Jie bučiuodavosi valandų valandas, ištisas dienas nieko kita neveikdavo, tik tvarsydavosi lovoje klausydami bangų mūšos ir glamonėdami vienas kitą. Jos kūnas buvo jam tarsi stebuklas, o ji, regis, taip pat mėgavosi Tirionu. Kartais jam dainuodavo. Mergelė mano mylima graži kaip vasarėlė, švelnius jos plaukus puošia saulutės spindulėliai. „Myliu tave, Tirionai, — šnibždėdavo prieš jiems užmiegant vakare. — Myliu tavo lūpas. Myliu tavo balsą ir žodžius, kuriuos man sakai, ir pirštus, mane švelniai liečiančius. Myliu tavo veidą.“
„Mano veidą?“
„Taip. Taip. Myliu tavo rankas ir kaip tu mane lieti. Ir tavo gaidžiuką, myliu tavo gaidžiuką, man patinka, kai jis manyje.“
„Jis tave taip pat myli, mano ledi.“
„Man patinka tarti tavo vardą. Tirionas Lanisteris. Gražiai dera su mano. Ne, ne Lanisteris, kita dalis. Tirionas ir Tiša. Tiša ir Tirionas. Tirionas. Mano lordas Tirionas…“
Melas, pagalvojo jis, vien apsimetinėjimas, viskas dėl aukso, ji buvo kekšė, Džeimio kekšė, Džeimio dovana, melų ledi. Jos veidas tarsi nublanko, ištirpo už ašarų šydo, tačiau, net ir jai dingus, jis tebegirdėjo tolimą, silpną jos balso aidą, šaukiantį jį vardu.
— …milorde, ar girdite mane? Milorde? Tirionai? Milorde? Milorde?
Pro aguonų pieno ūkanas jis įžiūrėjo švelnų rausvą veidą, palinkusį virš jo. Vėl gulėjo drėgname kambaryje su nudraskytomis lovos užuolaidomis ir veidas buvo ne tas, ne jos, per daug apvalus, su rudu barzdos puslankiu.
— Ar norite gerti, milorde? Turiu jums pieno, to gerojo pienelio. Ne, nesipriešinkite, nebandykite judėti, jums reikia ilsėtis.
Vienoje drėgnoje rausvoje rankoje jis laikė varinį piltuvėlį, kitoje — plokščią buteliuką.
Jam palinkus arčiau, Tiriono pirštai slystelėjo po jo grandine iš daugelio metalų, pastvėrė ją ir trūktelėjo. Buteliukas išsprūdo meisteriui iš rankų, aguonų pienas išsitaškė ant lovos. Tirionas suko grandinę, kol pajuto, kaip grandys įsirėžia į storą to žmogaus kaklą.
— Ga-na, — krioktelėjo jis taip kimiai, kad nebuvo tikras, ar apskritai ką nors pasakė. Tačiau, matyt, žodis suskambėjo, nes meisteris atsakydamas išstenėjo:
— Paleiskite, prašau, milorde… to pieno reikia nuo skausmo… grandinę, ne, prašau paleisti, ne…
Tirionui atgniaužiant pirštus, rausvasis veidas jau gerokai patamsėjo. Meisteris atsilošė, burna gaudydamas orą. Giliai įsispaudusios baltos duobutės ant paraudusios gerklės aiškiai rodė, kur ją buvo suveržusi grandinė. Baltai švietė ir jo akys. Tirionas pakėlė ranką prie veido ir brūkštelėjo per sukietėjusią kaukę lyg plėšdamas. Dar kartą. Ir dar kartą.
— Jūs… jūs norite nuimti tvarsčius, taip? — pagaliau pratarė meisteris. — Bet aš ne… tai būtų… būtų itin neišmintinga, milorde. Jūs dar nepagijęs, karalienė bus…
Išgirdęs minint seserį Tirionas net suurzgė. Tai gal tu vienas iš jų? Dūrė į meisterį pirštu, tada sugniaužė plaštaką į kumštį. Spaudė pirštus kietai, tarsi traiškydamas, tarsi žadėdamas, kas bus, jeigu šitas kvailys nedarys, kaip jam įsakyta.
Laimei, jis suprato.
— Aš… aš padarysiu kaip milordas liepia, būtinai padarysiu, bet… tai neišmintinga, jūsų žaizdos…
— Da-ryk.
Šį kartą skambėjo aiškiau.
Nusilenkęs meisteris išėjo iš kambario, bet po valandėlės grįžo, nešinas ilgu peiliu su plonais pjūkliškais ašmenimis, vandens dubeniu, glėbiu minkšto audeklo atraižų ir keliais buteliukais. Tuo metu Tirionas šiaip ne taip pasislinko per kelis colius atgal, tad dabar pusiau sėdėjo atsirėmęs į pagalvę. Liepęs visiškai nejudėti, meisteris įkišo peilio galiuką jam po kauke, prie pat kaklo. Sudrebėtų jam dabar ranka, ir Sersėja nuo manęs išsivaduotų, pagalvojo jis. Jautė, kaip tas pjūklelis dreskia sustandėjusią drobę vos per colį nuo jo gerklės.
Laimei, šis minkštas rausvas žmogus nebuvo iš Sersėjos drąsiausiųjų. Po akimirkos Tirionas ant skruosto pajuto gaivaus oro dvelktelėjimą. Žinoma, skaudėjo, bet jis pasistengė nekreipti dėmesio. Meisteris nuėmė tvarsčius su pridžiūvusiais vaistų likučiais.
— Sėdėkite ramiai, dabar privalau išplauti žaizdą.
Jo rankos lietė švelniai, šiltas vanduo ramino. Žaizda, mąstė Tirionas, prisimindamas netikėtą ryškiai sidabrišką žybsnį, atrodo, švystelėjusį po pat akimi.
— Dabar šiek tiek skaudės, — įspėjo meisteris, merkdamas audeklo skiautę į vyną, kvepiantį trintomis žolelėmis. Iš tiesų suskaudo, ir toli gražu ne šiek tiek. Skausmas ugniniu brūkšniu įstrižai perrėžė visą veidą ir degantį žarsteklį sugrūdo giliai į nosį. Tirionas suleido nagus į patalus, užgniaužė alsavimą, bet sugebėjo ištverti neklykęs. Meisteris šalia jo kudakavo lyg višta perekšlė.
— Būtų buvę geriau palikti kaukę, kol žaizda užsitrauks, milorde. Bet, šiaip ar taip, ji atrodo švari, gerai, labai gerai. Kai radome jus ten, apačioje, tame rūsyje tarp negyvėlių ir mirštančiųjų, jūsų žaizdos buvo užsiteršusios. Vienas šonkaulis sulaužytas, tikriausiai ir dabar jaučiate, gal nuo smūgio buože ar kur nors parkritus, sunku pasakyti. Į ranką buvo pataikiusi strėlė, prie pat peties. Ten jau mačiau apmirusių audinių ir ilgokai bijojau, kad galite netekti visos rankos, tačiau plovėme žaizdą verdančiu vynu, dėjome kirminų, ir dabar, atrodo, ji gyja švariai…
— Vardas, — sušvokštė jam Tirionas. — Vardas.
Meisteris sumirksėjo.
— Na, jūs juk Tirionas Lanisteris, milorde. Karalienės brolis. Ar pamenate mūšį? Kartais po sužeidimų į galvą…
— Tavo vardas, — jo gerklė gergždė, o liežuvis buvo pamiršęs, kaip tarti žodžius.
— Aš — meisteris Balabaras.
— Balabaras, — pakartojo Tirionas. — Atnešk. Veidrodį.
— Milorde, — sunerimo meisteris, — aš nepatarčiau… tai galbūt, ak, neišmintinga, tiesą sakant… jūsų žaizda…
— Nešk, — tik tiek tepasakė Tirionas. Burna atrodė sustingusi, visur aplink skaudėjo, lyg kas kumščiu būtų perskėlęs jam lūpą. — Ir gerti. Vyno. Jokių aguonų.
Išraudęs meisteris pašoko ir išskubėjo. Grįžo su ąsočiu blyškiai gintarinio vyno ir mažučiu sidabriniu veidrodžiu puošniais aukso rėmeliais. Prisėdęs ant lovos krašto, jis įpylė pusę puodelio ir pakėlė prie ištinusių Tiriono lūpų. Vėsi srovelė maloniai nutekėjo žemyn, nors skonio jis beveik ir nejuto.
— Dar, — tarė puodeliui ištuštėjus. Meisteris Balabaras vėl įpylė. Po antrojo puodelio Tirionas Lanisteris pasijuto ganėtinai stiprus pažvelgti sau į veidą.
Atsukęs veidrodį, nebežinojo, juoktis jam ar verkti. Kirtis buvo ilgas ir kreivas, prasidedantis vos per plauką po kaire akimi ir pasibaigiantis ties dešiniuoju žandikauliu. Nebeliko trijų ketvirčių nosies ir nemažo gabalo lūpos. Kažkas buvo susiuvęs žaizdos kraštus iš žarnų suvytais siūlais, tie nelygūs dygsniai tebebuvo matyti ant raudono, šviežiai užsitraukusio, dar tik pusiau sugijusio rando.