— Padaryk, ką pažadėjai, ir pamatysi, kad moku būti dėkingas. Atlygį sau galėsi pasirinkti pats.
— Žinote, milorde, nesu turėjęs moters nuo tada, kai pradėjau tarnauti lordui Ramsėjui, — tarė Dvokas. — Buvau nusižiūrėjęs tą Palą, bet girdėjau, kad ji jau panaudota, todėl…
Su Dvoku jis jau buvo nužengęs per toli ir grįžti nebegalėjo.
— Du šimtai vyrų, ir ji bus tavo. Tačiau jei pritrūks nors vieno žmogaus, galėsi toliau krušti kiaules.
Dar saulei nenusileidus, Dvokas iškeliavo nešinas maišu su Starkų sidabru ir paskutinėmis Teono viltimis. Kad ir gaila, bet šito nedorėlio tikriausiai niekada nebepamatysiu, karčiai mąstė jis. Tačiau tokios galimybės praleisti vis tiek nederėjo.
Tą naktį jis sapnavo pokylį, kurį Nedas Starkas surengė, karaliui Robertui atvykus į Vinterfelą. Menėje skambėjo muzika ir juokas, nors lauke jau siautė šalti vėjai. Iš pradžių buvo puiku, netrūko kepsnių ir vyno, Teonas pokštavo, varstė akimis tarnaites ir iš širdies linksminosi… bet po valandėlės pastebėjo, kad kambaryje sutemo. Muzika jau nebeatrodė tokia smagi, retkarčiais keistai nutrūkdavo, pasipylė nedarnūs sąskambiai, kai kurios gaidos rėžte rėžė ausį. Vynas burnoje staiga tapo rūgštus, ir pakėlęs galvą nuo taurės Teonas suprato puotaująs su negyvėliais.
Karaliui Robertui iš perdrėksto pilvo lauk ant stalo vertėsi viduriai, greta sėdėjo lordas Edardas be galvos. Žemiau, ant suolų, rikiavosi kiti lavonai. Keliant aukštyn taures, jiems nuo kaulų krito pilkšvai rudų mėsų gabalai, po akiduobes ropinėjo kirmėlės. Teonas pažinojo juos visus: Džoris Kaselis ir Storasis Tomas, Porteris ir Keinas, arklidžių vyresnysis Halenas ir kiti, iškeliavę į pietus, į Karaliaus Uostą, ir niekada nebegrįžę. Mikenas sėdėjo kartu su Čeiliu, vienas pasruvęs krauju, kitas kiaurai peršlapęs. Vieną stalą buvo užėmęs Benfredas Tolhartas ir jo Laukiniai Kiškiai. Nuošaliau tūnojo ir malūnininko žmona, ir Farlenas, net tyržmogis, Teono nušautas Vilkų girioje tą dieną, kai išgelbėjo Branui gyvybę.
Tačiau daugelio kitų veidų gyvenime jis niekada nebuvo matęs, gal tik regėjęs iškirstus akmenyje. Grakšti liūdna mergina su blyškiai melsvų rožių karūna ir balta, krauju aptaškyta suknele — tai tikriausiai Liana. Šalia stovėjo jos brolis Brandonas, čia pat jiems už nugaros — jų tėvas lordas Rikardas. Palei sienas prietemoje slankiojo tartum kažkur matyti blausūs šešėliai niūriais ištįsusiais veidais. Juos išvydęs Teonas net suvirpėjo nuo jį nusmelkusios aštrios lyg peilio dūris baimės. Tą akimirką su trenksmu atsilapojo aukštos durys, ledinio vėjo šuoras ūžtelėjo per menę, ir iš tamsos vidun žengė Robas. Greta jo degančiomis akimis sėlino Pilkasis Vėjas. Abu, ir žmogus, ir vilkas, buvo siaubingai žaizdoti, apsipylę krauju.
Teonas pašoko iš miego klykdamas. Veksas taip persigando, kad nuogas puolė lauk iš kambario. Įvirtus sargybiniams su kalavijais rankose, Teonas liepė jiems atvesti meisterį. Kai pasirodė mieguistas ir susitaršęs Luvinas, Teono rankos po kelių vyno gurkšnių jau nebedrebėjo, jam pasidarė gėda, kad sukėlė tokį triukšmą.
— Et, tai buvo tik sapnas, — sumurmėjo jis. — Visiški niekai.
— Niekai, — labai rimtai sutiko Luvinas. Jis paliko migdomojo gėrimo, bet vos jam išėjus Teonas supylė tą skystį į išvietės angą. Luvinas — meisteris, bet ir žmogus, o tas žmogus jo nemyli. Taip, jis norėtų, kad užmigčiau… užmigčiau ir niekada nebepabusčiau. Trokšta taip pat, kaip ir Aša.
Teonas liepė pašaukti Kairą, spyręs koja užtrenkė duris, užgulė ją ir krušo tą mergą su tokiu įniršiu, kokio net pats iš savęs nelaukė. Kai baigė, Kaira raudojo, jos kaklą ir krūtis nusėjo mėlynės ir dantų žymės. Nustūmęs ją nuo lovos, Teonas sviedė jai antklodę.
— Nešdinkis.
Bet ir tuomet užmigti nepajėgė.
Auštant jis apsirengė ir, išėjęs į lauką, patraukė ant išorinių sienų. Ten, viršuje, košė žvarbus rudeniškas vėjas. Teonui tuoj įraudo skruostai ir ėmė ašaroti akys. Šviesai skverbiantis pro tyliai stūksančius medžius, miškas apačioje bežiūrint iš pilko tapo žalias. Kairėje pusėje buvo matyti virš vidinės sienos iškilusių bokštų viršūnės, kurias jau auksino kylanti saulė. Pro žalią lapiją liepsnojo raudoni burtmedžio lapai. Nedo Starko medis, pagalvojo jis, ir miškas Starko, ir pilis, ir kalavijas, ir dievai Starkų. Šita vieta jų, o ne mano. Aš — Greidžojus iš Paiko, man nuo gimimo lemta savo skydą puošti krakenu ir plaukioti po sūriosios jūros platybes. Man reikėjo keliauti su Aša.
Virš vartų laukė galvos, kiekviena ant savo geležinio smaigo.
Teonas tylėdamas žvelgė į jas, o vėjas mažomis vaiduokliškomis rankelėmis tampė jo apsiausto skvernus. Malūnininko berniukai buvo panašaus amžiaus kaip Branas su Rikonu, to pat ūgio ir plaukų spalvos. Tad Dvokui nulupus nuo jų veidų odą ir panardinus į degutą, tuose beformiuose yrančių mėsų gumuluose įžiūrėti pažįstamų bruožų buvo nesunku. Žmonės — tikri kvailiai. Jei pasakytume, kad tai jaučių galvos, jie pamatytų ir ragus.
Sansa
Septoje visą rytą skambėjo giesmės, nes pilį pasiekė pirmoji žinia apie pastebėtas priešo bures. Jų garsai su arklių prunkštimu, kardų žvangėjimu, didžiųjų bronzinių vartų vyrių girgždėjimu liejosi į keistą ir baugią muziką. Septoje jie gieda melsdami Motinos gailestingumo, tačiau ant sienų meldžiamasi Karžygiui, tik tylomis. Sansa prisiminė, kaip septonė Mordeina sakydavo, esą Karžygys ir Motina — tai du to paties didžio dievo veidai. Tačiau jeigu jis tik vienas, kurios maldos bus išklausytos?
Seras Merinas Trentas prilaikė grynakraujį bėrį, kol Džofas įsitaisė balne. Ir berniukas, ir žirgas buvo aptaisyti paauksuotais grandininiais šarvais ir tamsiai raudonu emaliu padengtais antkrūtiniais, o ant galvų turėjo auksinius liūtus. Vos Džofui krustelėjus, neryški saulės šviesa ribuliuodama atsispindėdavo nuo auksinių ir raudonų šarvų. Ryškus, tviskantis ir tuščiaviduris, pagalvojo Sansa.
Kipšas rengėsi joti raudu eržilu, apsišarvavęs kur kas kukliau už karalių; su mūšiui skirta ginkluote atrodė lyg mažas vaikas, užsivilkęs tėvo drabužius, tačiau po skydu kyšantis kovos kirvis rodė, jog čia ne vaikų žaidimas. Greta jojo seras Mendonas Muras baltais, tarsi ledas šaltais šarvais. Išvydęs Sansą Tirionas atgręžė žirgą jos pusėn.
— Ledi Sansa, — šūktelėjo iš balno, — neabejoju, kad mano sesuo prašė jus būti Meigore kartu su kitomis aukštakilmėmis damomis?
— Taip, milorde, bet karalius Džofris pasiuntė manęs pakviesti, kad išlydėčiau jį. Be to, dar noriu užeiti į septą pasimelsti.
— Neklausiu, už ką, — jo burna neįprastai vyptelėjo; jei tai šypsena, keistesnės Sansa niekada nebuvo mačiusi. — Ši diena gali lemti viską. Ir jums, ir Lanisterių giminei. Dabar pagalvojęs manau, kad reikėjo jus išsiųsti su Tomenu. Bet Meigore jums turėtų būti saugu, bent jau kol…
— Sansa! — per kiemą nuaidėjo berniuko riksmas, tai Džofris ją pastebėjo. — Sansa, čionai.
Šaukia mane tarsi šunį, pagalvojo ji.
— Jūsų reikia jo malonybei, — pratarė Tirionas Lanisteris. — Po mūšio, jei tik dievai leis, dar pasikalbėsime.
Sansa nužingsniavo pro auksiniais apsiaustais pasipuošusių ietininkų eiles.
— Netrukus bus mūšis, — pamojęs jai prieiti, pareiškė Džofris. — Visi taip sako.