— Et, dar viena pasaka, ir tiesos joje ne daugiau nei kitose.
— Tą patį girdėjau iš savo pusseserės, o ji ne iš tų, kur kalba niekus, — tarė senyva moteris. — Ji sakė, kad jų laksto didžiulė gauja, šimtai žvėrių, tų žmogėdrų. O juos veda vilkė, pabaisa iš pragaro.
Vilkė. Arija susimąsčiusi nurijo alaus gurkšnį. Ar ta Dievo Akis netoli nuo Trišakio? Būtų gerai žvilgtelėti į žemėlapį. Naimiriją ji paleido prie Trišakio. Nenorėjo paleisti, bet Džoris sakė, kad kitaip negalima: jei vilkė grįš kartu su jais, ją užmuš, nes ji įkando Džofriui, nors šis ir buvo nusipelnęs. Jie rėkavo, klykė, svaidė akmenis, ir tik tada, kai Arija kelis kartus pataikė jai akmeniu, didvilkė liovėsi sekusi iš paskos. Ji manęs tikriausiai net nebepažintų, galvojo Arija. O jei atpažintų, tai nekęstų.
Vyras žaliu apsiaustu pasakojo:
— Girdėjau, kaip kartą šita pragaro vilkė atėjo į kaimą… buvo turgaus diena, aplink pilna žmonių, o ji sau ramiai atžingsniuoja ir išplėšia kūdikį iš motinos rankų. Kai garsas apie tai pasiekė lordą Mutoną, jis su sūnumis prisiekė nudėsią ją. Būrys skalikų rado jos irštvą, bet vyrai vos išnešė sveiką kailį. O iš tų šunų negrįžo nė vienas. Nė vienas.
— Tai plepalai, — nespėjusi net pati susigaudyti, išpoškino Arija. — Vilkai neėda kūdikių.
— O ką tu išmanai apie tai, vaikine? — paklausė vyras žaliu apsiaustu.
Jai dar nespėjus sugalvoti, ką atsakyti, Jorinas jau laikė ją už rankos.
— Berniukas prisilaižė per daug alaus, ir tiek.
— Ne, neprisilaižiau. Jie neėda kūdikių…
— Eik laukan, berniuk… ir nesirodyk, kol neišmoksi užsičiaupti, kai kalba vyresni. — Jis šiurkščiai stumtelėjo ją pro šonines duris, vedančias į arklidę. — Eik. Pasirūpink, kad arklininkas duotų mūsų arkliams vandens.
Arija nėrė iš smuklės ne juokais įpykusi.
— Neėda! — sumurmėjo ji ir praeidama spyrė į akmenį. Šis nusirito pasišokinėdamas ir atsidūrė po vežimu.
— Berniuk, — pasigirdo draugiškas balsas. — Mielas berniuk.
Ją kalbino vienas iš grandinėmis sukaustytų vyrų. Arija atsargiai, vieną ranką laikydama ant Adatos rankenos, prisiartino prie vežimo.
Barkštelėjęs grandine, kalinys pakėlė tuščią puoduką.
— Žmogus norėtų dar alaus. Tampant tokias sunkias apyrankes, žmogų kamuoja troškulys.
Jis buvo jauniausias iš tų trijų, lieknas, dailių bruožų, visada besišypsantis. Jo plaukai vienoje pusėje buvo raudoni, kitoje — šviesūs, aišku, susivėlę ir purvini nuo sėdėjimo narve ir kelionės.
— Žmogui nekenktų ir nusiprausti, — pridūrė pamatęs, kad Arija žiūri į jį. — Berniukas turėtų draugą.
— Draugų ir taip turiu, — atšovė Arija.
— Nematau aš jų, — įsiterpė benosis. Šis buvo kresnas ir storas, didžiulėmis rankomis, visas apžėlęs juodais plaukais — kojos, rankos, krūtinė, net nugara. Arijai jis priminė kartą knygoje matytą piešinį, kuris vaizdavo beždžionę iš Vasaros salų. Dėl tos skylės veide į jį ilgai žiūrėti buvo sunku.
Nuplikęs kalinys pravėrė burną ir sušnypštė lyg koks didžiulis baltasis driežas. Arija krūptelėjusi žengtelėjo atgal, o tas plačiai išsižiojo ir ėmė vartyti liežuvį, bet vietoj jo burnoje kyšojo tik liekana.
— Liaukis, — sutrikusi burbtelėjo Arija.
— Juoduosiuose požemiuose žmogus draugijos nesirenka, — tarė gražuolis pusiau raudonais, pusiau šviesiais plaukais. Jo kalbėjimas kažkuo priminė Sirijų, bet vis dėlto buvo kitoks. — Anie du visai netašyti, nieko neišmano. Žmogus prašo atleisti. Tave vadina Ariu, ar ne taip?
— Gumbagalvis, — pareiškė kalinys be nosies. — Gumbagalvis, Gumbaveidis, Lazdanešys. Pasisaugok, loratieti, kad netvotų tau savo lazda.
— Žmogui tenka gėdytis savo draugijos, Ari, — tarė gražusis kalinys. — Šis žmogus turi garbės būti Džakenas Hagaras, kadaise laisvojo Lorato miesto gyventojas. Norėtų dabar atsidurti namie. Neišauklėti šio žmogaus nelaisvės draugai vardu Rordžas, — jis mostelėjo puoduku į vyrą be nosies, — ir Kandžius.
Kandžius vėl jai sušnypštė, parodydamas pilną burną pageltusių, iki smaigalių užaštrintų dantų.
— Žmogus juk turi turėti kokį nors vardą, ar ne taip? Kandžius nekalba ir nemoka rašyti, bet jo dantys labai aštrūs, tad žmogus vadina jį Kandžium, ir tas šypsosi. Tau su mumis patinka?
Arija pasitraukė toliau nuo vežimo.
— Ne.
Jie negali manęs sužeisti, tarė ji sau, jie visi sukaustyti grandinėmis.
Jis apvertė puodelį dugnu aukštyn.
— Žmogui nelieka nieko kita, tik verkti.
Rordžas, benosis, nusikeikęs paleido į ją savo puodelį. Pančiai kliudė jam judėti, bet jei Arija nebūtų atšokusi, tas sunkus alavinis indas vis dėlto būtų pataikęs jai tiesiai į galvą.
— Tu, spuoge, nešk mums alaus. Greitai!
— O tu užčiaupk žabtus! — Arija mėgino sugalvoti, ką padarytų Sirijus. Ji išsitraukė medinį kardą.
— Prieik arčiau, — tarė Rordžas, — ir tą pagalį sugrūsiu tau į subinę, o tada kaip reikiant išdulkinsiu.
Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Arija prisivertė vėl žengti prie vežimo. Kiekvienas žingsnis buvo vis sunkesnis. Nuožmi kaip ernis, rami kaip vanduo. Žodžiai skambėjo galvoje. Sirijus nebijotų. Buvo priėjusi taip arti, kad beveik galėjo paliesti vežimo ratą, tik staiga Kandžius pašoko ir mėgino ją sugriebti, bildėdamas geležimi. Grandinės sulaikė jo rankas per pusę pėdos jai nuo veido. Jis sušnypštė.
Arija smogė jam. Smogė stipriai, tiesiai į tarpuakį.
Kandžius staugdamas atšoko, o paskui visu svoriu bloškėsi pirmyn, pakibdamas ant grandinių. Jų grandys slystelėjo, susisuko, įsitempė, Arija išgirdo, kaip treška senas sausas medis — tai stori geležiniai žiedai mėgino ištrūkti iš vežimo grindlenčių. Didžiulės blyškios Kandžiaus rankos siekė jos, ant dilbių iššoko ryškios gyslos, bet pančiai atlaikė ir galų gale tas žmogus griuvo atgal. Iš pūliuojančių opų jo skruostuose sunkėsi kraujas.
— Berniukas turi drąsos daugiau negu proto, — pasakė tas, kuris vadino save Džakenu Hagaru.
Arija atbula traukėsi nuo vežimo. Pajutusi ranką ant peties, žaibiškai atsisuko ir vėl užsimojo mediniu kalaviju, bet prieš save išvydo tik Jautį.
— Ką čia veiki?
Jautis saugodamasis iškėlė rankas.
— Jorinas sakė, kad nė vienas prie tų trijų nesiartintume.
— Aš jų nebijau, — pareiškė Arija.
— Tada esi kvailas. Aš jų bijau. — Jautis uždėjo ranką ant kalavijo rankenos, o Rordžas prapliupo juoktis. — Eime nuo jų šalin.
Arija kapstė koja žemę, bet leidosi Jaučio nuvedama aplink smuklę prie priekinių durų. Jiems iš paskos buvo girdėti Rordžo juokas ir Kandžiaus šnypštimas.
— Nori susikauti? — paklausė ji Jaučio. Arijai norėjosi ką nors primušti.
Jautis apstulbęs sumirksėjo. Storų juodų, dar po pirties drėgnų plaukų sruogos užkrito jam ant tamsiai mėlynų akių.
— Aš tave sužeisiu.
— Nesužeisi.
— Tu nežinai, koks aš stiprus.
— O aš vikriai lakstau.
— Pats prisiprašei, Ari, — jis laikė rankoje Preido kalaviją. — Pigus plienas, bet čia tikras kalavijas.
Arija iš makštų išsitraukė Adatą.
— Mano plienas geras, tad jis tikresnis už tavo.
Jautis papurtė galvą.
— Prižadėk, kad neverksi, jei užkabinsiu.
— Žiūrėk, kad pats neapsiverktum. — Ji pasisuko šonu, atsistojo vandens šokėjo poza, tačiau Jautis nejudėjo. Jis žiūrėjo į kažką jai už nugaros.