Tyliosios seserys nuiminėjo negyvėliams šarvus, vilko drabužius. Ryškios žuvusiųjų apsiaustų spalvos išbluko, liko tik balti ir pilki atspalviai, o kraujas buvo juodas ir sudžiūvęs it pluta. Tirionas žiūrėjo, kaip nuogus kūnus kelia už rankų ir kojų ir siūbuodami neša ant laužo pas jų draugus. Geležis ir drabužiai lėkė į baltą medinį vežimą, traukiamą dviejų aukštų juodų arklių.
Tiek žuvusiųjų, tokia daugybė. Jų lavonai gulėjo suglebę, bejausmiais ar sustingusiais, kartais jau išburkusiais nuo puvimo veidais, nebeatpažįstami, net nepanašūs į žmones. Apdarus, kuriuos nuo jų vilko tyliosios seserys, puošė juodos širdys, pilki liūtai, negyvos gėlės ir blyškūs pamėkliški elniai. Šarvai buvo aplankstyti, sukapoti, grandininiai marškiniai išdraskyti, suraižyti, perplėšti. Kodėl aš juos visus nužudžiau? Anksčiau jis tarsi žinojo, bet dabar kažkaip buvo pamiršęs.
Norėjo klausti vienos iš tyliųjų seserų, tačiau pabandęs prabilti suprato neturįs burnos. Dantis dengė lygi, be jokių plyšių oda. Atradus tokį dalyką, jį nukrėtė šiurpas. Kaipgi reikės gyventi be burnos? Jis puolė bėgti. Miestas buvo čia pat. Ten, toliau nuo visų šitų negyvėlių, bus saugu. Jam nedera būti su negyvėliais. Jis neturi burnos, bet tebėra gyvas žmogus. Ne, liūtas, tikras liūtas, ir gyvas. Tačiau pasiekus miesto sienas, vartai buvo užverti.
Kai vėl pramerkė akis, buvo tamsu. Iš pradžių jis nieko nematė, tačiau po valandėlės išryškėjo miglotos lovos apybrėžos. Užuolaidos buvo užtrauktos, bet jis įžiūrėjo raižytus lovos stulpus ir virš galvos kybantį išlinkusį aksominį baldakimą. Po savimi jautė maloniai minkštą plunksnų čiužinį, galva rėmėsi į žąsies pūkų pagalvę. Čia mano lova, aš savo lovoje, savo miegamajame.
Už užuolaidų, po didžiausia kailių ir antklodžių krūva buvo šilta. Jį pylė prakaitas. Karštinė, pagalvojo lyg apsvaigęs. Jautėsi labai silpnas, sukaupęs jėgas pabandė kilstelėti ranką, bet visą kūną iš karto nusmelkė skausmas. Daugiau nebesistengė. Galva atrodė milžiniška, didumo sulig lova, per daug sunki, kad galėtų ją pakelti. Kūno tarsi apskritai nejautė. Kaip aš čia atsiradau? Pamėgino prisiminti. Mūšis šmėsčiojo paskirais tarpais. Kautynės palei upę, riteris, siūlantis savo pirštinę, tiltas iš laivų…
Seras Mendonas. Išvydo jo negyvas tuščias akis, ištiestą ranką, ant balto šarvų emalio atsispindinčią žalią ugnį. Šalta banga užliejo baimė; jis pajuto, kaip po antklodėmis atsipalaidavo jo pūslė. Būtų riktelėjęs, jei būtų turėjęs burną. Ne, ten buvo sapnas, pamanė jis jausdamas galvoje dundantį būgną. Padėkite, ei, kas nors, padėkite. Džeimi, Šaja, Motina, kas nors… Tiša…
Niekas neišgirdo. Neatėjo. Vienas tamsoje jis vėl nugrimzdo į šlapimu pradvokusį miegą. Sapnavo, kad prie jo lovos stovi sesuo, o greta — susiraukęs jų lordas tėvas. Tai turėjo būti sapnas, nes lordas Taivinas juk už tūkstančio mylių kariavo su Robu Starku. Pasirodydavo, paskui dingdavo ir kiti. Veiris žvelgė žemyn į jį ir dūsavo, o Mažasis Pirštas kažką šmaikštavo. Prakeiktas niekšas, išdavikas, tūždamas pagalvojo Tirionas, pasiuntėme tave prie Karčiojo tilto, o tu taip ir negrįžai. Kartais girdėdavo juos kalbant tarpusavyje, bet žodžių nesuprato. Jų balsai ūžė ausyse tarsi širšės po storu veltiniu.
Jis norėjo paklausti, ar mūšis laimėtas. Tikriausiai taip, kitaip būčiau tik galva ant smaigo. Jeigu esu gyvas, vadinasi, laimėjome. Nežinojo, kas jam teikia daugiau džiaugsmo, pergalė ar tai, kad sugebėjo padaryti tokią išvadą. Protas po truputį ėmė grįžti, tegu ir labai lėtai. Tai gerai. Protas — tai visa, ką jis turi.
Kai pabudo kitą kartą, užuolaidos buvo atitrauktos, virš jo su žvake stovėjo Podrikas Peinas. Pamatęs Tirioną atsimerkiant, jis pabėgo. Ne, neišeik, padėk man, padėk, mėgino šaukti Tirionas, bet pasigirdo tik dusli dejonė. Neturiu burnos. Pakėlė ranką prie veido, nors liesti galėjo tik apgraibom ir nuo bet kokio judesio smaigstė skausmai. Ten, kur turėjo būti oda, lūpos, dantys, pirštai apčiuopė tik sukietėjusį audeklą. Jo veido apatinė dalis buvo standžiai sutvarstyta, tarsi su tvirto tinko kauke, turinčia skyles kvėpuoti ir maitintis.
Netrukus vėl pasirodė Podas. Šį kartą su juo atėjo nepažįstamas vyras, meisteris su grandine ir deramu apdaru.
— Milorde, privalote gulėti ramiai, — murmėjo tas žmogus. — Jūs sunkiai sužeistas. Galite sau labai pakenkti. Gal norėtumėt gerti?
Tirionas pajėgė nerangiai linktelėti. Į maitinti skirtą angą meisteris įstatė lenktą varinį piltuvėlį, ir į gerklę ėmė lėtai lašėti skystis. Tirionas rijo beveik nejausdamas skonio. Kai suprato, kad tai aguonų pienas, buvo jau vėlu. Meisteriui ištraukus piltuvėlį, jis jau vėl grimzdo į miegą.
Šį kartą sapnavo esąs puotoje, pergalės pokylyje, kažkokioje didingoje menėje. Sėdėjo garbingoje vietoje, ant pakylos, žmonės kėlė taures ir šlovino jį kaip didvyrį. Buvo čia ir Mariljonas, dainininkas, keliavęs su juo per Mėnulio kalnus. Jis skambino medine arfa ir dainavo apie narsius Kipšo žygius. Pritardamas šypsojosi net ir jo tėvas. Nutilus dainai, iš savo vietos pakilo Džeimis, liepė Tirionui klauptis ir savo auksiniu kardu palietė pirma vieną, paskui kitą petį, tad jis atsistojo tapęs riteriu. Čia pat laukė Šaja, pasiruošusi jį apkabinti. Stvarstė už rankų juokdamasi ir erzindama, šaukdama Lanisterių milžinu.
Jis pabudo tamsoje, šaltame tuščiame kambaryje. Užuolaidos vėl buvo užtrauktos. Kažkas atrodė kitaip, tarsi perstatyta, nors pats negalėjo suprasti, kas čia ne taip. Vėl buvo vienas. Nustūmęs antklodes, pamėgino atsisėsti, bet pervėrė toks skausmas, kad liko gulėti vos atgaudamas kvapą. Labiausiai kankino ne veidas. Visa dešinė kūno pusė buvo viena kančia, vos kilstelėjus ranką, krūtinę tarsi persmeigdavo durklo dūris. Kas man nutiko? Net ir mūšis atrodė vykęs lyg sapne, kai mėgino apie jį galvoti. Mane sužeidė sunkiau, negu maniau. Seras Mendonas…
Prisiminus jam pasidarė baisu, bet Tirionas prisivertė išlaikyti tą vaizdą, sukiojo jį mintyse, stengėsi įsižiūrėti. Taip ir yra, jis bandė mane nužudyti. Būtų perkirtęs pusiau, jei Podas ne… Podas, kur Podas?
Sukandęs dantis čiupo lovos užuolaidą ir trūktelėjo. Audeklas atitrūko nuo baldakimo viršuje ir krito žemyn, dalis ant nendrių, dalis ant jo paties. Net nuo tokio menko veiksmo iš karto apsvaigo galva. Kambarys ėmė suktis aplinkui, vien plikos sienos, tamsūs šešėliai ir vienintelis siauras langas. Jis pamatė savo turėtą skrynią, netvarkingai į krūvą sumestus drabužius, aplankstytus šarvus. Tai ne mano miegamasis, suvokė jis. Net ir ne Rankos bokštas. Kažkas jį pernešė. Piktai riktelėjęs, jis tik dusliai sudejavo. Jie perkėlė mane čia, kad numirčiau, pagalvojo liaudamasis kovoti ir vėl užsimerkęs. Kambarys buvo drėgnas ir šaltas, o jis pats degė.
Susapnavo malonesnę vietą, jaukų mažą namelį ant saulėlydžio nutviekstos jūros kranto. Sienos buvo pakrypusios ir suskilinėjusios, grindys — tik suplūkta žemė, bet ten jam visada buvo šilta, net jeigu jie pamiršdavo ugnį ir ši užgesdavo. Ji mane dėl to vis erzindavo, prisiminė jis. Man neateidavo į galvą pakurstyti ugniakurą, tai visada būdavo tarnų darbas. „Mes neturime tarnų“, — primindavo ji, o aš atsakydavau: „Tu turi mane, aš tavo tarnas“, — ji atšaudavo: „Tingus tarnas. Milorde, ką Kasterlių Uoloje daro tingiems tarnams?“ — tada jis sakydavo: „Bučiuoja juos.“ Tai išgirdusi ji visada kikendavo. „Ne, ne. Galvą guldau, juos muša“, — nenorėdavo sutikti ji, tačiau jis tvirtindavo: „Tikrai bučiuoja, štai taip. — Ir čia pat parodydavo. — Iš pradžių bučiuoja jiems pirštus, po vieną, paskui riešus, taip, ir alkūnės vidinę pusę. Tada bučiuoja jų juokingas ausis, visi mūsų tarnai ten juokingomis ausimis. Nesijuok! Paskui pereina prie skruostų ir nosyčių su juokingais gūbreliais, taip, štai tokiais, aha, šitaip, bučiuoja jų mielas kaktas, plaukus ir lūpas, jų… mmmm… burnas… taip…“