Su kurtinančiu trenksmu ir traškesiu „Kardžuvė“ rėžėsi į sutrūnijusį laivą, šis iš karto pabiro į gabalus. Sprogo tarsi pernokęs vaisius, iš jo vidaus, iš šimtų sudaužytų indelių plūstelėjo skaisčiai žalia tyrė tarsi blizgūs, vandens paviršiuje besiplečiantys nuodai iš dvesiančio žvėries vidurių…
— Atgal! — nesavu balsu suriko jis. — Tolyn, traukiamės iš čia, atgal, atgal!
Keli smūgiai kirviu, ir „Juodąją Betą“ prie „Baltojo elnio“ laikiusios virvės nutrūko, Davosas pajuto, kaip krustelėjo denis po kojomis, „Juodajai Betai“ atsistūmus nuo užimto laivo. Jos irklai nėrė į vandenį.
Beveik tuo pat metu pasigirdo trumpas šaižus puf, lyg kas būtų smarkiai pūstelėjęs Davosui į ausį. Po trumputės akimirkos nugriaudėjo sprogimas. Denis dingo po kojomis, į veidą smogė juodas vanduo, iš karto užliejęs nosį ir burną. Davosas nebegalėjo kvėpuoti, jis skendo. Nesusigaudydamas, kurioje pusėje viršus, apimtas viską stelbiančios baimės, jis iš visų jėgų kepurnėjosi tarsi aklas ir staiga iššoko į paviršių. Išspjovęs vandenį, įkvėpęs oro, stvėrė šalia pasitaikiusią nuolaužą, kad galėtų laikytis ant vandens.
„Kardžuvės“ ir geldos nebebuvo, šalia jo srovė nešė pajuodusius lavonus ir dūstančius žmones, įsikibusius į apanglėjusias medžio skeveldras. Virš upės, iškilęs per penkiasdešimt pėdų, sūkuriuodamas šoko žalių liepsnų demonas. Jis mojo tuzinu rankų, kiekvienoje laikydamas po rimbą, ir visa, ką jos paliesdavo, čia pat užsiliepsnodavo. Degė ir „Juodoji Beta“, ir „Baltasis elnias“ su „Atsidavusiu tarnu“ abipus jos. „Tikėjimas“, „Katinas“, „Narsusis“, „Skeptras“, „Raudonasis varnas“, „Ragana“, „Ištikimasis“, „Siausmas“ — liepsnojo visi, degė ir „Karaliaus uostininkas“ bei „Dievų malonė“ — demonas negailėdamas rijo ir saviškius. Lordo Velariono tviskanti „Driftmarko garbė“ mėgino apsisukti, bet demonas žaliu pirštu tingiai brūkštelėjo per sidabru spindinčius irklus, ir jie visi plykstelėjo tarsi balanos. Akimirką atrodė, kad laivas kabina vandenį dviem ryškių deglų eilėmis.
Tuo metu Davosą pagavusi srovė puolė sukti jį ratu. Pasispyręs iš visų jėgų jis išvengė atplaukiančios laukinės ugnies dėmės. Kur sūnūs, pagalvojo Davosas, bet ieškoti jų šitoje dundančioje sumaištyje buvo neįmanoma. Juodieji Vandenys, regis, jau virė savo vagoje, ore skraidė degančios rėjos, degantys žmonės ir suniokotų laivų nuolaužos.
Mane neša tolyn į įlanką. Ten bus geriau negu čia; krantą pasiekti jis tikriausiai sugebės, plaukti mokėjo gerai. Įlankoje lauks ir Saladoro Sano galeros, seras Imris liepė joms laikytis atokiau…
Srovė vėl jį apsuko, ir Davosas išvydo, kas jo laukia žemiau.
Grandinė. Dievai, saugokit mus, jie pakėlė grandinę.
Ten, kur upė platėjo įsiliedama į Juodųjų Vandenų įlanką, tiesėsi grandinė, ištempta vos per dvi ar tris pėdas virš vandens. Į ją atsitrenkusios jau buvo koks tuzinas galerų, srovė į jas nešė kitas. Beveik visos liepsnojo, netrukus turėjo užsidegti ir likusios. Toliau įlankoje Davosas matė dryžuotus Saladoro Sano laivų šonus, bet puikiai suvokė, kad pasiekti jų jam nepavyks. Priešais jį kilo raudonai įkaitusio plieno, liepsnojančio medžio ir sūkuriuojančių žalių liežuvių siena. Juodųjų Vandenų žiotys virto pragaro nasrais.
Tirionas
Priklaupęs ant vieno kelio, sustingęs lyg akmeninis, Tirionas Lanisteris žvelgė nuo sienos danties žemyn. Už Purvo vartų, už dykvietės, kur anksčiau buvo žuvų turgus ir laivų statyklos, regis, degė net pati upė. Liepsnojo pusė Stanio laivyno, kaip ir beveik visos Džofrio pajėgos. Laukinės ugnies paliesti, didingi laivai virsdavo laidotuvių laužais, žmonės — gyvais deglais. Ore tvyrojo tiršti dūmai, į visas puses švilpė strėlės, aidėjo klyksmai.
Šiek tiek žemiau pasroviui ir aukštakilmiai kapitonai, ir paprasti kareiviai matė, kaip Juodųjų Vandenų plukdoma kaitri žalioji mirtis sūkuriuoja vis arčiau jų plaustų ir karakų. Myro galeros, mėgindamos išsisukti, ilgais baltais irklais švytravo tarsi išprotėję šimtakojai, bet visos pastangos buvo veltui. Tie šimtakojai neturėjo kur sprukti.
Apačioje, po miesto sienomis, ten, kur neseniai krito statinės su derva, raitėsi didžiuliai liepsnos liežuviai, tačiau, palyginti su laukine ugnimi, tai tebuvo žvakelės gaisro apimtame name, jų plevenančias raudonas ir oranžines vėliavas beviltiškai stelbė smaragdinė, viską savo kelyje naikinanti audra. Žemi debesys slinko nusidažę upės spalvomis, tad danguje mainėsi vis kitokie, baugiai gražūs žalumos gaisai. Siaubingas grožis. Tarsi drakonų ugnis. Tirionas pagalvojo, kad gal, skrisdamas virš savojo Ugnies Lauko, panašiai jautėsi ir Eigonas Užkariautojas.
Karštas, tarsi tiesiai iš krosnies pakuros, vėjas taršė jo tamsiai raudoną apsiaustą, svilino niekuo nepridengtą veidą, bet Tirionas žiūrėjo lyg užkerėtas. Tarsi iš tolo girdėjo ant pastolių džiūgaujant auksinius apsiaustus, bet pats jiems pritarti nedrįso. Tai buvo dar tik pusė pergalės. Tiek tikrai nepakaks.
Jo akyse alkanos liepsnos apsiautė dar vieną geldą, kiek telpa prikimštą apgaulingųjų karaliaus Eirio vaisių. Upėje aukštyn šovė smaragdinės ugnies fontanas; blyksnis buvo toks ryškus, kad Tirionui teko prisidengti akis. Trisdešimties ar keturiasdešimties pėdų aukščio liepsnų sūkuriai šnypšdami ir traškėdami raitėsi virš vandens. Kelias akimirkas jie užgožė šauksmus. Šimtai srovėje besikapanojančių žmonių skendo ar degė.
Stani, ar girdi, kaip jie klykia? Ar matai, kaip jie dega? Tai ir tavo nuopelnas, ne tik mano. Kažkur toje kunkuliuojančioje žmonių jūroje, neabejojo Tirionas, pietinėje Juodųjų Vandenų pusėje Stanis taip pat stebi, kas vyksta. Jis niekada nesiveržė į mūšį taip, kaip jo brolis Robertas. Stengėsi vadovauti iš užnugario, arčiau prie atsargoje paliktų pulkų, panašiai, kaip mėgo elgtis lordas Taivinas Lanisteris. Tikriausiai jis dabar sėdėjo ant žirgo, tviskėdamas šarvais, su karūna ant galvos. Ta karūna, pasakojo Veiris, iš raudonojo aukso, su liepsnų pavidalo danteliais.
— Mano laivai, — lūžtančiu balsu suriko Džofris nuo sienos, kur susigūžęs slėpėsi su savo sargybiniais. Jo kovinį šalmą puošė karaliui derantis aukso vainikas. — Mano „Karaliaus uostininkas“ dega. Ir „Karalienė Sersėja“, ir „Atsidavęs tarnas“. Žiūrėk, ana ir „Jūros gėlė“, — jis dūrė savo naujuoju kalaviju ten, kur žalios liepsnos laižė auksinius „Jūros gėlės“ šonus ir šliaužė jos irklais aukštyn. Kapitonas pasuko laivą prieš srovę, bet laukinės ugnies išvengti vis tiek nespėjo.
Tirionas puikiai žinojo, kad tas laivas pasmerktas. Kitos išeities nebuvo. Jeigu nebūtume išplaukę jų pasitikti, Stanis būtų įtaręs, kad čia spąstai. Strėlę ar ietį galima paleisti nusitaikius, net akmenį iš svaidyklės, tačiau laukinės ugnies nesuvaldysi. Ištrūkusi į laisvę ji nebepaklūsta paprastų žmonių valiai.
— Šito išvengti negalėjome, — tarė jis sūnėnui. — Išsaugoti mūsų laivyną, šiaip ar taip, nebuvo jokios vilties.
Su savo ūgiu Tirionas nuo sienos nieko nematė, tad liepė užkelti jį aukščiau ant danties, bet net ir iš ten per liepsnas, dūmus ir mūšio sumaištį nepajėgė įžiūrėti, kas vyksta upėje žemiau pilies, tačiau buvo tai šimtus kartų įsivaizdavęs mintyse. Brono rimbas turėjo išjudinti jaučius, vos tik pirmasis Stanio laivas praplauks pro Raudonąją pilį; grandinė buvo neįtikėtinai sunki, gervės skriemuliai sukosi labai lėtai, ūždami ir girgždėdami. Plienas vandenyje turėjo sublyksėti tik praplaukus visam grobiko laivynui. Dumblu aplipusios grandys varvėdamos po vieną turėjo kilti iš upės, kol galų gale visa milžiniška grandinė išsitemps virš vandens. Karaliaus Stanio laivynas turėjo įplaukti į Juoduosius Vandenis ir ten pasilikti amžiams.