— Tegu dievai pasigaili mūsų visų.
— Pasigailėjimo reikės mano dėdei, bet iš manęs jo nesulauks. — Džofris išsitraukė kalaviją. Jo buožėje tviskėjo širdies pavidalo rubinas, kurį apžioję laikė liūto nasrai. Išilgai geležtės tiesėsi trys gilios įrantos. — Mano naujas kalavijas, Širdžių Ėdikas.
Sansa prisiminė, kad anksčiau jis turėjo kalaviją, vardu Liūto Dantį. Arija atėmė iš jo tą ginklą ir įmetė į upę. Tikiuosi, kad Stanis su šituo pasielgs taip pat.
— Labai dailiai nukaltas, jūsų malonybe.
— Palaimink mano ginklą bučiniu, — jis ištiesė kalaviją žemyn. — Nagi, pabučiuok jį.
Dar niekada jis neatrodė toks mažas ir kvailas berniukas, kaip dabar. Sansa prisilietė lūpomis prie metalo galvodama, kad jau geriau bučiuoti kalaviją negu patį Džofrį. Šis, regis, liko patenkintas ir smagiai, vienu mostu, sukišo kalaviją į makštį.
— Kai grįšiu, bučiuosi jį vėl, tada paragausi mano dėdės kraujo.
Nebent kuris iš tavo sargybinių jį nukautų vietoj tavęs. Su Džofriu ir jo dėde jų rengėsi joti trys: seras Merinas, seras Mendonas ir seras Osmundas Ketlblekas.
— Pats vesite riterius į mūšį? — viltingai pasiteiravo Sansa.
— Vesčiau, bet dėdė Kipšas sako, kad dėdei Staniui niekada nepavyks persikelti per upę. Tačiau vadovausiu Trims Kekšėms. Pats pasirūpinsiu išdavikais.
Džofris, apie tai pagalvojęs, nusišypsojo. Putlios rausvos lūpos jo veidą darė tartum nuolat įsižeidusį. Kadaise Sansai šitai patiko, bet dabar tiesiog pykino.
— Girdėjau, kad mano brolis Robas visada pats stoja į pačią mūšio tirštumą, — beatodairiškai pareiškė ji. — Nors, aišku, jis vyresnis už jūsų malonybę. Jau suaugęs vyras.
Tai išgirdęs Džofris susiraukė.
— Pribaigęs išdaviką dėdę, sudorosiu ir tavo brolį. Matysi, paskersiu jį Širdžių Ėdiku.
Apsukęs žirgą ir dūręs pentinais, jis nulėkė prie vartų. Pasiviję seras Merinas ir seras Osmundas jojo jam iš kairės ir dešinės, iš paskos — auksiniai apsiaustai gretomis po keturis, pačiame gale Kipšas ir seras Mendonas Muras. Sargybiniai palydėjo juos džiugiai šūkaudami. Paskutiniams išjojus, kiemas staiga nuščiuvo, tarsi apgaubtas tylos prieš audrą.
Toje ramybėje aiškiau suskambo giesmė. Sansa pasuko į septą. Paskui ją atėjo du arklininkai ir vienas budėti baigęs sargybinis. Atėjo ir daugiau žmonių.
Tokios minios ir tokios ryškios šviesos septoje Sansa dar nebuvo mačiusi. Pro aukštus krištolo langus didžiuliais vaivorykštės spalvų stulpais veržėsi saulės šviesa, pasieniais visur degė žvakės, jų mažos liepsnelės mirgėjo tarsi žvaigždės. Motinos ir Karžygio altoriai tiesiog švytėjo, bet netrūko garbintojų ir Kalviui, ir Senolei, ir Mergelei, ir Tėvui, keletas liepsnelių virpėjo net po grėsmingai svetimu Pašaliečio veidu… juk tas Stanis Barateonas yra ne kas kitas, tik Pašalietis, ateinąs jų teisti. Sansa ėjo paeiliui prie kiekvieno iš Septyneto, visiems ant altoriaus uždegdama po žvakę, paskui susirado vietą ant suolo tarp senos susiraukšlėjusios skalbėjos ir berniuko, ne vyresnio už Rikoną, vilkinčio dailia linine riterio sūnaus tunika. Senės ranka buvo kaulėta, pilna kietų nuospaudų, berniuko — mažutė ir švelni, bet buvo gera laikyti jas ir jausti kitus žmones greta. Karštame ir troškiame ore tvyrojo smilkalų ir prakaito kvapai, nuo krištolo ir žvakių mirgėjimo Sansai svaigo galva.
Tą giesmę ji mokėjo, kadaise, labai seniai, Vinterfele ją giedojo su motina. Dabar Sansa giedojo kartu su visais.
Kitoje miesto pusėje tūkstančiai susigrūdo į Didžiąją Beiloro septą ant Visenijos kalvos, jie tikriausiai taip pat gieda, balsai gaudžia virš miesto, virš upės ir kyla į dangų. Dievai tikrai turi mus išgirsti, vylėsi Sansa.
Ji mokėjo beveik visas giesmes, o negirdėtoms pritardavo kaip išmanydama. Giedojo kartu su senais pražilusiais tarnais ir nerimaujančiomis jaunomis žmonomis, su kambarinėmis ir kareiviais, virėjais ir medžiotojais, riteriais ir sukčiais, ginklanešiais ir žindančiomis motinomis. Giedojo su esančiais pilyje ir už jos sienų, su visu miestu. Giedojo melsdama gailestingumo gyviesiems ir mirusiesiems, Branui ir Rikonui, ir Robui, seseriai Arijai ir netikram broliui Jonui Snou kažkur toli prie Sienos. Motinai ir tėvui, seneliui lordui Hosteriui ir dėdei Edmurui Tuliui, draugei Džeinei Pul, senam girtuokliui karaliui Robertui, septonei Mordeinai ir serui Dontosui, Džoriui Kaseliui ir meisteriui Luvinui, visiems narsiems riteriams ir kareiviams, kurie šiandien žus, vaikams ir žmonoms, kurios jų gedės, ir pagaliau net Kipšui Tirionui bei Skalikui. Jis nėra tikras riteris, tačiau jis vis tiek mane išgelbėjo, sakė ji Motinai. Apsaugok jį, jei gali, ir nuramink jo viduje tūnantį įniršį.
Tačiau septonui užlipus ant pakylos ir paprašius dievų saugoti ir globoti jų tikrąjį ir kilnųjį karalių, Sansa atsistojo. Tarpuose grūdosi žmonės. Jai teko skverbtis per juos, o septonas tuo metu meldė Kalvį suteikti tvirtybės Džofrio kalavijui ir skydui, Karžygį — duoti jam drąsos, Tėvą — ginti jį nuo pavojų. Tegu jo kalavijas sulūžta, o skydas subyra į šipulius, šaltai galvojo Sansa braudamasi pro duris lauk, tegu išgaruoja jo drąsa ir visa kariuomenė tegu jį palieka.
Ant sienos virš vartų vaikštinėjo keli sargybiniai, bet šiaip pilis atrodė tuščia. Sansa stabtelėjo ir įsiklausė. Tolumoje aidėjo mūšio garsai. Giesmės beveik visiškai gožė juos, tačiau atidžiai klausantis tie garsai buvo aiškiai girdėti: dusliai dejavo kovos ragai, girgždėjo ir dunksėjo akmenis svaidančios katapultos, tiško vanduo, lūžinėdamas traškėjo medis, degdama poškėjo derva, zvimbė jardo ilgumo strėlės su geležiniais antgaliais. Bet per visą šį triukšmą aidėjo mirštančių žmonių šauksmai.
Tai buvo kitokia, klaiki giesmė. Sansa užsitraukė apsiausto gobtuvą ant ausų ir nuskubėjo į Meigoro tvirtovę, pilį pilyje — karalienė žadėjo, kad ten joms bus saugu. Prie pakeliamojo tilto ji rado ledi Tandą su abiem dukterimis. Falisė vakar atvyko iš Stokvorto pilies su nedideliu kareivių būriu. Ji mėgino įkalbėti seserį žengti ant tilto, bet Lolisė laikėsi įsikibusi kambarinės ir raudojo:
— Nenoriu, nenoriu, nenoriu.
— Prasidėjo mūšis, — šaižiu balsu tarė ledi Tanda.
— Nenoriu, nenoriu.
Sansa niekaip negalėjo jų apeiti. Tad pagarbiai pasisveikino.
— Gal galėčiau kuo nors padėti?
Ledi Tanda nuraudo iš gėdos.
— Ne, miledi, labai dėkoju jums. Prašau atleisti mano dukteriai, ji pastaruoju metu nesveikuoja.
— Nenoriu! — Lolisė abiem rankomis buvo įsitvėrusi kambarinės, grakščios, dailios merginos trumpai kirptais tamsiais plaukais, kuri žvelgė taip, tarsi jos didžiausias noras būtų nustumti šeimininkę į sausą griovį tiesiai ant geležinių virbų. — Labai prašau, nenoriu.
— Viduje mums bus triskart saugiau, — švelniai kreipėsi į ją Sansa, — ten mūsų laukia ir maistas, ir gėrimai, ir net dainos.