Tolumoje nuaidėjo dar vienas baisus trenksmas. Tamsėjančiame danguje virš sienų švysčiojo žalios ir oranžinės šviesos gaisai. Kažin ar vartai ilgai atlaikys?
Tai beprotybė, šmėstelėjo jam mintis, bet verčiau beprotybė negu pralaimėjimas. Pralaimėjimas — tai gėda ir mirtis.
— Labai gerai. Išpuolin vesiu aš.
Jeigu manė šitaip sugėdinsiąs Skaliką ir įkvėpsiąs jam drąsos, tai jis klydo. Kligeinas tik nusijuokė:
— Tu?
Niekas nepatikėjo — Tirionas matė tai jų veiduose.
— Taip, aš. Sere Mendonai, nešite karaliaus vėliavą. Podai, mano šalmą.
Berniukas strimgalviais nulėkė vykdyti įsakymo. Skalikas tebestovėjo pasirėmęs ant kruvino kalavijo išdaužyta geležte ir žvelgė išplėtęs savo baltas akis. Seras Mendonas padėjo Tirionui vėl užsėsti ant žirgo.
— Rikiuokitės! — sušuko Tirionas.
Jo stambaus raudo eržilo galvą ir kaklą saugojo šarvai, ant strėnų plaikstėsi tamsiai raudonas šilkas, dengiantis žiedmarškinius. Aukštas balnas tviskėjo auksu. Podrikas padavė Tirionui šalmą ir sunkų ąžuolinį skydą, kurį puošė auksinė ranka raudoname lauke, ją supo daug mažų auksinių liūtų. Jis paleido žirgą ratu apžvelgdamas savo menkas pajėgas. Į jo įsakymą atsiliepė tik saujelė, ne daugiau kaip dvidešimt. Sėdėjo ant arklių žiūrėdami tokiomis pat išplėstomis akimis kaip Skalikas. Tirionas su panieka pažvelgė į anksčiau Skaliko vestus riterius ir samdinius.
— Apie mane sako — pusvyris! — šūktelėjo jis. — Tuomet kas gi jūs tokie?
Tokie žodžiai juos gerokai sugėdino. Riteris be šalmo užšoko ant arklio ir atjojęs stojo greta kitų. Atėjo ir pora samdinių. Paskui dar daugiau. Karaliaus vartai vėl sudrebėjo. Per trumpą valandėlę Tiriono būrys padvigubėjo. Jis juos užkabino. Jeigu aš kausiuosi, jie taip pat turės stoti į kovą, kitaip bus menkesni net už neūžaugq.
— Neišgirsite manęs šaukiant Džofrio vardą, — tarė jis jiems. — Nešauksiu ir už Kasterlių Uolą. Juk tai jūsų miestas, kurį nusiaubti ketina Stanis, tai jūsų vartus jis mėgina išversti. Tad paskui mane, ir nudėkime tą kalės išperą!
Tirionas išsitraukė kirvį, apsuko eržilą ir risčia nulėkė prie šoninių vartelių. Tikėjosi, kad jie seka iš paskos, bet atsigręžti nedrįso.
Sansa
Ryški deglų šviesa mirguliavo atsispindėdama prie sienų pritvirtintuose kalto metalo laikikliuose ir visą Karalienės pokylių menę pripildydama sidabrinio švytėjimo. Tačiau toje menėje tebetvyrojo ir tamsa. Sansa jautė ją blyškiose sero Ilino Peino akyse, šiam nebyliai tarsi akmeniui stūksant prie užpakalinių durų ir neliečiant nei valgio, nei gėrimo. Girdėjo ją gerklę draskančiame lordo Džailso kosulyje ir Osnio Ketlbleko šnabždesyje, kai tas įsmuko pranešti Sersėjai naujausių žinių.
Sansa buvo bebaigianti valgyti sriubą, kai jis pirmą kartą pasirodė pro užpakalines duris. Pamatė jį kalbant su broliu Osfrydu. Paskui Osnis užlipo ant pakylos ir priklaupė šalia sosto. Nuo jo atsidavė arkliu, keturi ilgi ploni rėžiai ant skruosto apskreto sukrešėjusio kraujo pluta, plaukai buvo išsidraikę ant apykaklės, užkritę ant akių. Nors stengėsi kalbėti tyliai, jo žodžiai pasiekė Sansos ausis.
— Laivai susikibę kaunasi. Į krantą išsilaipino būrys lankininkų, bet Skalikas, jūsų malonybe, sukapojo juos į kąsnelius. Jūsų brolis kelia tą grandinę, girdėjau, kaip buvo duotas ženklas. Blusyne keli girtuokliai daužo duris ir braunasi pro langus. Lordas Baivoteris pasiuntė auksinius apsiaustus su jais susidoroti. Beiloro septa sausakimša, visi meldžiasi.
— O mano sūnus?
— Karalius nuvyko į septą gauti aukštojo septono palaiminimo. Dabar jis kartu su ranka vaikšto ant sienos ir ragina vyrus narsiai kautis, stengiasi pakelti jiems dvasią.
Sersėja mostelėjo pažui, kad įpiltų jai gėrimo — auksaspalvio, gaivaus ir sodraus skonio vyno iš Arboro. Karalienė gėrė daug, bet vynas darė ją dar gražesnę — skruostai paraudo, akys, jai žvalgantis po menę, ryškiai, karštligiškai blizgėjo. Tarsi laukinė ugnis, pamanė Sansa.
Grojo muzikantai, linksmino žonglieriai, Mėnuliukas stypčiojo aplinkui ant kojūkų iš visų šaipydamasis, o seras Dontosas, apsižergęs šluotkotį, gainiojosi paskui tarnaites. Svečiai kvatojo, tačiau be jokio džiaugsmo, tas juokas akimirksniu galėjo virsti rauda. Šių moterų kūnai čia, bet ir mintimis, ir širdimi jos dabar stovi ant sienų.
Po sriubos buvo patiekta obuolių, riešutų ir razinų salotų. Kitu metu toks gardus valgis būtų visiems teikęs daug džiaugsmo, tačiau šįvakar visi patiekalai turėjo baimės prieskonį. Valgyti nenorėjo ne tik Sansa. Lordas Džailsas beveik nevalgė, tik kosėjo. Lolisė Stokvort sėdėjo susikūprinusi, drebėdama, viena ką tik ištekėjusi mergina, kurios vyras priklausė sero Lanselio būriui, niekaip nesiliovė verkusi. Karalienė liepė meisteriui Frenkenui duoti jai miegvynio ir paguldyti į lovą.
— Ašaros, — su panieka tarstelėjo ji Sansai, kol tą merginą vedė iš salės, — moters ginklas, kaip sakydavo mano ledi motina. Vyro ginklas — kalavijas. Regis, tiek mums ir tereikia žinoti?
— Tačiau vyrai privalo būti narsūs, — atsiliepė Sansa. — Joti pirmyn, prieš kalavijus ir kirvius, kai kiekvienas mėgina tave užmušti…
— Džeimis kartą man sakė, kad išties gyvas jis jaučiasi tik mūšyje ir lovoje. — Ji paėmė taurę ir gerokai patraukė vyno. — Jau verčiau stoti prieš kalavijus, negu čia bejėgiškai sėdėti ir apsimesti, kad tau smagu šitų persigandusių vištų draugijoje.
— Jūsų malonybe, juk pati jas pakvietėte.
— Yra dalykų, kurie karalienei privalomi. Bus privalomi ir tau, jei ištekėsi už Džofrio. Tad mokykis, — Sersėja nužvelgė ant suolų sėdinčias žmonas, dukteris ir motinas. — Šiaip tos vištos nieko nereiškia, bet vienaip ar kitaip svarbūs jų gaidžiai, ir kai kurie gali mūšyje likti gyvi. Todėl man dera globoti jų moteris. Jeigu tas bjaurusis neūžauga — mano brolis — kažkaip sugebės nugalėti, jos grįš pas vyrus ir tėvus tarškėdamos, kokia buvau narsi, kaip mano drąsa jas įkvėpė ir pakėlė dvasią, kaip nė akimirkos neabejojau mūsų pergale.
— O jeigu pilis kris?
— Tau šitai patiktų, ar ne? — Sersėja kalbėjo toliau nelaukdama, kol Sansa puls neigti. — Jeigu mano pačios sargyba manęs neišduos, čia išsilaikysime šiek tiek ilgiau. Tada galbūt išeisiu ant sienos ir pasisiūlysiu pasiduoti pačiam Staniui. Tai išgelbėtų mus nuo blogiausios lemties. Tačiau jeigu Meigoro tvirtovė būtų paimta dar Staniui nepasirodžius, na, ką gi, tuomet daugumai mano viešnių teks susitaikyti su tuo, kad bus vieną kitą kartą išžagintos. Bet tokiais laikais kaip dabar pasitaiko ir kankinimų, luošinimų, žudynių.
— Juk čia moterys, — pašiurpo Sansa, — beginklės ir aukštos kilmės.
— Taip, kilmė gali jas apsaugoti, — sutiko Sersėja, — bet ne dėl to, kaip galvoji. Už kiekvieną galima gauti gerą išpirką, tačiau po ką tik išgyventos mūšio beprotybės kareiviams, regis, dažniau reikia ne pinigo, o kūniško pasitenkinimo. Vis dėlto geriau bent aukso skydas negu jokio. O gatvėse moterims bus riesta. Kaip ir mūsų tarnaitėms. Tokių, kaip ta gražutė ledi Tandos kambarinė, laukia audringa naktis, bet nemanyk, kad senos, paliegusios ar negražios bus paliktos ramybėje. Gerai įkaušus, ir pusaklė skalbėja ar pradvokusi kiaulininkė gali atrodyti tokia pat daili kaip tu, mieloji.