimt, — pataisė Aša. — Kiti su manimi grįš atgal. Juk nenori, kad tavo tikra ir brangi sesuo viena, be palydos, keliautų per pavojų kupiną girią? Ten, tamsoje, šlaistosi didvilkiai, — išsitiesusi ji pakilo nuo didžiulio akmeninio krėslo. — Eime, susiraskime nuošalesnę vietą, kur galėtume pakalbėti vienu du.
Ji teisi, pripažino Teonas, nors ir širsdamas, kad taip nusprendė sesuo. Jokiu būdu nereikėjo eiti į salę, jau po laiko pagalvojo jis. Turėjau pašaukti ją pas save.
Tačiau dabar jau buvo vėlu. Teonas neturėjo kitos išeities, tik vesti Ašą į Nedo Starko menę. Ten, prie užgesusio židinio pelenų, jis išpoškino:
— Dagmeras pralaimėjo mūšį prie Toreno Kertainio…
— Taip, senasis pilies valdytojas pralaužė jo skydų sieną, — ramiai atsiliepė Aša. — O ko tu tikėjaisi? Tas seras Rodrikas puikiai pažįsta šitą kraštą, o Skeltalūpis — ne, be to, daugelis šiauriečių buvo raiti. Geležies žmonėms trūksta drausmės atsilaikyti prieš puolančius šarvuotus raitelius. Dagmeras nežuvo, bent jau tuo gali pasidžiaugti. Visus likusius gyvus jis veda atgal prie Akmenuotojo kranto.
Ji žino daugiau už mane, suprato Teonas. Ir dar labiau įširdo.
— Šita pergalė suteikė drąsos Leobaldui Tolhartui išlįsti iš savo pilies ir prisidėti prie sero Rodriko. Dar turiu žinių, kad lordas Manderlis pasiuntė aukštyn upe tuziną laivų su daugybe riterių, žirgų ir apsiausties mašinų. Už Paskutinės upės telkiasi ir Amberiai. Nespės patekėti kitas mėnulis, kai prie mano vartų atsiras ištisa kariuomenė, o tu atvedi man tik dešimt vyrų?
— Neprivalėjau atvesti tau nė vieno.
— Aš tau liepiau…
— Tėvas man liepė paimti Gūdmiškį, — nukirto ji. — Jis nė vienu žodžiu neužsiminė, kad privalėsiu gelbėti mažąjį broliuką.
— Susikišk tą Gūdmiškį, tai medinė išvietė ant kalvos. Vinterfelas — viso krašto širdis, tačiau kaip aš jį išlaikysiu be įgulos?
— Galėjai apie tai pagalvoti, prieš jį paimdamas. Ak, taip, sutinku, veikei gudriai. Bet jeigu tau būtų užtekę proto nusiaubti pilį, o abu mažuosius princiukus pargabenti į Paiką įkaitais, galbūt vienu smūgiu būtum laimėjęs visą karą.
— Tau šitai patiktų, ar ne? Kad mano grobis virstų griuvėsiais ir pelenais?
— Tavo grobis virs tavo prakeikimu. Krakenai kyla iš jūros, Teonai, gal pamiršai per visus tuos metus tarp vilkų? Mūsų stiprybė — tai ilglaiviai. Manoji medinė išvietė tupi gana arti jūros, tad galiu ir atsargas papildyti, ir gauti šviežių jėgų, kada tik prireiks. O Vinterfelas nuo pakrantės nutolęs per šimtus mylių, jį supa miškai, kalvos, priešiškos sodybos ir pilys. Neapsirik, dabar per tūkstantį mylių kiekvienas žmogus — tau priešas. Tuo pasirūpinai iškeldamas tas galvas virš vartų, — Aša papurtė galvą. — Kaip galėjai šitaip beviltiškai sukvailioti? Vaikai…
— Jie metė man iššūkį! — riktelėjo Teonas jai į veidą. — Ir, beje, tai buvo kraujo kerštas — du Edardo Starko sūnūs kaip atlygis už Rodriką ir Maroną. — Žodžiai jam liejosi negalvojant, bet Teonas tučtuojau suvokė, kad tėvas jiems pritartų. — Dabar mano brolių sielos galės ramiai ilsėtis.
— Mūsų brolių, — priminė Aša kreivai šypsodamasi, akivaizdžiai nepatikėjusi jo kalbomis apie kerštą. — Gal jų sielas, broli, atsigabenai iš Paiko? Net ir ten, tiesą sakant, jos ramybės nedavė tik tėvui.
— Ką mergina gali nutuokti apie vyro troškimą keršyti? — Net jeigu tėvas ir nebus patenkintas įteiktu Vinterfelu, jis tikrai palaikys Teoną, atkeršijusį už brolius!
Aša garsiai prunkštelėjo.
— Tas seras Rodrikas gali turėti panašių vyriškų troškimų. Apie tai nepagalvojai? Teonai, esi mano kraujo, kad ir koks šiaip būtum. Vardan motinos, mus abu pagimdžiusios, grįžk su manimi į Gūdmiškį. Sudegink Vinterfelą ir pasitrauk, kol dar gali.
— Ne, — atšovė Teonas ir pasitaisė karūną. — Paėmiau šitą pilį ir ją laikysiu.
Sesuo valandėlę žiūrėjo į jį nenuleisdama akių.
— Na ir laikyk, — galų gale tarė, — iki savo dienų pabaigos. — Ji atsiduso. — Mano galva, tai tikra kvailystė, bet ką gali kukli mergina išmanyti apie tokius dalykus?
Prie durų ji atsigręžusi dar kartą pašaipiai nusišypsojo:
— Žinai, bjauresnės už šitą karūnos man dar niekada neteko regėti. Gal pats ją pasidarei?
Paliko jį nirštantį ir užsibuvo pilyje tik tiek, kiek truko pašerti ir pagirdyti arklius. Kaip ji ir sakė, pusė su ja atvykusių vyrų išjojo atgal pro tuos pačius Medžiotojų vartus, per kuriuos pabėgo Branas su Rikonu.
Teonas nuo sienos viršaus žvelgė jiems pavymui. Seseriai išnykus Vilkų girios migloje, suvokė nesuprantąs, kodėl jos nepaklausė ir neiškeliavo kartu.
— Regis, išjojo? — visai šalia pasigirdo Dvoko balsas.
Teonas negirdėjo, kaip jis prisiartino, net ir neužuodė jo. Iš visų žmonių šito matyti jis nenorėjo visų labiausiai. Jam buvo neramu, kad šitas Dvokas, nors irgi viską žino, vaikštinėja gyvas ir sveikas. Kai nudobė anuos, reikėjo jį patį nužudyti, mąstė jis, bet vis dvejojo. Kad ir keista, Dvokas mokėjo skaityti ir rašyti, be to, jam pakako gudrumo ir klastos, kad sugalvotų aprašyti tai, ką jie padarė, ir kur nors paslėpti.
— Milorde prince, prašau man atleisti už tokius žodžius, bet neteisinga, kad ji jus paliko vieną. O tų dešimties vyrų toli gražu nepakaks.
— Puikiai tai suvokiu, — atsiliepė Teonas. Ir Aša suvokė.
— Gal kartais galėčiau jums padėti, — tarė Dvokas. — Duokite man arklį ir kapšą pinigų, turėčiau rasti jums neblogų vaikinų.
— Kiek? — prisimerkė Teonas.
— Gal šimtą. Arba du šimtus. Gal ir daugiau. — Jis nusišypsojo, žybtelėdamas blausiomis akimis. — Esu gimęs čia, šiaurėje. Pažįstu daugelį žmonių, ir apie Dvoką ne vienas yra girdėjęs.
Du šimtai vyrų — dar ne kariuomenė, bet tokios stiprios pilies kaip Vinterfelas gynybai tūkstančio ir nereikia. Jeigu tik išmanys, kuriuo galu reikia smeigti ietį, jau bus neblogi kariai.