— Gražu, — sugergždė jis mesdamas veidrodį šalin.
Dabar jis prisiminė. Tiltą iš laivų, serą Mendoną Murą, ranką, prie veido artėjantį kalavijo smaigalį. Jei nebūčiau atšlijęs, tas kirtis man būtų nunešęs pusę galvos. Džeimis visada sakydavo, kad iš visos karaliaus sargybos pats pavojingiausias yra seras Mendonas, nes jo negyvose tuščiose akyse niekada nematyti nė menkiausios užuominos, ką jis ketina daryti. Neturėjau pasikliauti nė vienu iš jų. Žinojo, kad seras Merinas ir seras Borosas, paskui ir seras Osmundas — jos sesers žmonės, bet vis dėlto leido sau patikėti, kad kiti dar turi išsaugoję garbės likučius. Sersėja tikriausiai sumokėjo jam, kad aš iš mūšio nebegrįžčiau. Dėl ko gi daugiau? Niekada nebuvau serui Mendonui kaip nors pakenkęs, bent jau kiek pats žinau. Tirionas savo storais trumpais pirštais palietė gyvmėsę ant rando. Dar viena mielosios sesutės dovanėlė.
Meisteris mindžikavo greta lovos lyg pasiruošusi skristi žąsis.
— Milorde, na, suprantate, čia tikriausiai liks randas…
— Tikriausiai? — prunkštelėjus iš juoko jo veidą tučtuojau iškreipė skausmas. Taip, tikrai, randas bus. Ir nosis vargu ar ataugs artimiausioje ateityje. Regis, žiūrėti jam į veidą bus dar menkesnis malonumas.
— Štai ir pamoka — nežaisk su kirviu, — jis šyptelėjo, varganai tempdamas lūpas. — Kur mes? Kas čia, kokia patalpa? — kalbant varstė skausmas, bet Tirionas pernelyg ilgai išbuvo tylėdamas.
— Ak, jūs esate Meigoro tvirtovėje, milorde. Šis kambarys — virš karalienės Pokylių menės. Jos malonybė pageidavo, kad būtumėt arčiau ir ji galėtų pati jus prižiūrėti.
Tikrai pageidavo, galvą guldau.
— Grąžinkite atgal, — liepė Tirionas. — Į mano lovą. Į mano paties kambarius.
Kur aplink mane bus mano žmonės, taip pat ir mano meisteris, jei tik rasiu tą, kuriuo galiu pasitikėti.
— Jūsų paties… milorde, tai neįmanoma. Jūsų buvusiuose kambariuose apsigyveno karaliaus ranka.
— Aš esu karaliaus ranka. — Jį jau vargino daug pastangų reikalaujantis kalbėjimas ir glumino tai, ką girdėjo.
Meisteris Balabaras atrodė sutrikęs.
— Ne, milorde, aš… jūs buvote sužeistas, visiškai prie mirties. Šias pareigas dabar perėmė jūsų lordas tėvas. Lordas Taivinas, jis…
— Čia?
— Nuo to vakaro, kai vyko mūšis. Lordas Taivinas visus mus išgelbėjo. Prasčiokai kalba, esą ten kovėsi karaliaus Renlio šmėkla, bet išmintingesni žmonės žino, kaip buvo iš tiesų. Ten buvo jūsų tėvas ir lordas Tairelis su Gėlių riteriu ir lordu Mažuoju Pirštu. Jie atžygiavo per plėnis ir grobikui Staniui smogė iš užnugario. Tai buvo didi pergalė, o dabar lordas Taivinas įsikraustė į Rankos bokštą ir padeda jo malonybei atkurti krašte tvarką, šlovė dievams.
— Šlovė dievams, — beprasmiškai pakartojo Tirionas. Mieliausias tėtušis, tas prakeiktas Mažasis Pirštas ir dar Renlio šmėkla? — Pašauk… — O ką pašaukti? Rausvajam Balabarui jis negalėjo liepti atvesti Šajos. Ką jis galėjo pasikviesti, kuo galėjo pasikliauti? Veiriu? Bronu? Seru Džeislinu? — … mano ginklanešį, — užbaigė pagaliau. — Podą. Peiną.
Ten, ant tilto iš laivų, buvo Podas, tas vaikinas išgelbėjo man gyvybę.
— Tą berniuką? Tokį keistą?
— Tokį keistą. Podriką Peiną. Tu eik. Atsiųsk jį.
— Kaip įsakysite, milorde, — meisteris Balabaras linktelėjo galva ir išskubėjo lauk. Tirionas jautė, kaip belaukiant senka jėgos. Mėgino suvokti, kiek laiko jis čia miegojo. Sersėja norėtų, kad užmigčiau amžinai, bet toks paslaugus aš nebūsiu.
Podrikas Peinas įžengė į miegamąjį tyliai tarsi pelytė.
— Milorde? — jis ant pirštų galų prislinko prie lovos. Kaip vaikinas, mūšyje toks drąsus, ligonio kambaryje gali būti toks išsigandęs? — nusistebėjo Tirionas. — Norėjau būti šalia jūsų, bet meisteris liepė išeiti.
— Pats liepk jam išeiti. Klausyk. Man sunku kalbėti. Noriu miegvynio. Ne aguonų pieno, o miegvynio. Eik pas Frenkeną. Frenkeną, ne Balabarą. Kai gamins, stovėk šalia. Tada atnešk.
Podas metė žvilgsnį į Tiriono veidą ir tuoj pat nusisuko. Na, negalėčiau jo dėl to kaltinti.
— Man reikia, — vėl tarė Tirionas, — mano sargybos. Brono. Kur Bronas?
— Jis pakeltas į riterius.
Skausmas nusmelkdavo net susiraukus.
— Surask jį. Atvesk.
— Kaip įsakysite, milorde. Broną.
Tirionas čiupo vaikiną už riešo.
— Seras Mendonas?
Berniukas susigūžė.
— Aš vi-visai nenorėjau jo u-u-už…
— Negyvas? Tikrai žinai? Negyvas?
Podas mindžikavo susigėdęs.
— Nuskendo.
— Gerai. Niekam nesakyk. Apie jį. Apie mane. Apie visa tai. Nieko.
Ginklanešiui išėjus, Tirioną paliko ir paskutinės jėgos. Jis atsilošė ir užsimerkė. Gal vėl pavyks susapnuoti Tišą. Kažin kaip jai dabar patiktų mano veidas, su kartėliu pagalvojo jis.
Jonas
Korinui Pusrankiui liepus parinkti šakų laužui, Jonas suprato, kad galas jau arti.
Bus gera vėl pajusti šilumą, tegu ir neilgam, kalbėjo jis sau, kapodamas plikas šakas nuo sauso medžio. Vaiduoklis, atsitūpęs ant užpakalinių kojų, stebėjo jį, kaip visada nebylus. Ar jis kauks manęs, kai būsiu miręs, kaip Brano vilkas kaukė, jam nukritus? — svarstė Jonas. O ar kauks Gauruočius kažkur toli Vinterfele, ir Pilkasis Vėjas, ir Naimirija, kad ir kur jie dabar?
Jonui durklu skeliant iš titnago kibirkštis, už vieno kalno kilo mėnulis, už kito leidosi saulė. Pagaliau iš laužo ėmė rūkti dūmelis. Kai pirma liepsnelė suvirpėjo virš medžio žievės drožlių ir spyglių krūvos, Korinas atsistojo ir priėjo prie laužo.
— Drovi kaip mergelė pirmąją naktį po vestuvių, — švelniai pratarė aukštaūgis žvalgas, — ir beveik tokia pat daili. Žmonės kartais pamiršta, kokia graži gali būti ugnis.
Iš tokio vyro vargu ar galėjai tikėtis kalbų apie mergeles ir vestuvių naktis. Kiek Jonas buvo girdėjęs, Korinas Sargyboje praleido visą gyvenimą. Ar jam kada nors teko mylėti merginą, ar buvo vedęs? Klausti nederėjo. Todėl jis tik pakurstė ugnį. Kai įsidegusi liepsna jau linksmai traškėjo, nusitraukė sukietėjusias pirštines, atkišo pasišildyti rankas ir atsiduso galvodamas, ar bučinys būtų irgi toks malonus. Šiluma sklido per pirštus tarsi tirpstantis sviestas.
Pusrankis įsitaisė ant žemės ir sėdėjo prie ugnies sukryžiavęs kojas, ant jo kampuoto veido mirguliavo liepsnų atšvaitai. Iš penkių žvalgų, kurie traukėsi nuo Aidžiosios perėjos atgal į melsvai pilkus Speigilčių tyrus, liko tik jiedu.
Iš pradžių Jonas vylėsi, kad Ginklanešys Dalbridžas sugebės tyržmogiams užtverti kelią. Tačiau kažkur toli pasigirdus ragui, visi jie suprato, kad ginklanešys žuvo. Vėliau jie prietemoje pastebėjo erelį, išskėtusį plačius melsvai pilkus sparnus ir sklandantį danguje. Akmenžaltis čiupo lanką, bet tas paukštis nutolo jam nespėjus nė įtempti templės. Ebenas nusispjovė ir piktai keiktelėjo vilkolakius bei persivertėlius.
Kitą dieną jie matė erelį dar du kartus ir girdėjo užpakalyje nuo kalnų ataidint medžioklės ragą. Kaskart jis aidėjo tartum vis garsiau ir truputį arčiau. Sutemus Pusrankis liepė Ebenui imti ginklanešio arklį kartu su savuoju ir joti kiek įkabina į rytus pas Mormontą, atgal tuo pačiu keliu, kuriuo jie atėjo. Kiti turėjo atitraukti persekiotojų dėmesį.