— Siųsk Joną, — pasiūlė Ebenas. — Jis joja nė kiek ne lėčiau negu aš.
— Jonui skirtas kitoks vaidmuo.
— Jis dar beveik berniukas.
— Ne, — tarė Korinas, — jis Nakties sargybos vyras.
Patekėjus mėnuliui, Ebenas atsisveikino. Akmenžaltis šiek tiek nujojo kartu su juo, tada grįžo atgal, kad susipainiotų pėdsakai, ir jie trise patraukė į pietus.
Paskui visos dienos ir naktys susiliejo ir nebesiskyrė viena nuo kitos. Jie miegojo nelipdami iš balno, stabteldami tik pašerti ir pagirdyti arklių, tada tuoj pat jodavo toliau. Keliavo per atšiaurias uolas, niūrius pušynus, seno sniego sąnašas, apledėjusias keteras, brido sekliomis bevardėmis upėmis. Kartais Korinas ar Akmenžaltis grįždavo lanku atgal, stengdamiesi sumėtyti pėdas, bet tai buvo bevaisės pastangos. Juos nuolat stebėjo budri akis. Kasdien auštant ir temstant tarp kalnų viršūnių jie matydavo sklandant erelį, mažulytį juodą taškelį neaprėpiamame danguje.
Jie kopė neaukšta ketera tarp dviejų snieguotų viršukalnių, kai staiga iš savo guolio ne toliau kaip už dešimties jardų ant jų urgzdama šoko šešėlių katė. Ji buvo išbadėjusi, liesa, tačiau Akmenžalčio kumelė jos pasibaidė, stojo piestu ir nulėkė. Akmenžaltis puolė iš paskos, bet nespėjo, kumelė suklupo ant stataus šlaito ir nusilaužė koją.
Vaiduoklis tą dieną paėdė iki soties, o Korinas liepė žvalgams jų įprastas avižas sumaišyti su arklio krauju, tai turėjo suteikti daugiau ištvermės. Nuo tos šlykštaus skonio košės Jonas vos nepaspringo, bet prisivertė ją nuryti. Visi jie atsipjovė po tuziną žalios gyslotos mėsos rėžių, kad galėtų kramtyti jodami, visa kita paliko šešėlių katėms.
Apie jojimą dviese ant vieno arklio negalėjo būti nė kalbos. Akmenžaltis pasisiūlė likti ir pulti juos, kai pasirodys, iš pasalų. Ko gero, ne vieną būtų nusinešęs su savimi į pragarą. Korinas nesutiko.
— Jei kas iš Nakties sargybos ir gali įveikti Speigilčius vienas, pėsčiomis, tai tik tu, broli. Tu sugebi eiti per kalnus tiesiai ten, kur arkliui reikia sukti aplinkui. Keliauk į Kumštį. Papasakok Mormontui, ką ir kaip regėjo Jonas. Pranešk, kad bunda senosios galios, kad jam teks susidurti su milžinais ir vilkolakiais, o gal ir dar kuo baisesniu. Pasakyk, kad medžiai vėl turi akis.
Jam tikrai nepavyks, galvojo Jonas žiūrėdamas, kaip Akmenžaltis dingsta už sniegu užklotos keteros, menkutis juodas vabalėlis banguojančioje baltoje platybėje.
Paskui kiekviena naktis atrodė vis šaltesnė už anksčiau buvusią ir vis gūdesnė. Vaiduoklis ne visada keliaudavo kartu su jais, bet niekada per daug nenutoldavo. Net ir nematydamas šalia, Jonas jautė jo artumą. Tai jį džiugino. Pusrankis nebuvo pats smagiausias kelionės draugas. Ilga žila Korino kasa lėtai siūbavo sulig žirgo žingsniais. Neretai jie ištisas valandas jodavo netardami nė žodžio, girdėdami tik pasagų kaukšėjimą į akmenis ir raudantį vėją, kuris ten, aukštybėse, niekada nesiliaudavo pūtęs. Užmigęs nesapnuodavo nei vilkų, nei brolių, nei ko nors kito. Net ir sapnai čia neištveria, sakė jis sau.
— Ar tavo kalavijas aštrus, Jonai Snou? — pro mirgančias liepsnas paklausė Korinas Pusrankis.
— Mano kalavijas — Valyrijos plieno. Jį man davė Senasis Lokys.
— Atsimeni priesaikos žodžius?
— Taip.
Tokių žodžių niekaip negalėjai užmiršti. Kartą ištarti, jie likdavo nebeatšaukiami. Ir amžinai pakeisdavo žmogaus gyvenimą.
— Pakartok juos dar sykį drauge su manimi, Jonai Snou.
— Jei tik pageidaujate.
Po tekančiu mėnuliu sutartinai suskambo jų balsai; Vaiduoklis tupėjo klausydamas, o liudytojais tapo patys kalnai.
— Naktis temsta, ir prasideda mano sargyba. Ji nesibaigs iki pat mano mirties. Neturėsiu nei žmonos, nei žemių, nei vaikų. Nedėvėsiu karūnos ir nepelnysiu šlovės. Gyvensiu ir mirsiu ten, kur tarnauju. Esu kalavijas tamsoje. Stebėtojas ant sienos. Aš — šaltyje liepsnojanti ugnis, aušrą atnešanti šviesa, miegančiuosius budinantis ragas, žmonių šalį saugantis skydas. Nakties sargybai atiduodu savo gyvybę ir garbę šiąnakt ir per visas kitas naktis.
Jiems baigus, nebuvo girdėti nė menkiausio garso, tik vangiai traškėjo ugnis ir tolumoje dūsavo vėjas. Jonas ištiesė ir vėl sugniaužė apdegusius pirštus, mintyse tebesiklausydamas ką tik ištartų žodžių ir melsdamas, kad jo tėvo dievai suteiktų jam jėgų mirti narsiai, kai išmuš jo valanda. Dabar jau neteks ilgai laukti. Jų arkliai vos bepaėjo. Jonas spėjo, kad Korino žirgas vargu ar ištvers dar vieną dieną.
Laužas jau vos ruseno, skleisdamas vis mažiau šilumos.
— Ugnis netrukus užges, — tarė Korinas, — tačiau jei kada nors Siena griūtų, ugnis užgestų visur.
Jonas neturėjo ko pridurti. Tik linktelėjo.
— Galbūt dar galime nuo jų pabėgti, — vėl prabilo žvalgas. — O gal ir ne.
— Aš nebijau mirti.
Tai buvo tik pusiau melas.
— Ko gero, nebus taip lengva, Jonai.
Jis nesuprato.
— Ką turite galvoje?
— Jeigu mus sučiups, privalai pasiduoti.
— Pasiduoti? — Jonas sumirksėjo negalėdamas patikėti. Tyržmogiai neima į nelaisvę tų, kuriuos vadina varnomis. Žudo juos, išskyrus tik… — Jie gyvus palieka tik sulaužiusius priesaiką. Tuos, kurie dedasi prie jų, kaip Mensas Plėšikas.
— Ir tave.
— Ne, — jis papurtė galvą. — Niekada. Aš taip nepadarysiu.
— Padarysi. Įsakau tau.
— Įsakote? Bet…
— Mūsų garbė nėra vertesnė už gyvybę, jeigu svarbu krašto saugumas. Ar tu esi Nakties sargybos žmogus?
— Taip, bet…
— Jokių bet, Jonai Snou. Taip arba ne.
Jonas išsitiesė.
— Taip, esu.
— Tada klausyk. Jeigu mus sučiups, tu pereisi pas juos, kaip anąkart ragino tavo sugauta tyržmogių mergina. Jie gali pareikalauti, kad į skutus sukapotum juodąjį apsiaustą, kad prisiektum savo tėvo kapu, kad prakeiktum savo brolius ir lordą vadą. Nesvarbu, ko jie prašys, privalai sutikti. Daryk, kaip jie tau lieps… tačiau širdyje visada atmink, kas esi iš tiesų. Jok su jais, valgyk su jais, kovok jų gretose tol, kol reikės. Ir stebėk.
— Ką stebėti?
— Ir pats norėčiau šitai žinoti, — atsiliepė Korinas. — Tavo vilkas rado jų kasinėtas duobes Balsvosios upės slėnyje. Ko jie ieškojo tokiose atšiauriose ir tolimose vietose? Ar rado? Štai ką turi sužinoti prieš grįždamas pas lordą Mormontą ir savo brolius. Tokią tad skiriu tau pareigą, Jonai Snou.
— Padarysiu kaip liepiate, — nenoriai ištarė Jonas, — bet… jūs juk jiems papasakosite, ar ne? Bent jau Senajam Lokiui? Pasakysite, kad aš niekada nesulaužiau savo priesaikos.
Korinas Pusrankis žvelgė į jį iš kitos laužo pusės, jo akys skendo šešėliuose.
— Būtinai, kai kitą kartą jį pamatysiu. Prisiekiu, — jis mostelėjo ranka į ugnį. — Įdėk malkų. Noriu, kad degtų ryškiai ir karštai.
Jonas prikapojo daugiau šakų, kiekvieną prieš mesdamas į ugnį dar perlaužė pusiau. Medis buvo jau seniai išdžiūvęs, tačiau liepsnoje, regis, atgijo, kiekvienoje šakelėje pabudindamas ugningas šokėjas, kurių švytintys apdarai mirgėjo geltonais, raudonais, oranžiniais sūkuriais.
— Gana, — šiurkščiai tarė Korinas. — Dabar jojame.
— Dabar? — vos per žingsnį nuo laužo tvyrojo tamsa, naktis stingdė šalčiu. — Kur jojame?
— Atgal. — Korinas dar kartą užšoko ant savo pavargusio arklio. — Tikiuosi, ugnis nuvilios juos tolyn. Keliaujame, broli.
Jonas vėl užsitraukė pirštines ir užsimetė gobtuvą. Atrodė, kad net ir arkliai nenori trauktis nuo ugnies. Saulė buvo jau seniai nusileidusi, ir tik šaltas sidabrinis pusmėnulis švietė jiems kelią per klastų ir pavojų pilną žemę. Jonas nežinojo, ką sumanęs Korinas, bet gal tai galės juos išgelbėti. Jonas labai vylėsi, kad taip ir nutiks. Net ir dėl kilnaus tikslo nenoriu dėtis priesaikos laužytoju.