Jie žengė atsargiai, jojo taip tyliai, kaip tik gali judėti raiteliai. Keliavo ankstesniais savo pėdsakais, kol pasiekė siauro tarpeklio žiotis, iš kurių veržėsi šaltas kaip ledas upeliukas. Tą vietą Jonas gerai atsiminė. Čia jie dar saulei nenusileidus girdė arklius.
— Vanduo tuojau sušals, — sukdamas į šoną tarstelėjo Korinas, — jei ne, galėtume joti jo vaga. Tačiau jei pralaušime ledą, jie tikrai pastebės. Laikykis arčiau uolų. Už pusmylio yra vingis, jis mus paslėps.
Korinas dingo tarpeklyje. Jonas paskutinį kartą ilgesingai pažvelgė į jų tolimą laužą ir nujojo iš paskos.
Juo toliau jie žengė, juo arčiau iš abiejų pusių spaudė uolos. Palei mėnulio nušviestą upelio kaspiną jie keliavo iki pat jo ištakų. Akmenuoti krantai žėlė ledokšnių barzdomis, bet po plona kieta pluta Jonas tebegirdėjo tekančio vandens čiurlenimą.
Gerokai paėjus kelią užstojo didžiulė akmenų krūva — tai subyrėjo nuo stačios kalno sienos atitrūkęs milžiniškas uolos luitas. Tačiau miklūs nedideli arkliukai vis dėlto sugebėjo ją perlipti. Toliau sienos staigiai susispaudė, ir upelis įsirėmė į aukštą krioklį. Aplinkui tvyrojo tirštas rūkas, tarsi šalia būtų alsavęs didžiulis šaltas žvėris. Krintantis vanduo mėnesienoje žėrėjo sidabru. Jonas suglumęs apsidairė. Iš čia nėra kelio. Jiedu su Korinu galbūt pajėgtų užkopti uolomis, bet arkliai liktų apačioje. Jis nemanė, kad jie ilgai ištvertų pėsti.
— Dabar greitai, — paliepė Pusrankis. Stambus vyras ant mažo arkliuko nujojo per slidžius apledėjusius akmenis tiesiai į vandens sieną ir pranyko joje. Atgal jis negrįžo, tad Jonas spustelėjo kulnais arklio šonus ir nusekė iš paskos. Arklys kaip įmanydamas stengėsi išsisukti. Krintantis vanduo smogė jiems tarsi lediniais kumščiais, nuo staigaus šalčio Jonui užėmė kvapą.
Po akimirkos jis išnėrė kitoje pusėje. Permirkęs iki paskutinio siūlo, drebantis, bet kitoje pusėje.
Pro plyšį uoloje vos pajėgė prasisprausti žmogus ir arklys, bet toliau sienos atsitraukė, po kojomis atsirado minkšto smėlio. Jonas jautė, kaip ant barzdos ledėja vandens lašeliai. Vaiduoklis pralėkė krioklį įnirtingai įsibėgėjęs, nusipurtė vandenį nuo kailio, įtariai pauostė tamsą, paskui pakėlė koją prie vienos akmens sienos. Korinas jau stovėjo ant žemės. Nušoko nuo arklio ir Jonas.
— Žinojote, kad čia tokia vieta?
— Kai buvau maždaug tokio amžiaus kaip tu, girdėjau vieną brolį pasakojant, kaip jis pro šituos krioklius vijosi šešėlių katę.
Jis nubalnojo arklį, numovė žąslus ir kamanas, perbraukė delnu per jo susivėlusius karčius.
— Čia yra takas po kalnu, pro pačią jo širdį. Išaušus, jeigu jie mūsų iki tol nesuras, trauksime toliau. Pirmas budžiu aš, broli.
Korinas atsisėdo ant smėlio, nugara atsirėmė į uolą ir pavirto neryškiu juodu šešėliu niūrioje urvo tamsoje. Pro krintančio vandens šniokštimą Jonas išgirdo plieną tyliai brūkštelint per odą. Tai galėjo reikšti tik viena — Pusrankis išsitraukė savo kalaviją.
Jonas nusivilko šlapią apsiaustą, tačiau daugiau nesirengė, oras buvo per daug šaltas ir drėgnas. Vaiduoklis išsitiesė greta, lyžtelėjo jo pirštinę ir susirangė miegoti. Jonas jautėsi jam dėkingas už šilumą. Prisiminė paliktą laužą ir pagalvojo, ar jis teberusena, o gal jau užgesęs. Jei kada nors Siena griūtų, ugnis užgestų visur. Pro krintančio vandens užuolaidą šviečianti mėnesiena ant smėlio tiesė tviskantį blyškų ruožą, tačiau ilgainiui ir tas nublanko išnykdamas tamsoje.
Miegas vis dėlto jį įveikė, kartu grįžo ir baisūs sapnai. Jonas regėjo degančias pilis ir iš kapų kylančius sutrikdytus negyvėlius. Kai Korinas jį pažadino, dar buvo tamsu. Pusrankis užmigo, o Jonas liko sėdėti nugara atsirėmęs į olos sieną, klausydamas vandens ošimo ir laukdamas aušros.
Dienai brėkštant, abu sukramtė po pusiau sušalusią juostelę arklienos, vėl pasibalnojo arklius, ant pečių užsimetė juoduosius apsiaustus. Budėdamas Korinas surišo pustuzinį deglų, samanas mirkydamas aliejuje, kurio turėjo maiše prie balno. Dabar uždegė pirmąjį ir žengė pirmas, laikydamas prieš save blausią liepsną ir šviesdamas kelią. Jonas ėjo iš paskos vesdamas arklius. Akmenuotas takas vingiavo ir sukiojosi, iš pradžių žemyn, paskui aukštyn, vėl žemyn, tik kur kas stačiau. Vietomis taip susiaurėdavo, kad arklius būdavo sunku įtikinti, jog prasisprausti įmanoma. Kai išlįsime, būsime nuo jų atitrūkę, sakė eidamas sau Jonas. Pro kietas uolas net ir erelis nieko nemato. Būsime nuo jų atitrūkę, tada kuo greičiau josime prie Kumščio ir papasakosime Senajam Lokiui visa, ką žinome.
Tačiau, po daugelio valandų vėl išlindus į šviesą, erelis jų jau laukė, atsitūpęs ant sauso medžio šakos per šimtą pėdų aukščiau olos. Vaiduoklis šuoliais jį nusivijo, bet paukštis suplasnojo sparnais ir pakilo į orą.
Žvelgdamas jam įkandin, Korinas kiečiau sučiaupė lūpas.
— Gintis kuo puikiausiai tiks ir šita vieta, — pareiškė jis. — Olos anga saugo mus iš viršaus, jie negali atsidurti mums už nugaros neperėję po kalnu. Ar tavo kalavijas aštrus, Jonai Snou?
— Taip.
— Dabar pašersime arklius. Jie mums narsiai tarnavo, vargšai gyvuliai.
Jonas atidavė savajam paskutines avižas ir paglostė jo gauruotus karčius, o Vaiduoklis tuo metu neramiai šniukštinėjo tarp akmenų. Jonas tvirčiau užsitraukė pirštines ir pamankštino apdegusius pirštus. Esu žmonių šalį saugantis skydas.
Per kalnus nuaidėjo medžioklės ragas, po akimirkos Jonas išgirdo lojant skalikus.
— Netrukus jie bus čia, — tarė Korinas. — Laikyk savo vilką arčiau prie savęs.
— Vaiduokli, pas mane, — šūktelėjo Jonas. Didvilkis nenoriai grįžo pabrukęs uodegą.
Tyržmogiai lalėdami pasirodė ant keteros maždaug už pusmylio. Jų skalikai bėgo priekyje, pikti, akivaizdžiai daug vilkiško kraujo turintys, rusvai pilkšvi žvėrys. Vaiduoklis iššiepė dantis ir pasišiaušė.
— Ramiai, — sumurmėjo Jonas. — Tupėk.
Virš galvos sušiureno sparnai. Ant uolos kyšulio nutūpė ir pergalingai suklykė erelis.
Persekiotojai artinosi atsargiai, tikriausiai baimindamiesi strėlių. Jonas suskaičiavo jų keturiolika su aštuoniais šunimis. Jų dideli skydai buvo iš odos, užtemptos ant pintų vytelių skritulio, su nupieštomis kaukolėmis. Gal pusė slėpė veidus po negrabiais šalmais iš medžio ir kietintos odos. Iš kraštų jojo lankininkai, paruošę mažus medinius ir raginius lankus, bet strėlių dar neleido. Kiti, regis, buvo ginkluoti ietimis ir vėzdais. Vienas turėjo nuskelto akmens kirvį. Šarvų dėvėjo tik paskirus gabalus, nuimtus nuo žuvusių žvalgų ar pavogtus plėšikaujant. Tyržmogiai nekasė ir nelydė geležies, į šiaurę nuo Sienos kalvių buvo tik vienas kitas, o veikiančių žaizdrų — dar mažiau.
Korinas išsitraukė kalaviją. Kiekvienas pasakodamas apie jo žygius paminėdavo, kaip jis, praradęs pusę dešinės plaštakos, išmoko kautis kaire ranka; kalbėta, esą dabar jis kalaviją valdo geriau negu anksčiau. Jonas atsistojo petys į petį su aukštuoju žvalgu ir ištraukė Ilganagį iš makšties. Oras buvo šaltas, tačiau akis graužė prakaitas.
Likus iki olos angos dešimčiai jardų, persekiotojai stabtelėjo. Priekin žengė tik jų vadas, raitas ant gyvulio, kuris gebėjimu ropštis nelygiu šlaitu atrodė panašesnis į ožką, o ne į arklį. Raiteliui artinantis, Jonas išgirdo barškėjimą — abu, ir žmogus, ir arklys, buvo šarvuoti kaulais. Karvių ir avių, ožkų ir taurų, briedžių, didžiuliais plaukuotųjų mamutų… taip pat ir žmonių.