— Kas jūs — priešai ar draugai? — sududeno Juodasis Lorenas apačion.
— Nejaugi priešai neštų tokias puikias dovanas? — Raudonasis Šalmas mostelėjo ranka, ir prie vartų dunkstelėjo trys lavonai. Virš jų atsirado deglas, kad gynėjai ant sienų pamatytų negyvųjų veidus.
— Senasis pilies valdytojas, — tarė Juodasis Lorenas.
— Su Leobaldu Tolhartu ir Klėjum Servinu.
Mažajam lordui strėlė pataikė į akį, o serui Rodrikui kairė ranka buvo nukirsta iki alkūnės. Meisteris Luvinas tik aiktelėjo paklaikęs, nusigręžė nuo sienos ir suklupęs apsivėmė.
— Didžioji kiaulė Manderlis labai bijojo, todėl nedrįso išlįsti iš Baltojo Uosto, kitaip būtume atgabenę ir jį, — riktelėjo Raudonasis Šalmas.
Aš išgelbėtas, pagalvojo Teonas. Tačiau kodėl viduje jis jautėsi toks tuščias? Tai buvo pergalė, nuostabiausia pergalė, tikras išvadavimas, kurio jis meldė. Teonas žvilgtelėjo į meisterį Luviną. Tik pamanyk, dar žingsnis ir būčiau pasidavęs, apsivilkęs juodai…
— Atverkite vartus mūsų draugams.
Ko gero, šiąnakt Teonas galės miegoti nebijodamas sapnuoti.
Dredforto žmonės nujojo per griovį pro vidinius vartu. Teonas su Juoduoju Lorenu ir meisteriu Luvinu nusileido į kiemą jų pasitikti. Vienas kitas būryje turėjo ietis su blyškiai rausvomis gairelėmis, dauguma buvo ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, skydais, kurie neretai jau buvo virtę vos ne šipuliais.
— Kiek vyrų praradote? — paklausė Teonas Raudonojo Šalmo, šiam nušokus nuo arklio.
— Dvi ar tris dešimtis.
Deglo šviesa atsispindėjo nuo apskaldyto jo antveidžio emalio. Šalmas ir apykaklė buvo nukalti kaip žmogaus veidas ir pečiai — be odos, kruvini, burna išsižiojusi, be garso šaukianti iš baimės.
— Seras Rodrikas turėjo žmonių penkiskart daugiau.
— Taigi, bet jis manė, kad mes — jo draugai. Dažna klaida. Kai tas senas kvailys ištiesė man ranką, užuot paspaudęs nurėžiau ją iki alkūnės. Tada parodžiau jam savo veidą, — tas vyras abiem rankomis suėmė šalmą ir, nusitraukęs nuo galvos, pakabino ant sulenktos rankos.
— Dvokas, — tarė sunerimęs Teonas. Iš kur tarnas gavo tokius puikius šarvus?
Tasai nusijuokė.
— Anas nelaimėlis negyvas, — jis žengė arčiau. — Viskas dėl mergos. Jeigu nebūtų sprukusi taip toli, jo arklys nebūtų susižeidęs kojos, ir būtume galėję pabėgti. Nuo kalno keteros pamatęs raitelius, atidaviau jam savo žirgą. Tuo metu jau buvau ją patvarkęs, o jis mėgdavo imtis šito reikalo, kol jos dar būdavo šiltos. Teko jį nuo tos mergos nutraukti, įgrūdau į rankas savo drabužius — veršio odos batus, aksominį švarką, sidabru aptaisytą diržą, net ir sabalo kailių apsiaustą. Jok į Dredfortą, pasakiau, surink pagalbos kiek tik gali. Imk mano arklį, jis greitesnis, štai tėvo dovanotas žiedas, užsimauk jį, kad jie žinotų, jog tikrai esi mano siųstas. Jis žinojo, kad geriau nieko neklausinėti. Kai gavo į nugarą strėlę, buvau jau išsitepliojęs tos mergos išmatomis ir įlindęs į jo skarmalus. Aišku, mane vis tiek galėjo pakarti, bet kitos išeities nemačiau, — jis atgalia ranka patrynė lūpas. — O dabar, mielasis prince, man buvo žadėta moteris, jeigu atvesiu du šimtus vyrų. Ką gi, atvedžiau triskart daugiau, ir ne šiaip kokių žalių jaunikaičių ar valstiečių, o paties savo tėvo įgulą.
Teonas buvo davęs žodį. Dabar išsisukinėti nederėjo. Atiduok jam tą mergą, išsiaiškinsi su juo vėliau.
— Haragai, — tarė jis, — nueik į šunidę ir atvesk Palą mūsų…
— Ramsėjui, — ant putlių jo lūpų atsirado šypsena, bet blyškios akys nesijuokė. — Snou, sakydavo mano žmona, kai dar nebuvo nusigraužusi pirštų, bet aš sakau — Boltonas, — jo šypsena iš karto sugižo. — Vadinasi, už mano pastangas ketini man pasiūlyti mergą iš šunidės, taip šitai turėčiau suprasti?
Jo balsas Teonui kažkuo labai nepatiko, kaip ir įžūlūs žvilgsniai, kuriais jį varstė Dredforto vyrai.
— Ji tau buvo pažadėta.
— Ji dvokia šunimis. Tiesą sakant, bjaurių kvapų man jau gana. Manau, kad vietoj jos imsiu taviškę. Kaip ten ją šauki? Kaira?
— Gal išprotėjai? — piktai atšovė Teonas. — Tuoj įsakysiu tave…
Mergvaikis žiebė jam atgalia ranka visa plaštakos plokštuma, skruostikaulis šiurpiai trekštelėjo po plieniniais pirštinės nareliais. Pasaulis prasmego raudonoje skausmo jūroje.
Kažkada vėliau Teonas atsipeikėjo ant žemės. Persivertė ant pilvo ir nurijo pilną burną kraujo. Uždarykite vartus! — mėgino šaukti jis, bet jau buvo vėlu. Dredforto žmonės užkapojo Raudonąjį Rolfą ir Kenedą, jų plūdo vis daugiau, tikra šarvų ir aštrių kalavijų upė. Ausyse ūžė, o aplink šėlo siaubas. Juodasis Lorenas išsitraukė kalaviją, bet prieš jį jau stojo keturiese. Ulfas, bėgdamas į Didžiąją menę, krito persmeigtas arbaleto strėlės. Meisteris Luvinas puolė prie jo, bet raitas riteris jam į tarpumentį suvarė ietį, o paskui, apsukęs žirgą, dar sutrypė. Kitas virš galvos įsuko deglą ir paleido ant šiaudais dengto arklidės stogo.
— Ištraukite Frėjus, — liepsnoms šokus aukštyn, rėkė Mergvaikis, — visus kitus sudeginkite. Sudeginkite ją, viską sudeginkite.
Paskutinį Teonas išvydo Šypsnį, ištrūkusį iš arklidės, degančiais karčiais, žvengiantį nesavu balsu, stojantį piestu…
Tirionas
Jis sapnavo suskeldėjusias akmenines lubas, kraujo, išmatų, apdegusios mėsos smarvę. Oras buvo pilnas aitrių dūmų. Visur aplinkui dejavo ir inkštė žmonės, retkarčiais patalpą perskrosdavo skausmo kupinas klyksmas. Pamėginęs krustelėti suprato, kad pridergė ant savo čiužinio. Nuo dūmų ašarojo akys. Gal verkiu? Tėvas šito neturėjo matyti. Jis — Lanisteris iš Kasterlių Uolos. Liūtas, privalau būti liūtas, gyventi kaip liūtas ir mirti taip pat. Tačiau skaudėjo taip nežmoniškai. Neturėdamas jėgų net sudejuoti, liko gulėti savo paties išmatose ir užsimerkė. Netoliese kažkas dusliai ir vienodai keikė dievus. Klausydamas to burnojimo, jis svarstė, ar jau miršta. Po valandėlės patalpa nublanko.
Jis pasijuto esąs už miesto, bežingsniuojąs per bespalvį pasaulį. Pilkame danguje, išskleidę plačius juodus sparnus, sklandė krankliai, o jam einant pro šalį, tūžmingais debesimis aukštyn nuo savo puotos stalų kilo maitėdos varnos. Po juodus puvėsius šliaužiojo balti kirminai. Tai vienur, tai kitur šmėžavo pilki vilkai ir tokios pat pilkos tyliosios seserys; ir vieni, ir kiti darbavosi dorodami kritusiųjų kūnus, atskirdami mėsas nuo kaulų. Visa turnyrų aikštė buvo užversta lavonais. Saulė tarsi įkaitęs baltas pinigas tvieskė į pilką upę, veržlia srove plūstančią aplink apanglėjusius paskandintų laivų griaučius. Iš laužų, kuriuose degė lavonai, kilo juodų dūmų ir iki baltumo įkaitusių pelenų stulpai. Tai mano darbas, galvojo Tirionas Lanisteris. Jie mirė man įsakius.
Iš pradžių tas pasaulis atrodė begarsis, bet netrukus jo ausis pasiekė mirusiųjų balsai, tylūs ir klaikūs. Jie verkė ir dejavo, meldė palengvinti jiems skausmą, šaukėsi pagalbos ir savo motinų. Tirionas motinos niekada nepažino. Norėjo Šajos, bet čia jos nematė. Ėjo vienas tarp pilkų šešėlių mėgindamas prisiminti…