Arija
Galvos buvo pamerktos į degutą, kad lėčiau pūtų. Kas rytą, eidama pasemti iš šulinio vandens Ruzui Boltonui praustis, Arija turėjo praeiti po jomis. Jos žvelgė į išorę, tad veidų ji nematė, tačiau mėgo galvoti, kad viena jų — Džofrio. Bandė įsivaizduoti, kaip jo dailus veidelis atrodytų pamirkytas į degutą. Jei būčiau varna, nutūpčiau ir išlesčiau jo kvailas storas ir putlias lūpas.
Lankytojų toms galvoms niekada nestigo. Dvėsena mintančios varnos suko ratus aplink vartų bokštą triukšmingai bardamosi, sutūpusios ant sienos viršaus pešdavosi dėl kiekvienos akies, klykdamos ir karkdamos, ir kildavo aukštyn, kai tik priartėdavo sienos viršumi vaikštantis sargybinis. Kartais į tą puotą atlėkdavo ir meisterio varnai, plačiais juodais sparnais atplasnodavo iš bokšto. Jiems pasirodžius, varnos tuoj išsisklaidydavo, bet, didiesiems paukščiams nuskridus, po akimirkos grįždavo.
Kažin ar varnai atsimena meisterį Totmurą? — svarstė Arija. Ar liūdi jo? Kai šaukia jį krankdami, ar stebisi, kad jis neatsiliepia? Tikriausiai mirusieji su jais susišneka kokia slapta kalba, kurios gyvieji negirdi.
Totmuras padėjo galvą ant budelio trinkos už tai, kad tą naktį, kai buvo paimtas Harenholas, išsiuntė paukščius į Kasterlių Uolą ir Karaliaus Uostą. Ginklininkas Lukanas — kad Lanisteriams kalė ginklus, geroji tetulė Hara — kad ledi Vent tarnams liepė jiems dirbti, pilies valdytojas — kad lordui Taivinui atidavė raktus nuo lobyno. Virėjo pasigailėjo (kai kas sakė, dėl to, kad jis išvirė kiaunės sriubą), bet gražiajai Pijai ir kitoms moterims, negailėjusioms malonių Lanisterių kareiviams, buvo sukaltos trinkos. Išrengtas, plikai nuskustomis galvomis jas paliko sėdėti viduriniajame kieme šalia lokio duobės, ir bet kuris vyras galėjo jomis naudotis kada panorėjęs.
Arijai žingsniuojant prie šulinio, trys Frėjų kareiviai tuo ir buvo užsiėmę. Arija stengėsi nežiūrėti, bet girdėjo, kaip tie vyrai juokiasi. Pilnas vandens kibiras buvo labai sunkus. Ji jau priėjo posūkį į Karaliaus Laužą, kai ją už rankos pastvėrė geroji tetulė Amabelė. Vanduo kliūstelėjo per kibiro kraštą tiesiai jai ant kojų.
— Tu tyčia taip padarei, — suspiegė ta moteris.
— Ko tau reikia? — raitėsi jos gniaužtuose Arija. Nuo tada, kai Hara neteko galvos, Amabelė vaikščiojo lyg pamišusi.
— Matai, kas ten? — Amabelė rodė per kiemą į Piją. — Kai šitas šiaurietis pralaimės, tu atsidursi ten, kur dabar sėdi ji.
— Paleisk mane! — Ji mėgino ištrūkti, bet Amabelė dar tvirčiau spaudė pirštus.
— Bus nugalėtas ir jis, Harenholas galų gale pribaigia juos visus. Lordas Taivinas jau laimėjo, dabar atžygiuos su visomis pajėgomis, ir tada ateis jo eilė bausti neištikimuosius. Ir nemanyk, kad jis nesužinos, ką esi padariusi! — nusijuokė senė. — Gal ir pati tave patvarkysiu. Hara turėjo seną šluotą, pasaugosiu ją tau. Jos rankena sulūžusi ir pilna rakščių…
Arija užsimojo kibiru. Tokio sunkaus neišlaikė rankoje, tad nepataikė Amabelei į galvą, kaip norėjo, bet ta moteris vis tiek gavo ją paleisti, nes išsiliejęs vanduo permerkė ją kiaurai.
— Nedrįsk manęs liesti, — riktelėjo Arija, — kitaip užmušiu tave. Eik šalin!
Visa varvanti, geroji tetulė Amabelė dūrė liesu pirštu į žmogų nulupta oda ant Arijos tunikos.
— Manai, esi saugi su tuo kruvinu žmogeliu ant papų? Klysti! Lanisteriai grįžta! Pamatysi, kas bus, kai jie ateis čionai.
Beveik visas vanduo išsitaškė ant žemės, ir Arijai teko grįžti atgal prie šulinio. Jeigu papasakočiau lordui Boltonui, ką ji kalbėjo, jos galva dar iki saulės laidos atsidurtų šalia Haros, galvojo Arija vėl traukdama aukštyn kibirą. Bet nieko pasakoti ji neketino.
Kartą, kai galvų dar buvo perpus mažiau, Gendris pamatė Ariją spoksant į jas.
— Grožiesi savo darbu? — paklausė jis.
Arija žinojo, kad Gendris širsta, jis mėgo Lukaną, bet taip kalbėti buvo neteisinga.
— Tai padarė Voltonas Geležinė Koja, — teisindamasi atsakė ji. — Ir Juokdariai, ir lordas Boltonas.
— O kas mus visus jiems atidavė? Tu su savo kiaunės sriuba.
Arija tvojo kumščiu jam per ranką.
— Ten buvo tik karštas viralas. Tu pats nekentei sero Eimorio.
— Šitos gaujos nekenčiu dar labiau. Seras Eimoris kovojo už savo lordą, o Mimai — tik samdiniai ir išverstakailiai. Pusė jų net nemoka bendrosios kalbos. Septonas Utas mėgsta mažus berniukus, Kiburnas užsiima juodaisiais burtais, o tavo draugas Kandžius — žmogėdra.
Blogiausia, kad ji net negalėjo ginčytis, jog jis neteisus. Smarkieji Vyrukai beveik vieni rinko atsargas Harenholui, ir lordas Boltonas pavedė jiems naikinti Lanisterius. Vargas Houtas savo vyrus padalino į keturias gaujas, kad nusiaubtų kuo daugiau kaimų. Pats vedė didžiausią būrį, kitiems vadovauti paskyrė savo patikimiausius kapitonus. Arija girdėjo Rordžą juokiantis iš to, kaip lordas Vargas ieško išdavikų. Jis tik nuvykdavo ten, kur anksčiau lankėsi su lordo Taivino vėliava, ir čiupdavo tuos, kurie jam tada padėjo. Lanisterių sidabras buvo suviliojęs daugelį, tad Mimai greta maišo su galvomis neretai parsigabendavo ir maišą pinigų.
— Mįslė! — džiugiai šūkaudavo Šegvelis. — Jeigu lordo Boltono ožys ėda žmones, kurie šėrė lordo Lanisterio ožį, tai kiek iš viso yra ožių?
— Vienas, — jo klausiama atsakė Arija.
— Nagi, šita kiaunė gudri kaip ožys! — kikeno kvailys.
Rordžas ir Kandžius buvo tokie pat bjaurūs kaip ir kiti. Lordui Boltonui sėdus valgyti kartu su įgula, Arija paprastai matydavo ir juos. Kandžius dvokė kaip sugedęs sūris, todėl Smarkieji Vyrukai liepdavo jam sėdėti pačiame stalo gale, kur jis galėjo netrukdomas sau urgzti, šnypšti ir dantimis bei pirštais draskyti mėsą. Arijai einant pro šalį, jis vis uostinėdavo, bet Rordžas baugino ją dar labiau. Sėdėdavo su Ursviku Ištikimuoju, bet dirbdama savo darbus ji nuolat jautė jo kibų, tarsi čiupinėjantį žvilgsnį.
Kartais Arija gailėdavosi neiškeliavusi su Džakenu Hagaru kitapus Siaurosios jūros. Tebeturėjo tą kvailą jo duotą pinigą, varioko dydžio geležies gabalėlį, jau aprūdijusį palei briauną. Vienoje pusėje buvo kažkas užrašyta, keisti žodžiai, kurių ji nemokėjo perskaityti. Kitoje pusėje pavaizduota vyro galva, bet veido bruožai buvo visiškai nusitrynę. Jis sakė, kad šita moneta labai vertinga, bet tikriausiai tai toks pat melas, kaip jo vardas ir net veidas. Ji taip supyko, kad numetė tą pinigiuką šalin, bet po valandos kažkodėl susigraužė ir nuėjusi vėl jį, tokį visiškai bevertį, susiieškojo.
Eidama per Apsilydžiusių Akmenų kiemą ir galynėdamasi su sunkiu kibiru, ji mąstė apie tą pinigą.
— Nen, — šūktelėjo kažkas, — padėk tą kibirą, eikš, pagelbėsi man.
Elmaras Frėjus buvo to paties amžiaus, kaip ir Arija, ir dar mažoko ūgio. Jis net įraudęs rideno statinę su smėliu per nelygius kiemo akmenis. Arija stojo jam padėti. Kartu jie nurideno statinę iki pat sienos ir atgal, tada atvertė ją stačią. Elmarui atlupus dangtį ir traukiant lauk šarvų marškinius, buvo girdėti, kaip viduje byra smėlis.
— Kaip manai, gal jau gana?
Ruzo Boltono ginklanešys privalėjo rūpintis, kad riterio šarvai visada tviskėtų.
— Reikia gerai išpurtyti smėlį. Čia dar yra rūdžių dėmių. Matai? — Ji parodė pirštu. — Geriau pavalyk dar kartą.
— Pati valyk.
Elmaras elgdavosi draugiškai, kol jam reikėdavo pagalbos, bet šiaip niekada nepamiršdavo esąs ginklanešys, o ji — tik tarnaitė. Mėgdavo girtis, kad jis — Perkėlos lordo sūnus, ne sūnėnas, mergvaikis ar anūkas, o tikragimis sūnus, ir todėl vesiąs princesę.