Tame būryje taip pat buvo garsių lordų ir kilmingų riterių: rūstus lordas Seltigaras, Raudonasis Krabas; seras Boniferas Gerasis; lordas Estermontas, senesnis net ir už Seltigarą; lordas Varneris, jam buvo suskaldytas kelis, bet jis atklibikščiavo per visą menę pats, nė už ką nesutikdamas, kad jam padėtų; seras Markas Mulendoras papilkėjusiu veidu, be kairės rankos iki alkūnės; nuožmios išraiškos Raudonasis Ronetas iš Grifų Kalno; seras Dermotas iš Lietaus Girios; lordas Vilemas su sūnumis Džosua ir Eliju; seras Džonas Fosovėjus; seras Timonas Aštriakardis; Auranas, Driftmarko pavainikis; lordas Stedmonas, pravarde Pinigėlis; ir šimtai kitų.
Perbėgusiems į kitą pusę mūšyje užteko tik prisiekti ištikimybę Džofriui, tačiau kovojusieji už Stanį iki galo privalėjo kalbėti. Nuo jų žodžių priklausė jų likimas. Jeigu maldavo atleisti už išdavystę ir žadėjo nuo šiol ištikimai tarnauti, Džofris maloningai priimdavo atgal karaliaus globon ir grąžindavo visas jų žemes ir teises. Tačiau liko ir saujelė nenorinčių paklusti.
— Nemanyk, berniuk, kad taip viskas ir baigėsi, — pagrasino vienas, kažkurio Florento mergvaikis. — Karalių Stanį globoja Šviesos Valdovas, dabar ir visados. Visi tavo kalavijai ir visos gudrybės tavęs neišgelbės, kai ateis jo valanda.
— Tavo valanda jau atėjo! — Džofris mostelėjo serui Ilinui Peinui, kad išvestų tą vyrą ir nukirstų jam galvą.
Tačiau nespėjo išvilkti vieno, kai kitas atšiaurus riteris su liepsnojančia širdimi ant apsiausto riktelėjo:
— Tikrasis karalius — Stanis! Geležiniame soste sėdi baidyklė, kraujomaišos pagimdytas išsigimėlis!
— Tylėt! — subliuvo seras Kevanas.
Riteris, priešingai, ėmė šaukti dar garsiau.
— Džofris — tai juodas kirminas, graužiantis karalystės širdį! Jo tėvas — tamsa, ir mirtis — jo motina! Sunaikinkite jį, kol jūsų visų neužkrėtė puviniu! Sunaikinkite juos visus, kekšę karalienę ir kirminą karalių, šlykštų neūžaugą ir šnabždantį vorą, tuos apgaule mintančius žiedus. Tik šitaip galite išsigelbėti!
Vienas iš auksinių apsiaustų partrenkė tą žmogų ant grindų, bet jis vis vien šaukė:
— Ateis visa apvalančioji ugnis! Karalius Stanis sugrįš!
Džofris pašoko.
— Aš esu karalius! Nužudykite jį! Tuoj pat nužudykite! Įsakau! — Jis įniršęs, supykęs kapojo ranka orą… ir suklykė iš skausmo pataikęs į vieną aštrių metalo dantų, kyšančių visur aplink jį iš sosto. Ryškiai raudonas rankovės šilkas patamsėjo sugerdamas kraują. — Mama! — užbliovė Džofris.
Visų akims nukrypus į karalių, ant grindų gulintis vyras kažkaip sugebėjo iš vieno auksinio apsiausto atimti ietį ir ja pasiremdamas vėl atsistoti.
— Sostas jį atstumia! — riktelėjo jis. — Joks jis karalius!
Sersėja puolė prie sosto, tačiau lordas Taivinas liko sustingęs tarsi akmeninis. Užteko jam krustelėti pirštą, ir seras Merinas Trentas, išsitraukęs kalaviją, žengė priekin. Viskas baigėsi staigiai ir žiauriai. Auksiniai apsiaustai čiupo vyrą už parankių.
— Ne karalius! — vėl išrėkė jis tuo metu, kai seras Merinas persmeigė kalaviju jam krūtinę.
Džofas krito į motinos glėbį. Tuojau atskubėję trys meisteriai išgabeno jį pro karaliui skirtas duris. Tada prakalbo visi iš karto. Auksiniams apsiaustams išvilkus negyvėlį, po jo ant akmeninių grindų liko ryški kraujo šliūžė. Lordas Beilišas glostėsi barzdą, o Veiris jam kažką šnibždėjo į ausį. Gal dabar mums leis eiti? — vylėsi Sansa. Dar laukė didokas belaisvių būrys, bet kas galėjo žinoti — jie prisieks ištikimybę ar įžeidžiamai rėkaus?
Atsistojo lordas Taivinas.
— Tęsiame, — tarė jis aiškiu, tvirtu balsu, ir visi murmesiai nutilo. — Norintieji prašyti atleidimo už išdavystes gali dabar kalbėti. Bet daugiau jokių kvailysčių nebus.
Jis žengė arčiau Geležinio sosto ir atsisėdo ant laiptelio, vos per kokias tris pėdas nuo grindų.
Už langų jau temo, kai susirinkimas pagaliau baigėsi. Lipdama nuo galerijos žemyn, Sansa iš nuovargio vos laikėsi ant kojų. Kažin ar smarkiai įsipjovė Džofris? Sako, Geležinis sostas tiems, kuriems jis neskirtas, gali būti negailestingas.
Atsidūrusi savo miegamajame ir pagaliau pasijutusi saugi, ji prispaudė prie veido pagalvę, kad nebūtų girdėti, kaip ji spiegia iš džiaugsmo. Ak, dievai maloningiausieji, jis tai padarė, jis visų akivaizdoje manęs atsisakė. Kai tarnaitė atnešė vakarienę, Sansa jos vos neišbučiavo. Ten buvo karštos duonos, šviežiai sumušto sviesto, tirštos jautienos sriubos, gaidienos su morkomis ir persikų su medumi. Net maistas atrodo skanesnis, pagalvojo ji.
Sutemus užsimetė apsiaustą ir patraukė į dievų giraitę. Pakeliamąjį tiltą saugojo baltais šarvais šviečiantis seras Osmundas Ketlblekas. Linkėdama jam gero vakaro, kaip įmanydama stengėsi kalbėti kuo liūdniau. Riteris taip šnairai į ją žvilgtelėjo, kad Sansa pamanė jo neįtikinusi.
Seras Dontosas laukė tarp lapų mirgančioje mėnesienoje.
— Kodėl jūs toks liūdnas? — linksma paklausė Sansa. — Juk buvote tenai, girdėjote. Džofas manęs atsisakė, su manimi reikalai baigti, jis…
— Ak, Džonkvile, mano vargše Džonkvile, jūs nieko nesuprantate, — Dontosas paėmė ją už rankos. — Su jumis reikalai baigti? Jie ką tik prasidėjo.
Sansai apmirė širdis.
— Ką norite pasakyti?
— Karalienė niekada jūsų nepaleis, niekada. Esate per daug vertinga įkaitė. O Džofris… mieloji, jis tebėra karalius. Jeigu užsimanys, kad atsidurtumėte jo lovoje, tai ir atsidursite, tik jūsų įsčiose jis daigins mergvaikius, o ne teisėtus sūnus.
— Ne, — priblokšta ištarė Sansa. — Jis paleido mane, jis…
Seras Dontosas seilėtomis lūpomis pakštelėjo jai į ausį.
— Būkite stipri. Prisiekiau pasirūpinti, kad parkeliautumėte namo, ir dabar galiu tai padaryti. Diena jau paskirta.
— Kada? — sukruto Sansa. — Kada keliausime?
— Džofrio vestuvių naktį. Po puotos. Viskuo jau pasirūpinta. Raudonoji pilis bus pilna svetimų žmonių. Pusė dvaro pasigers, kita pusė stengsis padėti Džofriui sugulti su jo nuotaka. Kažkuriam laikui apie jus pamirš, ta sumaištis mums labai palanki.
— Vestuvės bus ne anksčiau kaip po mėnesio. Mardžerė Tairel dabar Haigardene, tik šiandien pasiuntiniai iškeliavo jos kviesti.
— Laukėte taip ilgai, turėkite dar truputį kantrybės. Štai, žiūrėkite, turiu jums šį tą. — Seras Dontosas pasikniso kapšelyje ir ištraukė tarsi sidabru žvilgantį voratinklį, kuris pakibo tarp storų jo pirštų.
Tai buvo dailiai numegztas sidabrinis plaukų tinklelis iš tokių plonų ir trapių siūlų, kad paėmus į ranką atrodė, jog sveria ne daugiau kaip vėjo dvelktelėjimas. Ten, kur siūlai kryžiavosi, blizgėjo mažyčiai brangakmeniai, labai tamsūs, tartum siurbiantys į save mėnesienos spindulius.
— Kokie čia akmenys?
— Juodieji ametistai iš Ašajaus. Ypač reti, dienos šviesoje tikros tamsiai violetinės spalvos.
— Labai gražus, — tarė Sansa galvodama, man reikia laivo, o ne tinklelio plaukams.
— Gražesnis nei gali numanyti, mielas vaikeli. Tai, ką regi, yra burtai. Tavo rankoje — teisingumas. Tai kerštas už tavo tėvą, — Dontosas pasilenkė arčiau ir vėl ją pabučiavo. — Tai namai.