— Už Stanį. Ar už savo brolį, koks skirtumas. Ko dar galėtum prašyti savo tėvo dievų? Meldiesi už mūsų sutriuškinimą. Kaipgi šitai vadintum, jei ne išdavyste?
— Meldžiuosi už Džofrį, — baimingai tvirtino Sansa.
— Ko čia taip, gal todėl, kad jis tau labai meilus? — Karalienė paėmė saldaus slyvų vyno ąsotį iš pro šalį einančios tarnaitės ir pripylė Sansai į taurę. — Gerk, — įsakė šaltai. — Gal tada įgausi drąsos pažvelgti tiesai į akis.
Sansa pakėlė taurę prie lūpų ir truputį gurkštelėjo. Vynas buvo šleikščiai saldus, bet labai stiprus.
— Taip nieko nebus, — pareiškė Sersėja. — Sansa, gerk iki dugno. Tai tavo karalienės įsakymas.
Sansa vos nespringdama gurkė tirštą saldų vyną, kol taurė ištuštėjo ir jai apsvaigo galva.
— Dar? — paklausė Sersėja.
— Ne, labai prašau, nereikia.
Karalienė atrodė nepatenkinta.
— Kai anksčiau klausei apie serą Iliną, pamelavau tau. Ar norėtum, Sansa, išgirsti tiesą? Ar norėtum sužinoti, kodėl iš tikrųjų jis čia?
Sansa nedrįso tarti nė žodžio, bet jos atsakymo karalienei ir nereikėjo. Kilstelėjusi ranką Sersėja pamojo. Sansa nepastebėjo, kada seras Ilinas grįžo į menę, bet dabar jis be garso tarsi katinas ilgais žingsniais ėjo iš šešėlio, tvyrančio už pakylos. Rankoje laikė iš makšties ištrauktą Ledą. Ant plieno bangelių, jau keisdamas spalvą iš raudonos į rudą, džiūvo kraujas. Tėvas, prisiminė Sansa, nukirtęs žmogui galvą, visada dievų giraitėje nuvalydavo geležtę, tačiau seras Ilinas tokiu rūpestingumu nepasižymėjo.
— Pasakyk ledi Sansai, kodėl laikau tave čia, šalia mūsų, — liepė Sersėja.
Seras Ilinas prasižiojo ir kažką suburbuliavo lyg dusdamas. Jo raupų subjaurotas veidas liko visiškai bejausmis.
— Laukia čia dėl mūsų, taip jis sako, — tarė karalienė. — Tegu Stanis užima miestą, tegu pasiglemžia sostą, bet nepakęsiu, kad jis mane teistų. Neketinu leisti, kad paimtų mus gyvas.
— Mus?
— Tu išgirdai teisingai. Tad, ko gero, Sansa, tau verta dar pasimelsti ir paprašyti, kad viskas baigtųsi kitaip. Tvirtai pažadu, kad iš Lanisterių giminės žlugimo Starkai džiaugsmo nepatirs.
Ištiesusi ranką, ji palietė Sansos plaukus ir švelniai nubraukė juos nuo kaklo.
Tirionas
Antveidžio plyšys kliudė Tirionui matyti viską priešais save, bet pasukęs galvą jis išvydo tris galeras, priplaukusias prie turnyrų aikštės. Ketvirtoji, didesnė už kitas, stovėjo toliau upėje ir iš svaidyklės šaudė degančios dervos statines.
— Į pleištą! — riktelėjo Tirionas pro vartelius plūstantiems vyrams. Šie susirikiavo ieties antgalio pavidalu, pats Tirionas atsidūrė smaigalyje. Iš dešinės stojo seras Mendonas Muras, baltas jo šarvų emalis mirguliavo liepsnų atspindžiais, pro antveidį švietė bejausmės negyvos akys, ant rankos — lygus baltas karaliaus sargybos skydas. Juodą kaip anglis jo žirgą taip pat dengė balti šarvai. Iš kairės Tirionas nustebęs pamatė Podriką Peiną su kalaviju rankoje.
— Tu dar per jaunas mūšiui. Grįžk.
— Aš — jūsų ginklanešys, milorde.
Ginčytis Tirionas nebeturėjo laiko.
— Tada pirmyn! Laikykis arčiau manęs.
Glaudžia rikiuote jie šuoliavo palei aukštai iškilusias sienas. Ant sero Mendono ieties, švysčiodama raudoniu ir auksu, plaikstėsi Džofrio vėliava, vienas prieš kitą, surėmę kanopą ir leteną, joje šoko elnias ir liūtas. Paspartinę žingsnį, jie plačiu lanku apsuko bokšto papėdę. Nuo miesto sienų skriejo strėlės, vartydamiesi ir sukdamiesi virš galvų švilpė akmenys, jie krito kur papuola trankydamiesi į žemę, vandenį, plieną, žmonių kūnus. Priekyje pasirodė Karaliaus vartai ir juos apgulusi minia kareivių, kurie galynėjosi su milžinišku taranu — geležimi kaustytu juodojo ąžuolo kamienu. Aplinkui susispietę lankininkai laidė aukštyn strėles, jeigu tik ant vartų bokšto sienų pasirodydavo koks gynėjas.
— Ietis, — įsakė Tirionas ir pasileido risčia.
Žemė buvo šlapia ir slidi nuo dumblo ir kraujo. Jo eržilas užkliuvo už lavono, kanopos slystelėjo per purvą, ir akimirką Tirionui pasirodė, kad jis tuoj nusiris nuo balno ir jo puolimas baigsis net nepasiekus priešo, tačiau abu su žirgu jie atgavo pusiausvyrą ir išsilaikė negriuvę. Prie vartų žmonės jau gręžėsi atgal, paskubomis mėgindami atremti smūgį. Tirionas iškėlė kirvį ir suriko:
— Karaliaus Uostas!
Jo šūkį pagavo kiti balsai, ir jų pleištas nuskriejo akindamas plienu ir šilkais, dundėdamas kanopomis, žybčiodamas liepsnomis ant aštrių geležčių.
Seras Mendonas savo ieties smaigalį nuleido paskutinę akimirką prieš susidūrimą ir suvarė Džofrio vėliavą į krūtinę vyrui su geležimi kaustyta liemene, ietis šį net pakėlė į orą ir tik paskui nulūžo. Tirionui priešais atsirado riteris, ant kurio apsiausto lapė kišo snukį pro gėlių ratą. Florentas — šmėstelėjo pirma mintis, bet iš karto jam dingtelėjo — be šalmo. Jis smogė kirviu jam į veidą, į tą judesį sutelkdamas visą kirvio, savo rankos ir lekiančio žirgo svorį. Riteris liko be pusės galvos, o Tirionui nuo smūgio nudiegė petį. Šiaga iš manęs juoktųsi, pagalvojo jis jodamas toliau.
Į jo skydą dunkstelėjo ietis. Greta šuoliavo Podas, kirsdamas visus pasitaikančius priešus. Tirionas miglotai girdėjo džiugius šūksnius nuo sienų. Numestas taranas liko gulėti purvyne, nes jį stumdę kareiviai puolė bėgti ar atsigręžę mėgino kautis. Tirionas žirgu partrenkė vieną lankininką, kitą ietimi ginkluotą kareivį perrėžė nuo peties iki pažasties, smogė į šalmą su kardžuve ant keteros, bet kirvis nuslydo šonu. Prie tarano jo stambus raudas eržilas stojo piestu, bet juodasis žirgas sklandžiai peršoko per kliūtį ir seras Mendonas nulėkė tolyn tarsi mirtis baltu kaip sniegas šilkiniu apsiaustu. Jo kalavijas kapojo galūnes, skaldė galvas, į šipulius trupino skydus, nors tik nedaugelio per upę persikėlusių priešų skydai tebebuvo sveiki.
Tirionas suragino žirgą pirmyn per taraną. Priešai bėgo. Jis pasuko galvą iš dešinės į kairę, paskui atgal, bet Podriko Peino niekur nebuvo matyti. Į skruostą barkštelėjo strėlė, vos per colį nepataikiusi į antveidžio plyšį. Išsigandęs jis krūptelėjo taip, kad vos neišvirto iš balno. Jei susiruošiau stypsoti čia lyg stuobrys, galėčiau dar ir taikinį ant antkrūtinio nusipiešti.
Spustelėtas pentinais arklys pasileido priekin šokinėdamas per visur besivoliojančius lavonus ar aplenkdamas didesnes jų krūvas. Juodųjų Vandenų vagoje pasroviui grūdosi degančios galeros. Vandens paviršiuje vis dar plūduriavo laukinės ugnies lopai, įnirtingai svaidydami žalius liepsnų liežuvius per dvidešimt pėdų aukštyn. Žmones nuo tarano jie nuvijo, bet visur pakrantėje vyko kautynės. Tai tikriausiai sero Beilono Svono, o gal Lanselio vyrai mėgino nustumti atgal į vandenį priešus, plūstančius į krantą iš degančių laivų.
— Jojam prie Purvo vartų! — įsakė Tirionas.
— Prie Purvo vartų! — riktelėjo seras Mendonas. Ir visas būrys nulėkė toliau.
— Karaliaus Uostas! — nedarniai šaukė jo žmonės. — Pusvyris! Pusvyris!
Kas juos šitaip išmokė, nusistebėjo Tirionas. Pro šalmo plieną ir minkštą pošalmį jis girdėjo baimingus klyksmus, alkaną ugnies traškesį, trūkčiojančius ragų balsus, varinių trimitų aidą. Visur siautė liepsnos. Dievai maloningiausieji, nenuostabu, kad Skalikas persigandęs. Jį šiurpina šita ugnis…
Visą Juodųjų Vandenų srovę sudrebino trenksmas, klaikiai sutraškėjo lūžtantis medis — tai akmuo didumo sulig arkliu pataikė tiesiai į vienos galeros denio vidurį. Mūsų ar jų? Per kamuoliais virstančius dūmus nieko nebuvo matyti. Jo pleištas suiro, dabar kiekvienas kovojo pats už save. Verčiau būčiau grįžęs, galvojo jis jodamas tolyn.