— Aš — Vinterfelo princas ir Geležies salų įpėdinis, — pasišiaušė Teonas. — Dabar eik, surask tą merginą ir padaryk, kaip sakiau.
Juodasis Lorenas nutvilkė jį žudančiu žvilgsniu.
— Taip, prince.
Ir jis prieš mane, suvokė Teonas. Pastaruoju metu jam atrodydavo, kad net ir Vinterfelo akmenys nusiteikę prieš jį. Jeigu teks žūti, mirsiu be draugų ir visų apleistas. Ką tuomet gali rinktis, jei ne gyvenimą?
Su karūna ant galvos jis nujojo prie vartų bokšto. Moteris iš šulinio sėmė vandenį, o virėjas Geidžas stovėjo virtuvės tarpduryje. Savo neapykantą jie slėpė po akmeniniais veidais ir niūriais žvilgsniais, bet Teonas ją jautė ir taip.
Nusileidus pakeliamajam tiltui, per griovį ūžtelėjo žvarbus vėjas. Jo persmelktas Teonas suvirpėjo. Tai tik šaltis, daugiau nieko, tarė sau, virpu juk, o ne drebu. Virpa net ir narsūs vyrai. Jis išjojo tiesiai tam vėjui į nasrus, po vartų grotomis per pakeliamąjį tiltą. Išnėręs kitapus sienos, tarsi jautė, kaip tuščiomis, jau be akių likusiomis akiduobėmis jį stebi tie berniukai.
Seras Rodrikas laukė turgaus aikštėje raitas ant savo obuolmušio. Šalia ant karties, kurią laikė jaunasis Klėjus Servinas, plaikstėsi Starkų didvilkis. Aikštėje žmonių daugiau nebuvo, nors ant aplinkinių namų stogų Teonas matė lankininkus, dešinėje buvo pasirengę ietininkai, kairėje — raitų riterių greta po Manderlių giminės jūržmogiu ir trišakiu. Visi jie trokšta mano mirties. Su kai kuriais iš tų vaikinų buvo gėręs, lošęs kauliukais, net vaikščiojęs pas mergas, bet pakliuvus į jų rankas tai nebūtų jo išgelbėję.
— Sere Rodrikai, — Teonas timptelėjo vadeles ir sustojo. — Liūdna, kad tenka susitikti kaip priešams.
— O mane slegia, kad turiu dar lukterti, kol galėsiu tave pakarti, — senasis riteris nusispjovė ant klampios žemės. — Teonas Išverstakailis.
— Aš — Greidžojus iš Paiko, — priminė jam Teonas. — Ant vystyklų, kuriais mane supo tėvas, buvo krakenas, o ne didvilkis.
— Tu dešimt metų buvai Starkų globotinis.
— O aš sakau — įkaitas ir belaisvis.
— Tada, matyt, lordui Edardui vertėjo laikyti tave prikaustytą grandine prie požemio sienos. Bet jis tave augino kartu su savo sūnumis, tais mielais berniukais, kuriuos nužudei, o aš niekada nenusiplausiu gėdos, kad mokiau tave karo meno. O, kad taip būčiau suvaręs tau kalaviją į pilvą, užuot rodęs, kaip jį reikia laikyti.
— Išėjau derėtis, o ne klausytis įžeidinėjimų. Klok, seni, ką ketini sakyti. Ko iš manęs nori?
— Dviejų dalykų, — tarė senasis riteris. — Vinterfelo ir tavo galvos. Liepk savo žmonėms atidaryti vartus ir sudėti ginklus. Kurie vaikų nežudė, galės keliauti kur panorėję, tačiau tu lauksi karaliaus Robo teismo. Tegu pasigaili tavęs dievai, kai jis grįš.
— Robas daugiau niekada neišvys Vinterfelo, — pažadėjo Teonas. — Jis nusilauš sprandą prie Keilino Griovos, kaip tai nutinka visoms pietiečių kariuomenėms jau dešimt tūkstančių metų. Dabar, sere, šiaurė mūsų.
— Turite tris pilis, — atšovė seras Rodrikas, — ir vieną ketinu atsiimti, Išverstakaili.
Teonas nepaisė jo žodžių.
— Dabar išklausyk mano sąlygas. Iki vakaro turite pasitraukti ir išsiskirstyti. Tiems, kurie prisieks ištikimybę Beilonui Greidžojui, kaip jų karaliui, ir man, kaip Vinterfelo princui, bus patvirtintos jų teisės ir turimos žemės, jiems nenutiks nieko bloga. Kas mus paniekins, bus sunaikintas.
Jaunasis Servinas netikėjo savo ausimis.
— Greidžojau, gal išprotėjai?
Seras Rodrikas papurtė galvą.
— Ne, vaikine, jis paprasčiausiai tuščiagarbis. Bijau, kad Teonas visada labai jau gerai apie save galvojo, — jis dūrė pirštu į Teoną. — Nemanyk, jog man reikia laukti, kol Robas prasimuš per Sąsmauką, kad sudoročiau tokį kaip tu. Čia su manimi beveik du tūkstančiai vyrų… o tu, jei tiesa tai, ką girdėjau, turi ne daugiau kaip penkiasdešimt.
Tiesą sakant, septyniolika. Teonas prisivertė šyptelėti.
— Turiu šį tą geriau, — ir iškėlė virš galvos kumštį — ženklą, kurio turėjo laukti Lorenas.
Vinterfelo sienos dunksojo jam už nugaros, bet seras Rodrikas regėjo jas tiesiai prieš save ir, be abejo, turėjo viską aiškiai matyti. Teonas stebėjo jo veidą. Smakras po tomis standžiomis žandenomis virptelėjo, ir jis suprato, kad senis jau pamatė. Nenustebo, liūdnai pagalvojo jis, bet tikrai išsigando.
— Taip elgiasi tik bailiai, — tarė seras Rodrikas. — Šitaip pasinaudoti vaiku… tai šlykštu.
— Ak, žinoma, — atsiliepė Teonas. — Tokio patiekalo esu ragavęs, gal pamiršai? Buvau dešimties metų, kai mane paėmė iš tėvo namų, kad jis daugiau nebekeltų maištų.
— Tai ne tas pats!
— Nesiginčiju, kilpa man ant kaklo buvo ne iš kanapinės virvės, — Teono veidas liko abejingas, — tačiau aš ją vis tiek jaučiau. Ir ji trynė, sere Rodrikai. Trynė iki kraujo.
Iki šiol niekada nebuvo šito aiškiai supratęs, bet žodžiams byrant iš burnos jautė, kokie jie teisingi.
— Tau niekas nedarė nieko bloga.
— Ir tavo Betei nenutiks nieko bloga, jeigu tik tu…
Seras Rodrikas neleido jam baigti:
— Gyvatė, — pareiškė riteris, iš įtūžio įraudęs po tomis baltomis žandenomis, — suteikiau tau, Išverstakaili, galimybę išgelbėti savo žmones ir mirti išsaugojus bent menką garbės trupinėlį. Turėjau susivokti, kad iš vaikų žudiko šito tikėtis neįmanoma, — jo ranka nuslydo ant kalavijo rankenos. — Turėčiau tave čia pat sukapoti, kad pagaliau baigtųsi šitie tavo melai ir apgavystės. Prisiekiu dievais, taip ir turėčiau padaryti.
Kretančio senio Teonas nebijojo, bet atokiau stebintys lankininkai ir riterių greta buvo visiškai kas kita. Jei sušvytruotų ištraukti kalavijai, grįžti gyvam į pilį vargu ar pavyktų.
— Sulaužyk priesaiką, nužudyk mane, ir tavo akyse mažoji Betė pasismaugs ant virvės galo.
Sero Rodriko krumpliai pabalo, bet po akimirkos jis nuėmė ranką nuo kalavijo rankenos.
— Na, iš tiesų, per daug ilgai užsibuvau šiame pasaulyje.
— Sunku nesutikti, sere. Priimate mano sąlygas?
— Mane saisto pareiga ledi Keitlinai ir Starkų giminei.
— O kaip jūsų paties giminė? Betė — paskutinė jūsų kraujo atžala.
Senasis riteris atsitiesė.
— Vietoj dukters siūlau save. Paleisk ją ir imk įkaitu mane. Vinterfelo pilies valdytojas, be abejo, yra vertesnis už vaiką.
— Tik ne man. — Drąsus pasiūlymas, seni, bet aš dar ne toks kvailas. — Ir ne lordui Manderliui ar Leobaldui Tolhartui, galėčiau lažintis. — Tavo varganas senas kailis jiems vertas tiek pat, kiek ir bet kurio kito žmogaus. — Ne, aš pasiliksiu mergaitę… ir žiūrėsiu, kad ji būtų saugi, kol vykdysi tai, ką įsakiau. Jos gyvybė — tavo rankose.
— Dievai maloningiausi, Teonai, kaip tu gali šitaip elgtis? Juk žinai, kad privalau pulti, esu prisiekęs…
— Jeigu ši kariuomenė tebestovės prie mano vartų saulei leidžiantis, Betė bus pakarta, — tarė Teonas. — Dar vienas įkaitas paskui ją į kapą žengs švintant, kitas — saulei leidžiantis. Kol jūs čia stovėsite, kiekviena aušra ir kiekvienos sutemos reikš mirtį. Įkaitų man netrūksta.
Atsakymo jis nelaukė. Apsukęs Šypsnį, nujojo į pilį. Iš pradžių lėtai, bet mintis apie tuos lankininkus privertė pasileisti risčia. Mažos galvutės nuo smaigų žiūrėjo, kaip jis artėja, dervuoti, be odos veidukai su kiekvienu žingsniu vis augo, o tarp jų stovėjo nedidukė Betė Kasel su kilpa ant kaklo ir verkė. Teonas spustelėjo kulnais Šypsnį ir jau lėkė šuoliais. Šypsnio kanopos sudundėjo ant pakeliamojo tilto tarsi karo būgnai.