Lolisė išsižiojusi įsispoksojo į ją. Jos blausios rudos akys visada atrodė apsiašarojusios.
— Nenoriu.
— Reikia, — griežtai nukirto Falisė, — ir gana čia tvarsytis. Šaja, padėk man.
Stvėrusios už alkūnių jos pusiau vilkte, pusiau nešte nutempė Lolisę per tiltą. Sansa su jos motina sekė iš paskos.
— Ji pastaruoju metu negaluoja, — tarė ledi Tanda.
Jeigu kūdikį galima vadinti negalavimu, pagalvojo Sansa. Visi jau seniai šnibždėjosi, kad Lolisė nėščia.
Du sargybiniai prie durų vilkėjo tamsiai raudonus Lanisterių giminės apsiaustus ir šalmus su liūtais, bet Sansa neabejojo, kad tai tik deramai apvilkti samdiniai. Dar vienas sėdėjo prie laiptų — tikras sargybinis stovėtų, o ne sėdėtų ant laiptų pakopos, alebardą atrėmęs į sieną, — bet jas išvydęs pakilo ir atidaręs duris įleido vidun.
Karalienės pokylių menė dydžiu prilygo vos dešimtadaliui pilies Didžiosios menės ir gal pusei Mažosios menės Rankos bokšte, tačiau ten vis tiek nesunkiai tilpo bent šimtas svečių, o trūkstamą erdvę su kaupu atpirko jos grožis. Už kiekvieno deglo laikiklio tviskėjo kalto sidabro veidrodis, tad deglų liepsnos švietė dvigubai ryškiau. Sienos buvo apmuštos gausiai raižytomis medžio plokštėmis, ant grindų maloniai kvepėjo patiestos nendrės. Iš galerijos palubėje sklido smagi fleitos ir smuiko muzika. Pietinė siena vėrėsi eile aukštų, viršuje užapvalintų langų, tačiau dabar juos slėpė sunkios užuolaidos. Storas aksomas nepraleido nė menkiausio šviesos spindulėlio, slopino ir giesmių, ir mūšio atgarsius. Nesvarbu, pagalvojo Sansa. Karas vis tiek su mumis.
Prie ilgų stalų sėdėjo beveik visos miesto aukštuomenės moterys, tarp jų — ir saujelė senių bei jaunų berniukų. Tos moterys — tai žmonos, dukterys, motinos ir seserys. Jų vyrai išėjo kautis su lordu Staniu. Niūrios nuojautos, atrodė, vos ne apčiuopiamai sklandė ore. Sansai, Džofrio sužadėtinei, buvo skirta garbinga vieta karalienės dešinėje. Ji jau lipo ant pakylos, kai staiga išvydo prie galinės sienos šešėlyje stovintį vyrą. Šis vilkėjo ilgus, juodus, aliejumi suvilgytus grandininius marškinius ir prieš save laikė ginklą — Ledą, didįjį jos tėvo kalaviją, aukštumu beveik jam lygų. Laikė jo smaigalį įremtą į grindis, kietais kaulėtais pirštais iš abiejų pusių suėmęs rankeną. Sansai užgniaužė kvapą. Seras Ilinas Peinas, regis, pajuto jos žvilgsnį ir atgręžė prakaulų, rauplėtą veidą.
— Ką jis čia veikia? — paklausė ji Osfrydo Ketlbleko. Šis vadovavo naujajai raudonųjų apsiaustų sargybai.
— Jos malonybė mano, — išsišiepė Osfrydas, — kad jo prireiks dar nesibaigus vakarui.
Seras Ilinas Peinas buvo karaliaus budelis. Jo prireikti galėjo tik vienu atveju. Kieno galvos ji pageidauja?
— Visiems atsistoti! Jos malonybė Sersėja iš Lanisterių giminės, karalienė regentė ir krašto globėja, — suriko karaliaus šauklys.
Sersėja vilkėjo suknelę iš baltos tarsi sniegas drobės, tuo primindama karaliaus sargybos apsiaustus. Pro ilgas iškarpytas rankoves švietė auksinio atlaso pamušalas. Ryškiai geltoni plaukai vešliomis garbanomis krito ant nuogų pečių. Grakštų jos kaklą puošė deimantų ir smaragdų vėrinys. Balta drabužio spalva teikė karalienei keistai nekaltą, vos ne mergaitišką išvaizdą, tačiau skruostai švietė raudoniu.
— Sėskitės, — pati įsitaisiusi ant pakylos, tarė karalienė, — ir būkite pasveikintos.
Osfrydas Ketlblekas pristūmė jai krėslą, Sansai padėjo pažas.
— Atrodai išbalusi, Sansa, — pasakė Sersėja, — ar tavo raudonoji gėlelė tebežydi?
— Taip.
— Koks sutapimas. Vyrai lies kraują tenai, o tu — čia.
Karalienė davė ženklą nešti pirmąjį patiekalą.
— Ko čia laukia seras Ilinas? — ištrūko Sansai.
Karalienė žvilgtelėjo į nebylųjį budelį.
— Jo prireiktų, jeigu išaiškėtų išdavystė arba jei mums kiltų pavojus. Prieš tapdamas budeliu jis buvo riteris. — Ji šaukštu mostelėjo į menės galą, į aukštas, dabar jau uždarytas ir užremtas duris. — Kai jos ims braškėti nuo kirvių smūgių, ko gero, apsidžiaugsi, kad jis kartu su mumis.
Labiau džiaugčiausi, jeigu čia būtų Skalikas, pagalvojo Sansa. Taip, jis visada kalbėjo labai šiurkščiai, bet Sansa tikėjo, kad Sandoras Kligeinas neleistų jos nuskriausti.
— Negi mūsų neapsaugotų jūsų sargybiniai?
— O kas saugos mus nuo mano sargybinių? — karalienė kreivai pažvelgė į Osfrydą. — Ištikimų samdinių rasti lygiai taip pat sunku, kaip ir nekaltybės nepraradusių kekšių. Jeigu mūšis bus pralaimėtas, mano sargybiniai net klupdami skubės nusiplėšti tuos raudonuosius apsiaustus. Griebs, kas pasitaikys po ranka, ir dės į kojas kartu su tarnais, skalbėjomis ir arklininkais, iš paskutiniųjų gelbėdami savo beverčius kailius. Ar bent nutuoki, Sansa, kas atsitinka, kai miestą siaubia priešas? Ne, nieko tu nenutuoki. Tai, ką žinai apie gyvenimą, išgirdai iš dainininkų, bet labai jau maža dainų apie plėšimus ir naikinimą.
— Tikri riteriai niekada neskriaustų moterų ir vaikų.
Sansa pati pajuto, kokie tušti šie žodžiai.
— Tikri riteriai, — karalienę tokia mintis, regis, nepaprastai pralinksmino. — Be abejo, tu teisi. Tad būk gera mergaitė, valgyk sriubą ir lauk, kol tavęs išvaduoti ateis Simeonas Žvaigždžiaakis ir princas Eimonas Drakono riteris, mieloji. Esu tikra, kad dabar jie jau ilgai netruks.
Davosas
Juodųjų Vandenų įlanka neramiai šiaušėsi bangomis, visur aplinkui baltavo putotos jų kepurės. „Juodoji Beta“ plaukė su potvynio srautu, poškėdama ir pliauškėdama bure vos tik pasisukus vėjui. „Šmėkla“ ir „Ledi Marija“ laikėsi greta ne toliau kaip per dvidešimt jardų viena nuo kitos. Jo sūnūs mokėjo plaukti rikiuote. Davosas tuo didžiavosi.
Per visą jūrą, dejuodami storais gomuriniais balsais lyg kokie šiurpūs ropliai, aidėdami nuo vieno laivo prie kito, užbaubė kovos ragai.
— Suvynioti burę! — riktelėjo Davosas. — Nuleisti nuo stiebo! Irklininkai, į vietas!
Jo sūnus Matosas pakartojo komandas. „Juodosios Betos“ denyje kilo sujudimas — laivo įgula puolė prie savo darbų, stumdydama kareivius, kurie kažkodėl visada painiodavosi po kojomis, kad ir kur stovėtų. Seras Imris buvo įsakęs į upę įplaukti vien irklais, kad burės netaptų taikiniais ant Karaliaus Uosto sienų įrengtoms strėlių ir ugnies svaidyklėms.
Tolokai pietryčiuose Davosas įžiūrėjo „Siausmą“ — auksu tvykstelėjo nuleidžiamos jo burės su karūnuotu Barateonų elniu. Nuo šito laivo denio Stanis Barateonas prieš šešiolika metų vadovavo Drakono Uolos puolimui, tačiau šįkart jis nusprendė joti su kariuomene, patikėjęs „Siausmą“ ir visą laivyną žmonos broliui serui Imriui, kuris prie Vėtrų Gūžtos persimetė į jo pusę kartu su lordu Alisteriu ir visais kitais Florentais.
Davosas pažinojo „Siausmą“ ne prasčiau negu bet kurį savo laivą. Virš denio su trimis šimtais irklininkų stūksojo dar vienas denis, skirtas vien svaidyklėms, jo priekyje ir gale buvo įtaisytos galingos katapultos, pajėgios mėtyti statinaites su degančia derva. Itin grėsmingas laivas ir dar labai greitas, nors seras Imris jį nuo pirmagalio iki paskuigalio prigrūdo šarvuotų riterių ir kareivių, gerokai prarasdamas greičio.
Vėl suskardeno ragai, iš „Siausmo“ ataidėjo komandos. Davosui dilgtelėjo nesamus pirštų galiukus.
— Irklus į vandenį! — suriko jis. — Laikyti rikiuotę!
Sudundėjo vyresniojo irklininko būgnas, ir šimtas irklų paniro į vandenį. Būgno dundesys priminė lėtą didžiulės širdies plakimą, šimto vyrų sutartinai traukiami irklai panirdavo sulig kiekvienu dūžiu.