— Dievai be galo maloningi. Esu laisvas elgtis kaip trokšta mano širdis. Vesiu jūsų mieląją seserį, sere, ir su didžiausiu džiaugsmu.
Jis pabučiavo serą Garlaną į apžėlusį skruostą, o aplink pasipylė džiugūs šūksniai.
Sansai keistai susvaigo galva. Aš laisva. Jautė į ją smingančius žvilgsnius. Privalau nesišypsoti, priminė pati sau. Karalienė buvo ją įspėjusi — nesvarbu, ką ji jaučianti viduje, pasauliui jos veidas turi atrodyti prislėgtas.
— Neleisiu, kad mano sūnus būtų žeminamas, — pasakė Sersėja. — Gerai supratai?
— Taip. Tačiau jei netapsiu karaliene, kas manęs laukia?
— Šitai spręsime vėliau. Kol kas liksi čia, dvare, kaip mūsų globotinė.
— Aš noriu grįžti namo.
Tai išgirdusi karalienė suirzo.
— Jau turėtum žinoti, kad niekas iš mūsų negauna to, ko nori.
Bet aš juk gavau, pagalvojo Sansa. Esu laisva nuo Džofrio. Man nereikės jo nei bučiuoti, nei atiduoti jam savo mergystės, nei gimdyti jam vaikų. Tegu visa tai daro ta vargšė mergina, Mardžerė Tairel.
Džiaugsmo bangai nutilus, Haigardeno lordas jau įsitaisė prie tarybos stalo, jo sūnūs atsistojo prie kitų riterių ir lordvaikių po salės langais. Sansa stengėsi atrodyti vieniša ir nelaiminga, o į salę atlygio atsiimti buvo kviečiami kiti Juodųjų Vandenų mūšio didvyriai.
Paksteris Redvainas, Arboro lordas, atžygiavo per visą salę lydimas dvynių sūnų Horo ir Hoberio, pirmasis šlubavo dėl mūšyje gautos žaizdos. Po jų sekė lordas Matis Rovanas balta kaip sniegas liemene, ant jo krūtinės aukso siūlais buvo išsiuvinėtas medis; liesas ir praplikęs lordas Rendilas Tarlis su didžiuliu kalaviju brangakmeniais aptaisytoje makštyje už nugaros; seras Kevanas Lanisteris, jau plinkantis kresnas vyras trumpai kirpta barzdele; seras Adamas Marbrandas ant pečių krintančiais vario spalvos plaukais; galingi vakarų lordai Lidenas, Kreikholas ir Braksas.
Paskui atėjo eilė keturiems kovoje pasižymėjusiems menkesnės kilmės vyrams: į salę žengė vienaakis riteris seras Filipas Futas, dvikovoje užmušęs lordą Braisą Karoną; laisvasis raitelis Lotoras Brunas, prasimušęs pro pusšimtį Fosovėjų, paėmęs į nelaisvę serą Džoną iš žaliojo obuolio, nukovęs serą Brianą bei serą Edvidą iš raudonojo ir šitaip pelnęs sau Lotoro Obuolėdžio vardą; Vilitas, senas žilas serui Hariui Sviftui tarnaujantis karys, ištraukęs savo šeimininką iš po dvesiančio arklio ir gynęs jį nuo tuzino puolančių priešų; ginklanešys Džosminas Pekldonas su ką tik ant skruostų sužėlusiais pūkeliais, nukovęs du riterius, trečiąjį sužeidęs, nors pats vargu ar vyresnis negu keturiolikos. Vilitas atvyko neštuvuose, taip sunkiai jis buvo sužeistas.
Seras Kevanas sėdėjo šalia savo brolio lordo Taivino. Šaukliams baigus skelbti visų šių didvyrių žygius, jis pakilo.
— Jo malonybė pageidauja, kad šiems puikiems vyrams būtų atlyginta už jų narsą. Jo įsakymu seras Filipas nuo šiol bus lordas Filipas iš Futų giminės ir jam pereina visos Karonų giminės žemės, teisės ir pajamos. Lotoras Brunas bus įšventintas į riterius ir, karui pasibaigus, gaus upių krašte žemių ir pilį. Džosminui Pekldonui skiriamas kalavijas ir šarvai, karo žirgas iš karališkųjų arklidžių jo paties pasirinktas, o sulaukęs pilnų metų bus įšventintas į riterius. Pagaliau ištikimajam Vilitui dovanojama ietis sidabru kaustyta rankena, nauji žiedmarškiniai ir šalmas su antveidžiu. Be to, šio kario sūnūs bus paimti tarnauti Lanisteriams Kasterlių Uoloje, vyresnysis ginklanešiu, jaunesnysis pažu, ir turės galimybę tapti riteriais, jeigu tarnaus uoliai ir ištikimai. Visa tai patvirtina karaliaus ranka ir mažoji taryba.
Toliau buvo pagerbti karaliaus karo laivų „Tyrų vėjas“, „Princas Eimonas“ ir „Upės strėlė“ kapitonai, taip pat kai kurie jūreiviai iš „Dievų malonės“, „Ieties“, „Šilko damos“ ir „Smaigalio“. Kiek Sansa pajėgė suprasti, svarbiausias jų nuopelnas buvo tas, kad jie per mūšį upėje liko gyvi, nes šitaip pasisekė nedaugeliui. Halinas Piromantas ir alchemikų gildijos vyresnieji taip pat sulaukė karaliaus padėkos, o Halinas gavo lordo titulą, nors Sansa pastebėjo, kad prie to vardo nepridėta nei žemių, nei pilies, tad alchemikas tapo tokiu pat netikru lordu, kaip ir Veiris. Kur kas reikšmingesnis titulas buvo skirtas serui Lanseliui. Džofris dovanojo jam žemes, pilis ir teises, priklausiusias Darių giminei, nes per kovas upių žemėse žuvo paskutinis jų lordas, dar vaikas, „nepalikęs teisėto Darių kraujo įpėdinio, tik pavainikį pusbrolį“.
Seras Lanselis dovanos priimti neatvyko; pasak kalbų, dėl savo žaizdos jis galįs netekti rankos, o gal ir gyvybės. Kipšas esą taip pat vadavosi mirtimi po siaubingo kirčio į galvą.
Šaukliui riktelėjus: „Lordas Petiras Beilišas!“ — šis išėjo priekin švytėdamas rausvais ir slyvų atspalviais, strazdais siuvinėtu apsiaustu. Klaupdamasis prieš Geležinį sostą, jis šypsojosi. Atrodo toks patenkintas. Sansa negirdėjo, kad Mažasis Pirštas mūšyje būtų nuveikęs ką nors itin didvyriška, bet, regis, jo vis tiek laukė apdovanojimas.
Vėl atsistojo seras Kevanas.
— Maloningasis karalius pageidauja, kad jo ištikimas patarėjas Petiras Beilišas būtų apdovanotas už uolią tarnybą kraštui ir karūnai. Tebūnie žinoma, kad lordui Beilišui skiriama Harenholo pilis su visomis jai priklausančiomis žemėmis ir pajamomis, ten jis nuo šiol gyvens ir valdys kaip aukštasis Trišakio lordas. Petiras Beilišas, jo sūnūs ir anūkai turės šias teises ir jomis naudosis iki amžių pabaigos, ir visi Trišakio lordai privalės jam prisiekti kaip teisėtam jų valdovui. Karaliaus ranka ir mažoji taryba visiškai pritaria.
Mažasis Pirštas tebeklūpodamas pakėlė akis į karalių Džofrį.
— Nuolankiai dėkoju, jūsų malonybe. Kaip suprantu, man reikia pasirūpinti, kad atsirastų sūnų ir anūkų.
Džofris nusijuokė, jam iš paskos nusikvatojo ir visas dvaras. Aukštasis Trišakio lordas, galvojo Sansa, ir dar Harenholo valdovas. Ji nesuprato, ko čia taip džiaugtis. Tie garbingi vardai tokie pat tušti, kaip Halinui Piromantui suteiktas titulas. Harenholas prakeiktas, visi tai žino, šiuo metu Lanisteriai jo net ir nevaldo. Be to, Trišakio lordai prisiekę Riveranui, Tulių giminei ir Šiaurės karaliui; jie niekada nepripažins Mažojo Piršto savo valdovu. Nebent būtų priversti. Nebent ir mano brolis, ir dėdė, ir senelis visi būtų nuversti ir nužudyti. Šitaip pagalvojusi Sansa išsigando, tačiau pati save sugėdino. Robas juos visada sumuša. Jei reikės, sumuš ir lordą Beilišą.
Tą dieną buvo įšventinta daugiau kaip šeši šimtai naujų riterių. Per visą naktį jie budėjo Didžiojoje Beiloro septoje, rytą ėjo per visą miestą į pilį basi, taip įrodydami savo širdies nuolankumą ir nusižeminimą. Dabar jie, vilkėdami nedažytos vilnos marškinius, žengė į priekį, kad būtų karaliaus sargybos įšventinti į riterius. Ceremonija užtruko ilgai, nes tai atlikti galėjo tik trys čia esantys Baltojo kalavijo broliai. Mendonas Muras žuvo mūšyje, Skalikas dingo, Aris Oukhartas su princese Mirsela buvo Dorne, o Džeimis Lanisteris — Robo nelaisvėje, tad iš karaliaus sargybos liko tik Beilonas Svonas, Merinas Trentas ir Osmundas Ketlblekas. Kiekvienas įšventintasis atsikeldavo, užsijuosdavo diržą su kalaviju ir stodavo prie kitų po langais. Kai kurie eidami per miestą susikruvino kojas, bet vis tiek, Sansos akimis, stovėjo išdidūs, iškėlę galvas.
Kol visi naujieji riteriai gavo savo „serus“, menė jau gerokai bruzdėjo, o visų labiausiai — Džofris. Kai kurie stovintys galerijoje patyliukais išsmukdavo lauk, bet kilmingieji apačioje, negalėdami išeiti be karaliaus leidimo, neturėjo kur dingti. Džofas akivaizdžiai nebenustygo Geležiniame soste ir, matyt, būtų mielai tokį leidimą davęs, bet tai dienai skirti darbai dar toli gražu nebuvo baigti. Atėjo eilė kitai kovojusiai pusei — į menę įvedė belaisvius.