Jis taip pat manęs nekenčia, o gal bijo. Ji pasitraukė į šalį nesupykusi, veikiau nuliūdusi.
Paruošę maistą, virėjai uždengė jį sidabriniu dangčiu, o ąsotį apvyniojo storu rankšluosčiu, kad ilgiau išlaikytų šilumą. Lauke jau temo. Ant sienų varnos niurnėjo aplink galvas tarsi dvariškiai apie karalių. Vienas iš sargybinių atidarė Karaliaus Laužo duris.
— Tikiuosi, kad čia ne kiaunės sriuba, — pajuokavo jis.
Ruzas Boltonas, jai įėjus, sėdėjo prie židinio ir skaitė storą, oda įrištą knygą.
— Uždek žvakių, — paliepė versdamas puslapį. — Čia jau tamsoka.
Arija padėjo maistą jam prie alkūnės ir padarė kaip liepta. Kambarys prisipildė mirgančios šviesos ir gvazdikėlių kvapo. Lordas Boltonas pirštu pervertė dar keletą puslapių, paskui užvožė knygą ir atsargiai įkišo į ugnį. Žiūrėjo, kaip ją apima liepsna, o jo blyškiose akyse mirguliavo jos atspindžiai. Sena išdžiūvusi oda ūžtelėjusi įsidegė, geltoni lapai degdami sklaistėsi, lyg juos skaitytų koks vaiduoklis.
— Šį vakarą man tavęs nebereikės, — tarė Boltonas, taip ir nepažvelgęs į ją.
Ji turėjo išeiti tyliai tarsi pelė, bet kažkas jai nedavė ramybės.
— Milorde, — paklausė ji, — ar pasiimsite mane su savimi, kai išvyksite iš Harenholo?
Jis atsigręžė į ją tokiomis akimis, tarsi nuo lėkštės būtų prabilusi šerniena.
— Nen, ar aš tau leidau klausinėti?
— Ne, milorde, — ji nuleido akis.
— Vadinasi, tu neturėjai prabilti? Ar taip?
— Taip, milorde.
Akimirką atrodė, kad tai jį pralinksmino.
— Atsakysiu tau, bet tik šį kartą. Grįždamas į šiaurę, ketinu palikti Harenholą lordui Vargui. Tu liksi čia, su juo.
— Tačiau aš ne… — buvo besakanti ji. Boltonas ją nutraukė:
— Nesu pratęs, Nen, kad tarnai mane klausinėtų. Gal turėčiau nupjauti tau liežuvį?
Ji žinojo, kad jis galėtų tai padaryti taip lengvai, kaip kitas žmogus paspiria šunį.
— Ne, milorde.
— Vadinasi, daugiau iš tavęs šito nebegirdėsiu?
— Ne, milorde.
— Tuomet eik. Šį akiplėšiškumą aš užmiršiu.
Arija išėjo, bet gulti dar nesirengė. Žengiant į kiemo tamsą, sargybinis prie durų linktelėjo jai galva ir tarė:
— Audra ateina. Užuodi, kaip oras kvepia?
Pūtė gūsingas vėjas, draskydamas liepsnų sūkurius nuo deglų, sukaišiotų ant sienos greta eilėmis prismaigstytų galvų. Pakeliui į dievų giraitę ji praėjo Raudų bokštą, kur anksčiau gyveno bijodama Vyzės. Harenholui kritus, jį sau pasiėmė Frėjai. Pro langą sklido pikti balsai, vienu metu kalbėjo ir ginčijosi daug žmonių. Lauke ant laiptelių vienišas sėdėjo Elmaras.
— Kas nutiko? — paklausė Arija, išvydusi ant jo skruostų blizgančias ašaras.
— Mano princesė, — sušniurkščiojo Elmaras. — Einis sako, kad suteršta mūsų garbė. Paukštis atskrido iš Dvynių. Mano lordas tėvas sako, kad turėsiu vesti kažkokią kitą arba tapti septonu.
Kvaila princesė, pagalvojo Arija, nėra čia ko verkti.
— Mano broliai gali būti mirę, — prisipažino ji.
Elmaras pažvelgė į ją su panieka.
— Niekam nerūpi kažkokios tarnaitės broliai.
Šitai išgirdus buvo sunku susivaldyti jam nevožus.
— Tikiuosi, kad tavo princesė mirs, — metė ji ir nukūrė, kad tas nespėtų jos sugriebti.
Dievų giraitėje ji iš slėptuvės išsitraukė savo šluotkočio kalaviją ir nusinešė prie širdmedžio. Ten atsiklaupė. Šiureno raudoni lapai. Raudonos akys žvelgė jai į širdį. Dievų akys.
— Jūs, dievai, sakykite, ką man daryti, — meldėsi Arija.
Ilgokai nebuvo nieko girdėti, tik vėjas, vanduo, lapai, šakų girgždesys. Bet paskui kažkur be galo toli, už dievų giraitės ir apkerėtų bokštų, už milžiniškų akmeninių Harenholo sienų, iš nepasiekiamo pasaulio atsklido vienišas vilko kauksmas. Šiurpas nubėgo Arijai per nugarą, ir akimirką ji pasijuto lyg apsvaigusi. Tada vos girdimai suskambo, regis, tėvo balsas.
— Kai krinta sniegas ir pučia baltieji vėjai, vienišas vilkas miršta, bet gauja išlieka gyva, — kalbėjo jis.
— Bet gaujos nebėra, — sušnibždėjo ji burtmedžiui. Branas ir Rikonas mirę, Sansa Lanisterių rankose, Jonas iškeliavęs prie Sienos. — Net ir aš — jau nebe aš, o Nen.
— Tu — Arija iš Vinterfelo, šiaurės duktė. Sakei man, kad gali būti stipri. Tavyje teka vilko kraujas.
— Vilko kraujas, — dabar Arija prisiminė. — Būsiu stipri kaip Robas. Pasakiau ir būsiu.
Ji giliai atsikvėpė, abiem rankomis paėmusi šluotkotį iškėlė ir trenkė sau į kelį. Garsiai triokštelėjęs, pagalys lūžo, ir ji nusviedė abu medgalius šalin. Aš — didvilkė, ir gana tų medinių dantų.
Tą naktį ji gulėjo savo siauroje lovoje ant kūną badančių šiaudų laukdama patekant mėnulio ir klausydamasi, kaip šnabžda ir ginčijasi gyvųjų ir mirusiųjų balsai. Dabar ji pasitikėjo tik šitais balsais. Girdėjo savo pačios alsavimą ir vilkų, dabar jau visos rujos, staugimą. Jie arčiau negu tas, kurį girdėjau dievų giraitėje, pagalvojo ji. Jie šaukiasi manęs.
Pagaliau ji išsmuko iš po antklodės, įsirangė į tuniką ir basa nutipeno laiptais žemyn. Ruzas Boltonas buvo atsargus žmogus, prie durų į Karaliaus Laužą dieną naktį budėjo sargyba, tad jai teko išlįsti pro siaurą rūsio langą. Kieme tvyrojo ramybė, didžiulė pilis skendėjo užkerėtuose sapnuose. Aukštai virš galvos Raudų bokšto sienose raudojo vėjas.
Kalvėje žaizdrai buvo užgesinti, durys užrakintos. Arija, kaip ir aną kartą, įšliaužė pro langą. Gendris miegojo kartu su kitais dviem pameistriais ant vieno čiužinio. Ji ilgokai tupėjo susirietusi ant aukšto, kol akys apsiprato su tamsa tiek, kad neabejojo — Gendris guli iš krašto. Tada užspaudė jam burną ir gnybtelėjo. Gendris atsimerkė. Tikriausiai nebuvo labai kietai įmigęs.
— Labai prašau, — sušnibždėjo ji. Nuėmusi delną jam nuo burnos, mostelėjo ranka žemyn.
Akimirką jai atrodė, kad Gendris nieko nesuprato, bet paskui jis išlindo iš po antklodės. Nuogas tyliai nužingsniavo per kambarį, užsimetė palaidą šiurkščios drobės tuniką ir nulipo paskui ją nuo aukšto žemyn. Kiti miegantys nė nekrustelėjo.
— Ko tau reikia šį kartą? — pusbalsiu piktai paklausė Gendris.
— Kalavijo.
— Juodapirštis visus ginklus saugo užrakinęs, šitai sakiau tau šimtą kartų. Ar čia Dėlių lordui?
— Man. Sudaužyk spyną kūju.
— O jie man sudaužys rankas, — burbtelėjo Gendris. — Ar padarys ką nors blogiau.
— Nesudaužys, jeigu pabėgsi kartu su manimi.
— Pabėgsi, o jie tave pagaus ir užmuš.
— Jie padarys dar blogiau. Lordas Boltonas atiduoda Harenholą Kruviniesiems Juokdariams, taip jis man sakė.
Gendris nusibraukė nuo akių juodus plaukus.
— Na ir kas?
Ji bebaimiu žvilgsniu žiūrėjo tiesiai jam į akis.
— Tas, kad Vargas Houtas, tapęs lordu, ketina visiems tarnams nupjauti kojas. Kad nepabėgtų. Taip pat ir kalviams.
— Čia tik pasakos, — paniekinamai atsiliepė Gendris.
— Ne, tai tiesa. Girdėjau, kaip Vargas Houtas šitai sakė, — sumelavo Arija. — Kiekvienam nupjaus po vieną pėdą. Kairę. Nueik į virtuvę ir pažadink Pyragėlį, jis padarys, ką tu jam liepsi. Mums reikės duonos ar avižinių papločių, ar dar ko nors. Tu gauk kalavijus, aš pasirūpinsiu arkliais. Susitiksime prie rytinės sienos vartelių, už Vaiduoklių bokšto. Ten niekas niekada nevaikšto.