Priešakinės eilės viduryje lingavo „Siausmas“, šalia iš abiejų pusių — „Lordas Stefonas“ ir „Jūros elnias“, kiekviename po du šimtus irklų. Vietas sparnuose užėmė šimtiniai — „Ledi Hara“, „Aukso žuvis“, „Linksmasis lordas“, „Jūros demonas“, „Garbės ragas“, „Driskė Džena“, „Trigubas trišakis“, „Šveitrusis kardas“, „Princesė Reinė“, „Šuns nosis“, „Skeptras“, „Ištikimasis“, „Raudonasis varnas“, „Karalienė Alisana“, „Katinas“, „Narsusis“ ir „Drakonų siaubas“. Ant kiekvieno paskuigalio raudonomis, geltonomis, oranžinėmis liepsnomis plaikstėsi deganti Šviesos Valdovo širdis. Paskui Davosą ir jo sūnus išsirikiavusi plaukė dar viena šimtinių greta, jiems vadovavo riteriai ir aukštakilmiai kapitonai, toliau sekė mažesnių, lėtesnių Myro laivų būrys, visi traukiantys ne daugiau kaip po aštuoniasdešimt irklų. Dar toliau — burlaiviai, karakai ir dideli lėtapėdžiai kogai, o pačiame gale — Saladoras Sanas su savo išdidžiąja „Valyriete“, didžiuliu aukštu trišimtiniu laivu, bei kitomis, dryžuotais šonais išsiskiriančiomis jo galeromis. Puošnusis Lyso didžiūnas nesidžiaugė gavęs vietą užnugaryje, tačiau buvo aišku, kad seras Imris juo nepasitiki lygiai kaip ir pats Stanis. Per daug skundų ir per daug kalbų apie auksą, kurį jam skolingi. Bet Davosui vis tiek buvo gaila. Saladoras — senas sumanus piratas, jo įgulų vyrai gimę plaukioti jūromis ir bebaimiai mūšyje. Dabar jie tik veltui gaišo laiką rikiuotės gale.
Aooooooo! Kviečiantis rago balsas nuo „Siausmo“ tiltelio per vandenį plakančius irklus nusirito bangų viršūnėmis. Seras Imris skelbė puolimą. Aooooooo, aooooooo!
„Kardžuvė“ pagaliau atsidūrė gretoje, nors tebelaikė iškėlusi burę.
— Greita eiga! — subaubė Davosas.
Būgnas sudundėjo greičiau, yriai paspartėjo, irklai vis pikčiau kirto vandenį, pliaukšt ūžt, pliaukšt ūžt, pliaukšt ūžt. Ant denio kareiviai beldė kalavijais į skydus, lankininkai tylėdami tempė lankus ir iš kybančių ant diržo strėlinių traukė pirmąsias strėles. Priešakinės gretos galeros užstojo vaizdą, tad Davosas žingsniavo po denį ieškodamas patogesnės vietos, iš kur galėtų matyti ką nors daugiau. Jokios užtvaros jis neįžiūrėjo. Upės žiotys atrodė atviros, lyg pasiruošusios visus juos praryti. Gal tik išskyrus…
Anais kontrabandininko laikais Davosas dažnai juokaudavo Karaliaus Uosto pakrantę pažįstąs geriau negu savo penkis pirštus, mat jam nereikia beveik visą gyvenimą paslapčiomis pro juos plaukioti. Žemi, stori, ką tik iš akmenų sukrauti bokštai, iškilę Juodųjų Vandenų žiotyse vienas prieš kitą, serui Imriui Florentui tikriausiai nereiškė nieko, bet Davosui jie buvo lyg du papildomi iš krumplių išdygę pirštai.
Dangstydamas akis nuo į vakarus jau krypstančios saulės, mėgino juos apžiūrėti atidžiau. Per maži, kad tilptų kokia įgula. Šiaurinio kranto bokštas buvo prisiglaudęs prie uolos, ant kurios viršaus grėsmingai dunksojo Raudonoji pilis. Jo dvynys pietiniame krante kilo tiesiai iš vandens. Iš pradžių pastatė, o paskui prakasė kanalą, tuoj pat susigaudė Davosas. Tokį bokštą paimti labai sunku, puolantiesiems tektų keltis vandeniu ar statyti tiltą. Apačioje tūnojo Stanio atsiųsti lankininkai, pasiryžę šaudyti, vos tik kas nors iškiš galvą virš sienų krašto, bet daugiau Stanis nieko nedarė.
Žemai, ten, kur tamsus vanduo sūkuriavo aplink to bokšto pamatus, kažkas blykstelėjo. Tai saulė atsispindėjo nuo plieno, ir Davosui Sivortui viskas pasidarė aišku. Užtvaros grandinė… tačiau upės jie mums neužtvėrė. Kodėl?
Tikriausiai būtų buvę galima įspėti ir šitą sumanymą, bet mąstyti Davosas nebeturėjo laiko. Nuo priešakinių laivų pasigirdo šūksmai, vėl nuaidėjo ragai: jų laukė priešas.
Pro švysčiojančius „Skeptro“ ir „Ištikimojo“ irklus Davosas pamatė siaurą galerų gretą, išsiskleidusią skersai upės. Saulė žybsėjo ant jų auksu dažytų šonų. Tuos laivus jis pažinojo ne prasčiau negu savąjį. Gabendamas kontrabandą visada jausdavosi ramiau, jei žinodavo, kokį laivą — greitą ar lėtą — žymi ties horizontu šmėstelėjusi burė, kas to laivo kapitonas — šlovės trokštantis jaunikaitis ar senyvas, tarnybą bebaigiantis karys.
Aooooooo! — šaukė karo ragai.
— Kovos eiga! — riktelėjo Davosas. Kairėje ir dešinėje pasigirdo tokios pat Alardo ir Deilo komandos. Būgnų ritmas tapo įnirtingas, irklai kilo ir leidosi, „Juodoji Beta“ puolė pirmyn. Grįžtelėjęs galvą į „Šmėklą“, pamatė Deilą, šis rankos mostu pasveikino jį. „Kardžuvė“ ir vėl ėmė atsilikti, siūbuodama ant bangų mažesniems laivams iš paskos. Šiaip rikiuotė buvo tiesi tarsi iš skydų suremta siena.
Iš tolo atrodžiusi tokia siaura, upė dabar buvo išsiliejusi plačiai lyg jūra, tačiau ir miestas ant kranto regėjos milžiniškas. Virš jo prieigų iškilusi Raudonoji pilis rūsčiai žvelgė nuo Eigono kalvos. Galingais bokštais, storomis raudonomis sienomis su baugiais geležimi kaustytais dantimis viršuje ji priminė nuožmų žvėrį, tupintį virš upės ir namų. Stačias, neprieinamas uolas, į kurias rėmėsi tos sienos, kur ne kur margino kerpių lopai ar susiraitę dygliuoti medžiai. Norėdami pasiekti uostą ir miestą šalia jo, laivai turėjo praplaukti palei tų uolų papėdę.
Pirmoji greta jau buvo upėje, tačiau priešo galeros traukėsi atbulos. Nori mus įvilioti giliau. Kad susigrūstume, negautume erdvės, negalėtume apsupti jų iš šonų… ir dar ta grandinė už nugaros. Žingsniuodamas po denį, Davosas vis tiesė kaklą — mėgino geriau apžiūrėti Džofrio laivyną. Matė tuos „berniuko žaisliukus“ — didingą „Dievų malonę“, seną ir lėtą „Princą Eimoną“, „Šilko damą“ ir jos seserį „Begėdę“, „Tyrų vėją“, „Karaliaus uostininką“, „Baltąjį elnią“, „Ietį“, „Jūros gėlę“. O kurgi „Liūto žvaigždė“? Kur gražioji „Ledi Liana“, karaliaus Roberto pavadinta garbei merginos, kurią jis mylėjo ir kurios neteko? Ir kur „Karaliaus Roberto kūjis“? Ši buvo didžiausia karališkojo laivyno galera, vienintelis mažojo karaliaus turimas karo laivas, pajėgus stoti į kovą su „Siausmu“. Jis tikrai turėjo tapti gynybos šerdimi.
Nuojauta Davosui kuždėjo, kad čia spąstai, tačiau niekur nebuvo matyti jokių iš užnugario artėjančių priešų, tik didžiulis Stanio Barateono laivynas, tvarkingomis gretomis nusitęsęs per jūrą iki pat horizonto. Gal pakels grandinę ir perkirs mus pusiau? Tačiau jis nesuprato, kokia būtų prasmė taip daryti. Įlankoje likę laivai vis tiek galės išlaipinti kareivius į šiaurę nuo miesto; persikėlimas užtruks ilgiau, bet bus saugesnis.
Iš pilies purptelėjo tarsi paukščių būrys, gal dvidešimt ar trisdešimt mirgančių oranžinių žiburėlių — puodų su degančia derva. Jie aukštu lanku kilo virš upės, vilkdami paskui save ugnies uodegas. Dauguma prasmego bangose, bet keli vis dėlto pataikė į pirmosios gretos galeras ir sudužę ištiško liepsnomis. Ant „Karalienės Alisanos“ denio jau lakstė vyrai, arčiausiai kranto plaukiančiame „Drakonų siaube“ iš trijų vietų rūko dūmai. Tuo metu sužybsėjo antrasis spiečius, kartu iš bokštų, kur tūnojo įsitaisę šauliai, sušnypštė strėlės. Vienas „Katino“ kareivis nusirito per denio kraštą, atsitrenkė į irklus ir paskendo. Pirmasis žuvęs šiandien, šmėstelėjo Davosui, bet tikrai ne paskutinis.
Virš Raudonosios pilies sienų plevėsavo jaunojo karaliaus vėliavos — karūnuotas, aukso apsuptas Barateonų elnias ir Lanisterių liūtas savo tamsiai raudoname lauke. Vėl atskriejo puodai su derva. Iš ugnies apimto „Narsiojo“ pasigirdo klyksmai. Irklininkai sėdėjo žemiau, nuo atlekiančių liepsnų juos saugojo denis, tačiau viršuje susitelkę kareiviai neturėjo kur slėptis. Kaip Davosas ir baiminosi, didžiausias smūgis kliuvo visam dešiniajam sparnui. Netrukus ateis mūsų eilė, nerimaudamas priminė pats sau. „Juodąją Betą“, šeštą nuo šiaurinio kranto, degantys puodai turėjo pasiekti nesunkiai. Dešiniau nuo jos plaukė tik Alardo „Ledi Marija“, nerangioji „Kardžuvė“, dabar jau taip atsilikusi, kad beveik įsiterpusi į trečiąją gretą, ir „Tikėjimas“, „Malda“ bei „Dievobaimingumas“. Šiems trims, atsidūrus pažeidžiamiausioje vietoje, dievo malonės ir gelbėjančios rankos iš tiesų reikėjo kuo daugiau.