„Šmėklai“ ir „Ledi Marijai“ taip pat išdygo mediniai sparnai. Trys galeros, irklais kabindamos vandenį, plaukė vienodu greičiu.
— Lėta eiga! — įsakė Davosas.
Lordo Velariono sidabru tviskanti „Driftmarko garbė“ jau atsidūrė savo pozicijoje šalia „Šmėklos“, sparčiai artėjo ir „Kvatoklis“, bet „Ragana“ dar tik leido irklus į vandenį, o „Jūros žirgas“ tebesikrapštė su stiebu. Davosas atsigręžė atgal. Taip, toli pietuose, kaip visada smarkiai atsilikusi, plaukė „Kardžuvė“. Tas laivas turėjo du šimtus irklų, didesnio už jo smaigą ant nosies nebuvo visame laivyne, bet Davosui rimtų abejonių kėlė jo kapitonas.
Buvo girdėti, kaip vieni kitus drąsindami susišūkauja kareiviai iš skirtingų laivų. Nuo pat Vėtrų Gūžtos iš jų nebuvo beveik jokios naudos, tad jie, būdami tikri laimėsią, troško susikibti su priešu. Šiuo atžvilgiu jie galvojo taip pat, kaip ir viso jų laivyno vadas, lordas kapitonas seras Imris Florentas.
Prieš tris dienas, laivams išmetus inkarą Kelupės žiotyse, visus kapitonus jis susikvietė į „Siausmą“ ir išdėstė savo sumanymus. Davosui ir jo sūnums teko vieta antrojoje mūšio eilėje, beveik pačiame pavojingojo dešiniojo sparno pakraštyje.
— Garbinga vieta, — pareiškė Alardas, džiaugdamasis galimybe parodyti savo drąsą.
— Pražūtinga vieta, — pasakė tėvas. Sūnūs, net ir jaunasis Merikas, žvelgė į jį su gailesčiu. Svogūnų riteris visai subobėjo, tarsi girdėjo juos sakant, širdyje jis vis dar kontrabandininkas.
Na, tai tikrai netoli nuo tiesos, ir jis neketino dėl to ginčytis. Sivortas skambėjo tarsi lordo vardas, bet sieloje jis tebebuvo Davosas iš Blusyno, grįžtantis namo į savąjį miestą ant trijų kalvų. Apie laivus, bures ir krantus jis išmanė daugiau negu bet kas kitas visose Septyniose Karalystėse, ne kartą jam teko žūtbūtinai suremti su priešu kalavijus ant šlapio denio. Tačiau tokiame mūšyje jautėsi tarsi nekalta mergelė, sutrikusi ir apnikta baimės. Kontrabandininkai nekelia vėliavų ir nepučia ragų. Vos užuodę pavojų, jie kelia bures ir greičiau už vėją sprunka šalin.
Jei pats vadovautų laivynui, elgtųsi visiškai kitaip. Užuot veržęsis galvotrūkčiais, iš pradžių pasiųstų keletą eikliausių laivų aukštyn upe į žvalgybą, pažiūrėti, kas ten laukia. Kai šitai pasiūlė serui Imriui, lordas kapitonas mandagiai jam padėkojo, bet jo žvilgsnis bylojo ką kita. Iš kur čia tas žemakilmis bailys? — klausė jo akys. Gal čia tas, riterystę pirkęs už svogūną?
Turėdamas už jaunąjį karalių keturiskart daugiau laivų, seras Imris nematė reikalo elgtis atsargiai ar griebtis apgaulingų veiksmų. Savo laivyną jis surikiavo dešimčia eilių, kiekvienoje po dvidešimt laivų. Pirmosios dvi turėjo, verždamosi upe aukštyn, pulti ir sunaikinti menką Džofrio laivyną — „berniuko žaisliukus“, kaip jį, smagiai kvatojant aukštakilmiams kapitonams, pavadino seras Imris. Iš paskos sekantys laivai rengėsi pirma išsodinti į krantą ties miesto sienomis lankininkų ir ietininkų pulkus ir tik tada stoti į mūšį upėje. Mažesni ir lėtesni užnugaryje plaukiantys laivai iš pietinio kranto kels pagrindinę Stanio kariuomenę, juos pridengs Saladoras Sanas ir jo lysiečiai; jei kartais Lanisteriai kur nors pakrantėse turėtų paslėpę daugiau laivų, jie bus pasiruošę smogti jiems į nugarą.
Tiesą sakant, seras Imris turėjo priežasčių skubėti. Kelionėje nuo Vėtrų Gūžtos laivyną gerokai pataršė vėjai. Vos išplaukus du kogus pasiglemžė Laivadūžių įlankos uolos — tikrai nekokia pradžia. Viena Myro galera paskendo Tarto sąsiauryje, o įplaukiant į Ryklę, užklupo audra ir laivyną išblaškė po visą Siaurąją jūrą. Galų gale visi, išskyrus dvylika laivų, susirinko ramesniuose vandenyse Masio kyšulio užuovėjoje, bet laiko buvo sugaišta daug.
Stanis turėjo būti pasiekęs upę jau senokai. Karališkasis kelias nuo Vėtrų Gūžtos vedė tiesiai į Karaliaus Uostą ir buvo kur kas trumpesnis negu plaukiant jūra, o jo kariuomenę sudarė beveik vien raitija — kone dvidešimt tūkstančių riterių, lengvai ginkluotų raitų karių ir laisvųjų raitelių, visas vargšo Renlio palikimas. Keliavo jie greitai, bet gilioje Juodųjų Vandenų vagoje ir prie aukštų akmeninių miesto sienų šarvuoti žirgai ir dvylikos pėdų ietys būtų nedaug pajėgę nuveikti. Pietiniame krante Stanis su savo lordais įrengė stovyklą ir tikriausiai putojo nekantraudamas ir stebėdamasis, kur dingo seras Imris su visu laivynu.
Prieš porą dienų prie Merlingo uolos jiems pasitaikė pustuzinis žvejų valčių. Pamatę karo laivus, žvejai puolė bėgti, bet buvo greitai po vieną sugaudyti.
— Mažas šaukštelis pergalės labai tinka skrandžiui prieš mūšį nuraminti, — džiugiai pareiškė seras Imris. — Vyrams kils noras sriūbtelti jos daugiau.
Tačiau Davosui labiau rūpėjo, ką sučiuptieji žino apie Karaliaus Uosto gynybą. Neūžauga skubiai rentė lyg kokią užtvarą upės žiotyse, nors žvejai nesutarė, ar tas statinys jau baigtas, ar dar ne. Pats sau Davosas pagalvojo, kad geriau jau būtų baigtas. Jeigu upė pasirodytų užtverta, serui Imriui neliktų nieko kita, tik stabtelti ir pamąstyti.
Jūra buvo pilna garsų: aidėjo riksmai, komandos, baubė kovos ragai, trimitai, dundėjo būgnai, kildami ir leisdamiesi pliauškėjo tūkstančiai irklų.
— Laikyk rikiuotę! — šūktelėjo Davosas. Vėjo gūsis timptelėjo jo padėvėtą žalią apsiaustą. Kietintos odos švarkas ir prie kojų gulintis šalmas plokščiu viršugalviu — tiek jis teturėjo šarvų. Davoso galva, sunkus plienas jūroje galėjo ir apsaugoti žmogui gyvybę, ir lygiai taip pat lengvai ją atimti. Seras Imris ir kiti aukštakilmiai kapitonai manė kitaip; vaikščiodami po savo laivus jie tviskėjo iš tolo.
„Ragana“ ir „Jūros žirgas“ jau užėmė savo vietas rikiuotėje, už jų plaukė lordo Seltigaro „Raudonosios žnyplės“. Į dešinę nuo Alardo „Ledi Marijos“ laikėsi trys galeros, Stanio atimtos iš nelaimingojo lordo Sanglaso — „Tikėjimas“, „Malda“ ir „Dievobaimingumas“. Visų jų deniuose knibždėjo lankininkų. Nevikriai krypuodama per stiprėjančias bangas, varydamasi ir irklais, ir burėmis, artėjo net ir „Kardžuvė“. Tiek irklų turintis laivas privalėtų plaukti kur kas greičiau, priekaištingai svarstė Davosas. Tai vis dėl to tarano ant jo nosies, jis per didelis, laivui stinga pusiausvyros.
Gūsingas vėjas pūtė iš pietų, bet plaukiant su irklais tai nebuvo svarbu. Jie atskries kartu su potvyniu, tačiau Lanisteriams padės upės tėkmė, o Juodieji Vandenys čia plūdo galingai ir sparčiai. Pirmąkart susidūrus pranašumą neišvengiamai turės priešas. Esame tikri kvailiai, kad puolame juos upėje, galvojo Davosas. Atviroje jūroje jų kovos rikiuotė apsuptų priešo laivyną iš abiejų sparnų, suvarytų į vidurį ir sunaikintų. Tuo tarpu upės vagoje sero Imrio laivų skaičius ir dydis reikš mažiau. Į vieną gretą surikiuoti įmanoma tik dvidešimt laivų, kitaip grės pavojus susikabinti irklais ir atsimušti vieniems į kitus.
Už karo laivų eilės, aukštai ant Eigono kalvos gelsvame danguje iškilusi dunksojo Raudonoji pilis. Kitapus upės pietinis krantas net juodavo nuo žmonių ir arklių. Išvydę artėjančius laivus, ten visi sujudo tarsi įpykusios skruzdėlės. Stanis tikriausiai neleido jiems dykinėti, liepė rišti plaustus, gaminti strėles, bet vis tiek šitaip laukti buvo sunku. Toje minioje variu blykstelėjo mažučiai trimitai, vos girdimai ataidėjo jų balsai, kuriuos tuoj pat užgožė tūkstančiai šauksmų. Davosas apkapotąja plaštaka sugniaužė maišelį, kuriame laikė pirštų kauliukus, ir tyliai pasimeldė prašydamas sėkmės.