— Atgal! — sukomandavo Davosas.
„Juodoji Beta“ trūktelėjo atbula, vanduo plūstelėjo į jos paliktą rėžį, ir „Begėdė“ Davoso akyse subyrėjo į gabalus, žmonės į vandenį krito dešimtimis. Gyvieji mėgino plaukti, kai kurie lavonai liko plūduriuoti; sunkius šarvus vilkintys grimzdo visi — ir besikapstantys, ir jau negyvi. Ausyse aidėjo skęstančiųjų pagalbos šauksmai.
Kažkur priekyje, kairėje, tarsi šmėstelėjo žalios spalvos blyksnis, ir „Karalienės Alisanos“ paskuigalyje iškilo degantis, šnypščiantis besiraitančių smaragdinių gyvačių lizdas. Po akimirkos nuaidėjo baimingas riksmas:
— Laukinė ugnis!
Davosas skausmingai susiraukė. Deganti derva — tai viena, o laukinė ugnis — visai kas kita. Grėsminga ir beveik nenuslopinama. Užmesk ant jos apsiaustą, ir tuoj pat degs ir apsiaustas. Pliaukštelk per žiežirbą delnu, ir plaštaka jau liepsnoja. „Nusičiurkšk ant laukinės ugnies, ir pimpalas virs pelenais“, — sakydavo seni jūreiviai. Bet seras Imris įspėjo, kad jiems gali tekti tos piktos alchemikų išmonės. Laimė, tikrų piromantų buvo likęs tik vienas kitas. Jų atsargos greitai baigsis, tikino seras Imris.
Davosas žėrė įsakymus; vienas šonas yrėsi priekin, kitas stūmėsi atgal, ir galera netrukus apsisuko. „Ledi Marija“ taip pat išsilaisvino, ir labai laiku — ugnis per „Karalienę Alisaną“ ir su ja sukibusius priešo laivus plito taip sparčiai, jog Davosas nebūtų patikėjęs, kad tai įmanoma. Žalių liepsnų gaubiami vyrai šokinėjo į vandenį klykdami nežmoniškais balsais. Nuo Karaliaus Uosto sienų mirtimi spjaudė ugniasvaidžiai, už Purvo vartų pasislėpusios didžiosios svaidyklės mėtė akmenis. Vienas, didumo sulig jaučiu, smogė į vandenį tarp „Juodosios Betos“ ir „Šmėklos“, kresteldamas abu laivus ir permerkdamas visus buvusius ant denio. Kitas, tik truputį mažesnis, pataikė į „Kvatoklį“. Velariono galera ištiško lyg iš bokšto žemėn paleistas vaikiškas žaislas, į visas puses pažerdama žmogaus rankos ilgio nuolaužų.
Pro juodus dūmus ir žalių liepsnų sūkurius Davosas pastebėjo visą būrį pasroviui slenkančių mažų laivų — keltų, baržų, irklinių valčių ir šiaip laivelių, tokių palaikių, kad teko tik stebėtis, kaip jie negrimzta į dugną. Tai, regis, liudijo visišką neviltį; šie pūzrai negalėjo nulemti mūšio, tik trukdė kitiems. Kovos gretos galutinai susimaišė. Kairiau „Lordas Stefonas“, „Driskė Džena“ ir „Šveitrusis kardas“ prasiveržė pro priešus ir jau plaukė upe aukštyn. Tačiau visas dešinysis sparnas įnirtingai kovėsi, akmenų talžomas rikiuotės vidurys išsisklaidė, vieni kapitonai, mėgindami išvengti pražūtingos krušos, apsigręžė pasroviui, kiti suko kairiau. „Siausmas“ paskuigalio katapulta mėgino apšaudyti miestą, bet šis buvo per daug toli, statinės su derva dužo jo sienų papėdėje. „Skeptrui“ liko vos keli sveiki irklai, „Ištikimasis“ po priešo tarano jau krypo ant šono. Davosas nukreipė „Juodąją Betą“ tarp jų ir slysdamas šonu smogė prabangiam, įmantriais raižiniais ir auksu puoštam karalienės Sersėjos pramogų laivui, šį kartą prikrautam ne gardumynų, o kareivių. Po susidūrimo bent tuzinas jų griuvo į upę, „Betos“ lankininkai tuos vandenyje besikapanojančius žmones susmaigstė strėlėmis.
Matosas riktelėjęs įspėjo apie pavojų, artėjantį iš kairės — viena iš Lanisterių galerų jau lėkė pasirengusi taranuoti.
— Staigiai į dešinę! — sušuko Davosas. Jo vyrai irklais atsistūmė nuo pramoginio laivo, kiti puolė sukti galerą taip, kad pirmagalis atsigręžtų į atskubantį „Baltąjį elnią“. Akimirką Davosas išsigando, kad jo laivas sukasi pernelyg lėtai ir tuojau bus nuskandintas, bet upės srovė padėjo „Juodajai Betai“ gręžtis, ir abu laivai susidūrė tik slysdami šonais, braškėdami, laužydami vienas kitam irklus. Davosui virš galvos praskriejo aštresnė už ietį medžio lūžena, jis net pritūpė.
— Pulk juos! — suriko jis.
Tuoj sušvilpė sukabinimo lynai. Davosas išsitraukė kalaviją ir pats saviškių priekyje šoko į priešo laivą.
„Baltojo elnio“ įgula pasitiko juos prie denio krašto, tačiau „Juodosios Betos“ kariai nušlavė juos nuo kelio. Davosas kaudamasis veržėsi per minią ieškodamas ano kapitono, bet jį rado jau nebegyvą. Stabtelėjo prie jo kūno, ir tuo metu kažkas iš užpakalio žiebė kirviu jam į galvą. Šalmas sulaikė smūgį, ir jo galva, užuot skilusi pusiau, tik ėmė zvimbti. Apsvaigintas Davosas dar pajėgė nusiristi į šalį. Užpuolikas staugdamas užsimojo dar kartą, bet Davosas, abiem rankom stvėręs kalaviją, suvarė smaigalį tam vyrui į pilvą.
Trūktelėjęs už rankos, vienas įgulos vyrų pastatė jį ant kojų.
— Sere kapitone, „Elnias“ — mūsų.
Davosas matė, kad taip ir yra. Dauguma priešų buvo negyvi arba merdėjo, kiti nebesipriešino ir pasidavė. Jis nusiėmė šalmą, nusišluostė nuo veido kraują ir pasuko atgal į savo laivą, atsargiai žengdamas denio lentomis, kad nepaslystų ant išdrikusių žmonių vidurių. Matosas ištiesęs ranką padėjo jam perlipti per laivo kraštą.
Tą trumpą valandėlę „Juodoji Beta“ ir „Baltasis elnias“ tapo tarsi ramybės akimi aplinkui nirštančioje audroje. Vis dar susikabinusios, žalių liepsnų pragaru virtusios „Karalienė Alisana“ ir „Šilko dama“ srovės nešamos plūduriavo kartu su „Begėdės“ liekanomis. Į jas atsitrenkė viena Myro galera ir dabar taip pat degė. „Katinas“ gelbėjo žmones iš sparčiai grimztančio „Narsiojo“. „Drakonų siaubo“ kapitonas savo laivą įvarė tarp dviejų prieplaukų ir pramušė jo dugną; įgula dabar bėgo į krantą kartu su pulti sienų skubančiais lankininkais ir kareiviais. Taranuotas „Raudonasis varnas“ lėtai krypo ant šono. „Jūros elnias“ kovėsi ir su ugnimi, ir su puolančiais priešais, tačiau virš Džofrio „Atsidavusio tarno“ jau plevėsavo liepsnojanti širdis. „Siausmas“, kuriam pirmagalį sutriuškino akmuo, susikibo su „Dievų malone“. Davosui bežiūrint, lordo Velariono „Driftmarko garbė“ įsispraudė į tarpą tarp dviejų upinių valčių ir vieną jų apvertė, o kitą padegė degančiomis strėlėmis. Pietiniame krante riteriai laipino žirgus į kogus, kelios mažesnės galeros jau yrėsi skersai upės. Joms teko plaukti atsargiai, vengiant skęstančių laivų ir srovės nešamų laukinės ugnies salelių. Upėje jau atsidūrė visas karaliaus Stanio laivynas, išskyrus Saladoro Sano lysiečius. Netrukus Juodieji Vandenys bus jų rankose. Seras Imris galės švęsti pergalę, galvojo Davosas, o Stanis perkels kariuomenę į kitą krantą, bet, dievai maloningiausieji, kokia kaina…
— Sere kapitone, — palietė jo petį Matosas.
Jis rodė į „Kardžuvę“. Irklų eilės abiejuose jos šonuose sutartinai kilo ir leidosi. Burė tebebuvo nenuleista, jai kliuvo degančios dervos, kai kurios laivavirvės liepsnojo. Davoso akyse ugnis plėtėsi, ropštėsi aukštyn per virves ir burę, laivas jau plaukė tarsi iškėlęs geltoną liepsnos karūną. Negrabus geležinis, taranuoti skirtas smaigas, panašus į laivui vardą davusią žuvį, pirmagalyje skrodė vandenį. Tiesiai prieš jį upės nešama plūduriavo viena tų Lanisterių geldų, srovė ją dar sukiojo tarsi viliodama stambiu ir lengvu taikiniu. Pro jos lentas lėtai sunkėsi žalsvas kraujas.
Šitai išvydęs Davosas apmirė.
— Ne, — tarė jis. — Ne, NEEEEEEEE!
Per mūšio gausmą ir ūžesį niekas, išskyrus Matosą, jo negirdėjo. Savaime aišku, neišgirdo ir „Kardžuvės“ kapitonas, pagaliau radęs kam įdurti tuo storu atgrasiu kardu. „Kardžuvė“ padidino greitį. Davosas sužalotąja ranka čiupo odinį maišelį su savo pirštų kauliukais.