— Aš?
— Sansa, pasistenk necypsėti kaip kokia pelytė. Nepamiršk, kad dabar jau esi moteris. Ir susižadėjusi su mano pirmagimiu, — karalienė gurkštelėjo vyno. — Jei už vartų būtų kas nors kitas, galbūt man pavyktų jį apžavėti. Tačiau ten — Stanis Barateonas. Jau greičiau suviliočiau jo arklį, — pastebėjusi Sansos išraišką, ji nusijuokė. — Gal pribloškiau jus, miledi? — Ji pasilenkė arčiau. — Maža kvailutė. Ašaros — toli gražu ne vienintelis moters ginklas. Tarp kojų turi dar vieną ir turėtum išmokti juo naudotis. Pamatysi, kad vyrai savo kardais švaistosi nesivaržydami. Abiejų rūšių kardais.
Į salę įžengė du Ketlblekai, išgelbėdami Sansą nuo būtinumo ką nors atsakyti. Seras Osmundas ir jo broliai jau buvo tapę visos pilies numylėtiniais — visada besišypsantys, krečiantys pokštus, puikiai sutariantys ir su arklininkais ar medžiotojais, ir su riteriais ar ginklanešiais. Tiesa, liežuviai plakė, esą visų geriausiai jie sutariantys su tarnaitėmis. Neseniai seras Osmundas užėmė Sandoro Kligeino vietą šalia Džofrio, ir Sansa girdėjo skalbėjas prie šulinio kalbant, kad jis stiprus kaip Skalikas, tik jaunesnis ir miklesnis. Jeigu taip yra iš tiesų, svarstė Sansa, kodėl ji anksčiau niekada negirdėjo apie tuos Ketlblekus, kol seras Osmundas nebuvo paskirtas į karaliaus sargybą.
Priklaupęs šalia karalienės, Osnis plačiai šypsojosi.
— Tos geldos susprogo, jūsų malonybe. Visą Juodųjų Vandenų vagą siaubia laukinė ugnis. Dega bent šimtas laivų, o gal ir daugiau.
— Kaip mano sūnus?
— Jis prie Purvo vartų kartu su ranka ir karaliaus sargyba, jūsų malonybe. Prieš tai ant pastolių jis kalbėjo su lankininkais, davė patarimų, kaip geriau tvarkytis su arbaletu, gerai jiems paaiškino. Visi sutaria, kad jis puikus ir narsus berniukas.
— Būtų gerai, kad liktų puikus ir gyvas berniukas. — Sersėja atsigręžė į jo brolį Osfrydą, aukštesnį, rūstesnio veido, su juodais nulinkusiais ūsais. — Kalbėk.
Osfrydas ant ilgų juodų plaukų buvo užsidėjęs plieninį pusšalmį ir žvelgė niūriai.
— Jūsų malonybe, mano vyrukai sučiupo arklininką ir dvi tarnaites bemėginant paslapčia išsprukti pro užpakalinius vartelius su trim žirgais iš karaliaus arklidžių.
— Pirmieji šios nakties išdavikai, — tarė karalienė, — bet bijau, kad ne paskutiniai. Tegu jais pasirūpina seras Ilinas, o galvas pamaukite ant smaigų prie arklidžių, kad kitiems būtų įspėjimas.
Jiems išėjus, Sersėja atsigręžė į Sansą.
— Štai dar viena pamoka, kurią tau dera išmokti, jeigu tikiesi sėdėti greta mano sūnaus. Tokią naktį kaip ši pasielk švelniai, ir išdavystės ims dygti aplink tave tarsi grybai po smarkaus lietaus. Vienintelis būdas išsaugoti žmonių ištikimybę — priversti juos bijoti tavęs labiau negu priešo.
— Įsidėmėsiu šitai, jūsų malonybe, — tarė Sansa, nors iki šiol visada buvo girdėjusi, kad meilė — tikresnis kelias į žmonių ištikimybę negu baimė. Jei kada tapsiu karaliene, pasistengsiu, kad jie mane mylėtų.
Po salotų ant stalų atsirado pyragų su krabais. Paskui atnešė su porais ir morkomis keptos avienos, ji buvo patiekta išskobtose duonos žiauberėse. Lolisė puolė paskubom ryti, ją tuoj supykino, ir ji apsivėmė. Kliuvo ir jos seseriai. Lordas Džailsas kosėjo, gėrė, vėl kosėjo, gėrė ir galų gale krito be sąmonės. Karalienė bjaurėdamasi žvelgė žemyn į jį, įkniubusį veidu į savo avieną, ranką įmerkusį vyno balon.
— Dievai tikriausiai pakvaišę, jei veltui eikvoja vyriškumą tokiems kaip šitas, ir aš pati trenkta, kad reikalavau jį paleisti.
Plevėsuodamas tamsiai raudonu apsiaustu, vėl pasirodė Osfrydas Ketlblekas.
— Jūsų malonybe, aikštėje renkasi žmonės. Jie prašo leisti pasislėpti pilyje. Ten garbingi miestiečiai, ne valkatos — turtingi pirkliai ir amatininkai.
— Liepk jiems grįžti į savo namus, — atsakė karalienė. — Jeigu nesiskirstys, tegu mūsų arbaletininkai vieną kitą pašauna. Jokių išpuolių. Draudžiu atidaryti vartus, nesvarbu, kokia būtų priežastis.
— Kaip įsakysite. — Jis nusilenkė ir išėjo.
Karalienės veidas buvo rūstus ir piktas.
— Kaip norėčiau pati kalaviju nukapoti jiems galvas, — jos kalba jau ėmė pintis. — Kai buvome maži, su Džeimiu buvome labai panašūs, ir mūsų neatskirdavo net lordas tėvas. Kartais juokais susikeisdavome drabužiais ir visą dieną apsimesdavome vienas kitu. Ir vis tiek, kai Džeimis gavo savo pirmąjį kalaviją, aš negavau nieko. „O man?“ — atsimenu, klausiau. Buvome tokie panašūs, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl su mumis taip skirtingai elgiamasi. Džeimis mokėsi kautis kalaviju, ietimi ir buože, o mane mokė šypsotis, dainuoti ir įsiteikti. Jis tapo Kasterlių Uolos įpėdiniu, o mane turėjo parduoti svetimam vyrui lyg arklį, kuriuo naujasis šeimininkas gali jodinėti kada tik sumanęs, mušti, jei tik bus ūpo, o paskui, kai ateis laikas jaunesnei kumelei, pavaryti šalin. Džeimiui likimas skyrė galią ir šlovę, o man — mėnesines ir gimdymus.
— Tačiau jūs tapote visų Septynių Karalysčių karaliene, — paprieštaravo Sansa.
— Kai į darbą paleidžiami kalavijai, karalienė — vis dėlto tik moteris. — Jos taurė ištuštėjo. Prišokęs pažas norėjo dar įpilti vyno, bet Sersėja apvertė ją ir papurtė galvą. — Gana. Privalau išsaugoti aiškią galvą.
Paskutinis patiekalas buvo ožkos pieno sūris su keptais obuoliais. Salėje pakvipo cinamonu, o tuo metu tarp jų vėl suklupo vidun įsmukęs Osnis Ketlblekas.
— Jūsų malonybe, — sumurmėjo jis, — Stanio kariuomenė išsilaipino turnyrų aikštėje, per upę jų keliasi dar daugiau. Jie puola Purvo vartus, o prie Karaliaus vartų atgabeno taraną. Kipšas išvedė būrį jų nuvyti.
— Jie turėtų labai išsigąsti, — sausai pratarė karalienė. — Bet Džofo jis, tikiuosi, nepasiėmė su savimi?
— Ne, jūsų malonybe, karalius su mano broliu — prie Kekšių, svaido į upę Elnio žmones.
— O priešai puola Purvo vartus? Nesąmonė. Perduok serui Osmundui, kad įsakau tuoj pat jį iš tenai išvesti, tai per daug pavojinga. Tegu pristato atgal į pilį.
— Kipšas sakė…
— Privalai rūpintis tuo, ką sakau aš, — Sersėjos akys susiaurėjo. — Tavo brolis padarys kaip liepiamas, arba pasirūpinsiu, kad kitam išpuoliui jis pats ir vadovautų, o su juo josi ir tu.
Nukrausčius stalus, daugelis svečių paprašė leidimo eiti į septą. Sersėja maloningai sutiko. Tarp sprunkančiųjų atsidūrė ir ledi Tanda su dukterimis. Likusioms linksminti pakvietė dainių, ir menę užliejo saldūs aukštosios arfos garsai. Jis dainavo apie Džonkvilę ir Florianą, apie princą Eimoną Drakono riterį ir jo meilę brolio karalienei, apie dešimt tūkstančių Nimerijos laivų. Tos dainos buvo labai gražios, bet nepaprastai liūdnos. Kelios moterys pravirko, Sansai taip pat ėmė drėkti akys.
— Labai gerai, brangioji, — arčiau palinko karalienė. — Bandai pasimokyti, kaip lieti ašaras. Atėjus karaliui Staniui, tau jų prireiks.
— Jūsų malonybe? — nervingai krustelėjo Sansa.
— Ak, liaukis bėrusi tas tuščias mandagybes. Reikalai ten, matyt, krypsta į beviltišką pusę, jeigu jau juos vesti prireikė neūžaugai, tad ir tu galėtum nusimesti savo kaukę. Viską žinau apie tavo mažąsias išdavystes dievų giraitėje.
— Dievų giraitėje? — Tik nežiūrėk į serą Dontosą, nežiūrėk, nežiūrėk, kartojo sau Sansa. Ji nieko nežino, niekas nežino, Dontosas man prižadėjo, mano Florianas niekada manęs neapgaus. — Nesu kalta jokiomis išdavystėmis. Į dievų giraitę einu tik melstis.