Teonas
Meisteris Luvinas įžengė į jo kambarį, prie pilies sienų pasirodžius pirmiesiems žvalgams.
— Milorde prince, — tarė jis, — privalote pasiduoti.
Teonas nuleidęs akis spoksojo į avižinius papločius, medų ir kraujinę dešrą — jam patiektus pusryčius. Po dar vienos bemiegės nakties sėdėjo sudirgęs, jį pykino vien pažiūrėjus į maistą.
— Iš mano dėdės — jokio atsakymo?
— Nėra, — atsakė meisteris, — taip pat ir iš jūsų tėvo Paike.
— Siųsk dar paukščių.
— Tai neduos naudos. Kai tie paukščiai pasieks…
— Siųsk juos! — vėstelėjęs ranka, nušlavė lėkštę su maistu į šalį, nusimetė antklodę ir pakilo iš Nedo Starko lovos nuogas ir piktas. — O gal lauki, kol nusigaluosiu? Ar taip, Luvinai? Klok tiesą.
Nedidukas pilkas žmogelis nė trupučio neišsigando.
— Mano brolija visada tarnauja.
— Taip, tik kam?
— Kraštui, — atšovė meisteris Luvinas, — ir Vinterfelui. Teonai, kadaise mokiau tave rašyti ir skaičiuoti, karo meno ir istorijos. Būčiau ir daugiau išmokęs, jei tik būtum rodęs norą. Neketinu įrodinėti degąs tau didžiule meile, tikrai ne, bet nekęsti tavęs taip pat negaliu. Net jeigu ir būtų šitaip, kol valdai Vinterfelą, esu saistomas priesaikos tau patarti. Tad dabar patariu tau pasiduoti.
Teonas pasilenkęs stvėrė nuo grindų suglamžytą apsiaustą, nupurtė nendrių šapus ir užsimetė ant pečių. Ugnies, man reikia ugnies ir švarių drabužių. Kur Veksas? Purvinas į kapą negulsiu.
— Čia išsilaikyti neturite jokios vilties, — tęsė meisteris. — Jeigu jūsų lordas tėvas būtų ketinęs atsiųsti jums pagalbos, jau būtų tai padaręs. Bet jam visų pirma rūpi Sąsmauka. Mūšis dėl Šiaurės vyks prie Keilino Griovos liekanų.
— Gal ir taip, — sutiko Teonas. — Ir kol aš laikausi Vinterfele, seras Rodrikas ir Starko lordai negali žygiuoti į pietus ir smogti mano dėdei iš užnugario. — Karo meną išmanau geriau, negu tu, seni, galvoji. — Maisto turiu pakankamai, tad jei prireiktų, apsiaustį galiu ištverti bent metus.
— Nebus jokios apsiausties. Galbūt jie vieną kitą dieną sugaiš gamindami kopėčias ir rišdami prie kablių virves. Bet, šiaip ar taip, netrukus jie lips per sienas dešimtyse vietų. Gal vidinę tvirtovę pajėgsi ginti ilgiau, bet pilis kris per valandą. Būtų kur kas geriau, jei atidarytum vartus ir paprašytum…
— Ko — pasigailėti? Žinau, kaip jie pasigailės.
— Yra išeitis.
— Aš gimęs geležies žmogum, — priminė jam Teonas. — Mano kelias aiškus. Ar jie paliko man galimybę rinktis? Ne, nesakyk nieko, tavo patarimų prisiklausiau kiek gana. Eik ir pasiųsk tuos paukščius, kaip liepiau, dar pasakyk Lorenui, kad ateitų. Taip pat ir Veksui. Tegu švariai nuvalo mano grandininius marškinius ir surenka kieme įgulą.
Akimirką jam atrodė, kad meisteris nepaklus. Tačiau Luvinas vis dėlto šaltai nusilenkė.
— Kaip įsakysi.
Jų susirinko apgailėtinai menkas būrelis; geležies žmonių buvo mažai, o kiemas didelis.
— Šiauriečiai bus čia dar iki sutemstant, — tarė jiems Teonas. — Seras Rodrikas Kaselis ir visi tie lordai, atsiliepę į jo kvietimą. Aš nuo jų nebėgsiu. Paėmiau šitą pilį ir ginsiu ją, tad būsiu Vinterfelo princas iki galo, gyvas ar miręs. Tačiau nė vienam neliepsiu mirti kartu su manimi. Jeigu pasitrauktumėte dabar, kol dar mūsų neapsiautė pagrindinės sero Rodriko pajėgos, galėtumėte ištrūkti į laisvę. — Jis išsitraukė savo ilgąjį kalaviją ir žemėje nubrėžė ilgą brūkšnį. — Kas nori pasilikti ir kautis, tegu žengia priekin.
Niekas nepratarė nė žodžio. Vyrai, apsitaisę grandininiais šarvais, kailiais, kietinta oda, stovėjo sustingę tarsi iš akmens. Keli susižvalgė. Urzenas pamindžikavo. Dikas Harlas atsikrenkštė ir nusispjovė. Lengvas vėjelis pašiaušė ilgus šviesius Endeharo plaukus.
Teonas pasijuto lyg skęstų. Ko gi aš stebiuosi? — niūriai pagalvojo jis. Jį tėvas apleido, dėdės, sesuo, net tas atgrasus padaras Dvokas. Kodėl šitie vyrai turėtų pasirodyti ištikimesni? Nebeliko žodžių, nebebuvo ką daryti. Jis galėjo tik stovėti su kalaviju rankoje prie šitų didingų pilkų sienų po slegiančiu baltu dangum ir laukti, laukti…
Pirmasis brūkšnį peržengė Veksas. Trys skubrūs žingsneliai, ir jis jau susigūžęs stovėjo greta Teono. Berniuko sugėdintas pirmyn žengė Juodasis Lorenas, visas susiraukęs.
— Kas dar? — griežtai paklausė jis.
Išėjo Raudonasis Rolfas. Kromas. Verlagas. Timoras su broliais. Ulfas Piktasis. Haragas Avių Vagis. Keturi Harlai ir du Botliai. Paskutinis perėjo Kenetas Banginis. Iš viso septyniolika.
Urzenas liko tarp tų, kurie nekrustelėjo, dar Stigas, ir visi dešimt Ašos atvestų iš Gūdmiškio.
— Tuomet eikite, — tarė jiems Teonas. — Bėkite pas mano seserį. Ji jus visus priglobs, nė trupučio tuo neabejoju.
Stigui bent jau užteko sąžinės atrodyti susigėdusiam. Kiti nieko nesakydami išsiskirstė. Teonas atsigręžė į septyniolika pasilikusiųjų.
— Grįžkite ant sienų. Jei dievai mūsų pasigailės, prisiminsiu kiekvieną iš jūsų.
Visiems išsivaikščiojus, Juodasis Lorenas pasiliko.
— Vos prasidėjus mūšiui, pilies žmonės stos prieš mus.
— Žinau. Ką siūlai daryti?
— Nudėti juos, — atsiliepė Lorenas. — Visus iki vieno.
Teonas papurtė galvą.
— Kilpa paruošta?
— Taip. Ketini ją panaudoti?
— Žinai kokį geresnį būdą?
— O kaipgi. Pasiimsiu kirvį, atsistosiu ant to pakeliamojo tilto, ir tegu jie eina. Po vieną, po du, po tris, nesvarbu. Nė vienas nepereis per griovį, kol neišleisiu paskutinio kvapo.
Jis nori mirti, pagalvojo Teonas. Ne pergalės jis trokšta, o giesmės verto galo.
— Imsime kilpą.
— Kaip pasakysi, — su panieka akyse atsiliepė Lorenas.
Veksas padėjo apsirengti mūšiui. Po juodu švarku ir auksine mantija blizgėjo gerai sutepti žiedmarškiniai, po jais — standžios kietintos odos sluoksnis. Apsišarvavęs ir apsiginklavęs Teonas užkopė į sargybos bokštą rytinės ir pietinės sienų kampe, norėdamas pažvelgti, kaip artėja jo lemtis. Šiauriečiai skleidėsi supdami pilį. Jų mažiausiai tūkstantis, o gal ir dukart daugiau. Prieš septyniolika. Atsigabeno strėlių svaidykles ir katapultas. Karališkajame kelyje nebuvo matyti ridenamų apgulties bokštų, bet Vilkų girioje nestigo medienos, kad jų išdygtų tiek, kiek reikia.
Pro meisterio Luvino iš Myro atsigabentą vamzdį su lęšiais Teonas apžiūrėjo jų vėliavas. Kur bepažvelgsi, narsiai plevėsavo Servinų kovos kirvis, buvo matyti ir Tolhartų medžiai, ir Baltojo Uosto jūržmogiai. Rečiau pasitaikydavo Flintų ir Karstarkų ženklų. Šen bei ten net šmėkšteldavo Hornvudų briedis. Tačiau nė vieno Gloverio, jais pasirūpino Aša, nėra Boltonų iš Dredforto, iš Sienos šešėlio nepasirodė Amberiai. Nelabai jų ir reikėjo. Po valandėlės prie vartų atsirado berniukas Klėjus Servinas su taikos vėliava ant ilgo koto ir paskelbė, kad seras Rodrikas Kaselis nori derėtis su Teonu Išverstakailiu.
Išverstakailis. Tas žodis buvo kartus lyg tulžis. Taip, jis prisiminė — juk iškeliavo į Paiką vesti tėvo laivų prieš Lanisportą.
— Netrukus išeisiu, — šūktelėjo žemyn. — Vienas.
Juodasis Lorenas tam nepritarė.
— Kraują gali nuplauti tik kraujas, — pareiškė jis. — Riteriai su kitais riteriais gal tų paliaubų ir paiso, tačiau susidūrę su tais, kuriuos laiko nusikaltusiais, savo garbės taip nežiūri.