Antrajai gretai plaukiant pro bokštus dvynius, Davosas žvilgtelėjo į juos įdėmiau. Pamatė tris grandis — dalį milžiniškos grandinės, vingiuojančios pro mažą, žmogaus galvos dydžio skylę ir dingstančios vandenyje. Abu bokštai turėjo po vienerias duris, įtaisytas bent dvidešimties pėdų aukštyje. Nuo šiaurinio bokšto viršaus šauliai laidė strėles į „Maldą“ ir „Dievobaimingumą“. Šio lankininkai atsakė tuo pačiu, vienas vyras suvaitojo strėlės pakirstas.
— Sere kapitone, — jam prie šono išdygo sūnus Matosas, — jūsų šalmas.
Suėmęs abiem rankomis, Davosas užsivožė šalmą ant galvos. Tas šalmas buvo be antveidžio, nes Davosas negalėjo pakęsti, kad kas nors kliudytų jam žvalgytis.
Tuo metu aplinkui pasipylė degančių puodų kruša. Vienas pataikė ant „Ledi Marijos“ denio, tačiau Alardo įgula greitai užplakė ugnį. Kairėje iš „Driftmarko garbės“ nuaidėjo karo ragas. Irklai su kiekvienu yriu aukštyn bloškė debesis purslų. Vos per porą pėdų nuo Matoso į denio lentas susmigo ir garsiai virpėdama liko styroti jardo ilgumo svaidyklės strėlė. Priešakyje pirmoji greta jau atsidūrė per šūvio atstumą nuo priešo. Tarp laivų būriais skraidė strėlės, šnypšdamos lyg kirsti besirengiančios gyvatės.
Pietiniame upės krante vyrai į vandenį vilko paskubom surištus plaustus, po šimtais plevėsuojančių vėliavų rikiavosi pulkai. Kur tik pažvelgsi, visur švysčiojo liepsnojančios širdys, mažučių juodų, ugnies liežuvių įkalintų elnių iš taip toli įžiūrėti nebuvo įmanoma. Verčiau keltume karūnuotąjį elnią, pagalvojo Davosas. Elnias buvo Roberto ženklas, miestas apsidžiaugtų jį išvydęs. Šita svetimšalių vėliava tik nuteiks žmones prieš mus.
Vos pažvelgęs į tą liepsnojančią širdį, jis iškart prisimindavo šešėlį, Melisandros pagimdytą urvo juodumoje po Vėtrų Gūžta. Na, į šį mūšį bent jau stojame šviesoje, su garbingais ginklais rankose, tarė sau Davosas. Raudonosios moters ir jos tamsiųjų vaikų čia nebus. Stanis išsiuntė ją namo kartu su mergvaikiu sūnėnu Edriku Stormu. Jo lordai ir kapitonai užsispyrę tvirtino, kad moteriai mūšio lauke — ne vieta. Kitaip kalbėti mėgino tik karalienės žmonės, nors irgi tik pusbalsiu. Karalius vis tiek buvo pasiryžęs nepaisyti didžiūnų, tačiau lordas Braisas Karonas pareiškė:
— Jūsų malonybe, jeigu šita kerėtoja liks su mumis, žmonės vėliau tvirtins, kad tai jos pergalė, o ne jūsų. Sakys, kad karūną gavote pasinaudojęs jos burtais.
Tai ir nusvėrė. Pats Davosas, kol vyko tie ginčai, laikė liežuvį už dantų, bet, tiesą sakant, žvelgdamas į tolstančią Melisandros nugarą nė kiek neliūdėjo. Jis nenorėjo turėti nieko bendra nei su ja, nei su jos dievu.
Dešinėje pusėje „Dievobaimingumas“ suko į krantą ruošdamas lieptą išsilaipinimui. Lankininkai šokinėjo į seklumą, kuo aukščiau virš galvų iškėlę lankus, kad nesušlaptų templės. Paskui šlepsėdami per vandenį bėgo į siaurą sausumos ruožą po stačiomis uolomis. Iš viršaus ant jų krito akmenys, strėlės, ietys, tačiau nuo sienų juos mėtyti teko labai stačiu kampu, ir žalos buvo nedaug.
„Malda“ sustojo keliolika jardų toliau, „Tikėjimas“ taip pat jau įžambiai yrėsi į sausumą, kai pakrante atšuoliavo gynėjai. Karo žirgams lekiant per seklumas, iš po jų kanopų tiško vandens stulpai. Riteriai, įsisukę tarp lankininkų lyg vilkai į vištų būrį, stūmė juos, nė nespėjusius bent įstatyti strėlių į lankus, atgal į upę prie laivų. Ietimis ir kirviais ginkluoti kariai puolė jiems padėti, ir po akimirkos visur aplinkui virė kruvina košė. Davosas iš tolo atpažino šuns galvos pavidalo šalmą — tai švaistėsi Skalikas. Plevėsuodamas baltu apsiaustu jis užjojo lieptu ant „Maldos“ denio ir kapojo visus, kas tik atsidurdavo arčiau.
Toliau už pilies, susigūžęs už miesto sienų, kalvomis kilo Karaliaus Uostas. Upės krantas ten buvo virtęs pajuodusia dykyne. Lanisteriai sudegino viską ir pasislėpė už Purvo vartų. Apanglėję nuskandintų laivų griaučiai stirksojo seklumose, kliudydami priplaukti prie ilgų akmeninių krantinių. Čia išsilaipinti nepavyks. Už Purvo vartų kyšojo trijų milžiniškų svaidyklių viršūnės. Aukštai ant Visenijos kalvos septyniuose krištoliniuose Didžiosios Beiloro septos bokštuose blyksėjo saulės spinduliai.
Davosas nespėjo pastebėti, kada prasidėjo mūšis, bet labai aiškiai išgirdo, kaip su trenksmu ir baisiu traškesiu susidūrė dvi galeros. Po trumpo mirksnio nuaidėjo dar vienas smūgis, tuoj pat ir trečias. Poškėdamas skilinėjo ir lūžo medis, vis dusliai sugausdavo katapulta ant „Siausmo“ pirmagalio. „Jūros elnias“ vieną Džofrio galerų rėžte perrėžė pusiau, bet „Šuns nosis“ liepsnojo, o „Karalienė Alisana“ buvo įstrigusi tarp „Šilko damos“ ir „Begėdės“, jos įgula, supuolusi prie bortų, atmušinėjo puolančius.
Tiesiai priekyje Lanisterių „Karaliaus uostininkas“ įsiveržė tarp „Ištikimojo“ ir „Skeptro“. Pirmasis spėjo įtraukti dešiniojo šono irklus, bet „Skeptro“ kairieji irklai, „Karaliaus uostininkui“ braukiant jam per šoną, lūžinėjo tarsi šapeliai.
— Leisk! — riktelėjo Davosas, ir lankininkai virš bangų paleido naikinantį strėlių debesį. „Karaliaus uostininko“ kapitonas susmuko ant denio, bet Davosas niekaip neprisiminė jo vardo.
Krante didžiųjų svaidyklių svirtys kilnojosi viena paskui kitą, ir aukštai į geltoną dangų nuskriejo akmenų spiečius, kiekvienas didumo sulig žmogaus galva. Jiems krintant, tiško kalnai vandens, šipuliais virto ąžuolinės denių lentos, iš gyvų žmonių likdavo tik kaulų, gyslų, mėsos tyrė. Pirmoji greta susikibo su priešu per visą upės plotį. Geležiniai pirmagalių smaigai draskė medinius laivų šonus, į priešų pusę krito abordažo kabliai, iš paskos veržėsi puolantieji, vienos prieš kitas pro besidraikančius dūmus švilpė strėlės, vienas po kito žuvo vyrai… bet Davoso kol kas visi buvo sveiki.
„Juodoji Beta“ plaukė aukštyn prieš srovę, irklininkų vyresniojo būgnas lyg perkūnija dundėjo kapitono galvoje, jam besidairant tinkamos aukos įsirėžti smaigu. Bejėgė „Karalienė Alisana“ tebebuvo suspausta dviejų Lanisterių laivų, visi trys susikabinę lynais ir kabliais.
— Tarano eiga! — suriko Davosas.
Būgno garsai susiliejo į begalinę karštligiškų dūžių seką, ir „Juodoji Beta“ nuskriejo pirmyn, nosimi skirdama čia pat putotu pienu virstantį vandenį. Alardas taip pat negaišo, „Ledi Marija“ lėkė šalia. Pirmoji greta jau buvo suirusi į paskirų dvikovų maišatį. Trys sukibę laivai lėtai sukdamiesi šmėkšojo priekyje, raudonos spalvos užlietuose jų deniuose grūdosi kirviais ir kalavijais įnirtingai besikapojantys žmonės. Dar truputį, meldė Karžygio Davosas Sivortas, pasuk jį dar šiek tiek, tegu atsigręžia į mane tiesiai šonu.
Karžygys, matyt, buvo atkreipęs į jį ausį, ir „Juodoji Beta“ su „Ledi Marija“ beveik kartu rėžėsi į „Begėdės“ šoną, prakirto ją ir ties nosimi, ir prie paskuigalio su tokia jėga, kad žmonės griuvo nuo denio į vandenį net per tris laivus, — ir nuo „Šilko damos“. Davoso dantys taip kaukštelėjo, kad jis vos nenusikando liežuvio. Išspjovė iš burnos kraują. Kitąkart žinosi, kad nereikia vėpsoti išsižiojus, kvaily. Jau keturiasdešimt metų jūroje, bet pirmą kartą teko taranuoti kitą laivą. Jo lankininkai laidė strėles be įsakymo.